„Jei Kremliuje būtų likę kokie nors trupinėliai loginio mąstymo, šiuo metu būtų ieškoma optimali išeitis iš strateginės, karinės ir psichologinės aklavietės.
V. Putinas ieškotų variantų, kaip užšaldyti esamą „kaktomušą“ fronto linijoje, išsiderėti sankcijų atlaisvinimo, nors šiek tiek atgaivinti klimpstančią pelkėje ekonomiką ir kaip nors „parduoti“ savo visuomenei pasiektą „pergalę“. Pasauliui įbrukti tokios žinios nepavyks, bet jam tai ir nerūpi,
V. Putinui iš visų pusių mėgina patarti jau netgi artimiausias ratas palaikytojų ir rėmėjų – karą reikia stabdyti.
Būtent tai pirmą kartą, V. Putinui dalyvaujant, išdrįso pasiūlyti Kazachstano prezidentas K. Tokajevas. Tiesa, čia pat pakartojo savo ištikimybės jausmus galingajai Rusijai, bet, vis tiek, viešai suabejojo šio karinio konflikto priežastimis. Kaip kitaip tai vertinti, jei ne kaip „draugišką ugnį“ į nugarą?
V. Putinui aplinka mėgina įteigti, kad tolesnė eskalacija, tolesnis alinimas jau tampa žalingesnis pačiai Rusijai.
V. Putinui visi tie pararimai didelio įspūdžio nedaro, lygiai kaip ir vis dažniau pasigirstantys motinų priekaištai, jog ne jam ir ne jo karo žaidimams jos gimdo vaikus.
Toje šalyje niekada, dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, žmogaus, ypatingai kario, gyvybė nebuvo itin vertinama. Tačiau dabartinė tendencija jau gresia sužlugdyti įprastus, ilgalaikius karo planus, tampa nepraktiška. Paros praradimų vidurkis fronte pastaruoju metu siekia 1500. Gretų „papildymas“ – buvusių kalinių ir alimentų mokėjimo vengėjų gretos išseko. Net tūkstantiniai kontraktai nesugundo vykti į frontą, nes tai praktiškai prilygsta paraiškai į kapines.
Po trumpų mokymų „pagaminta gyvoji jėga“, vis mažėjančios prityrusių instruktorių gretos ir „užsiciklinus“, vis mėginanti įtikti savo vyriausiajam vadui, o ne veikti pagal karinę logiką karinė vadovybė, nepajėgi pasiekti jokių tikslų.
Tam, kad toliau bent palaikyti esamą priešpriešą ir tikėtis kažko daugiau, nei 7-tąjį kartą „išlaisvinto“ Kupjansko, būtina visuotinė mobilizacija.
Prie tų „nežmoniškų ir nepakeliamų“ išlepintai visuomenei nepriteklių – interneto trikdžių, benzino stygiaus, neseniai prisidėjo milijoniniai nuostoliai smulkiems ir vidutiniams verslininkams – prarasti milijonai „Wildberries“ sandėliuose. O užgriuvus mobilizacija „užkabins“ jau visus. Vien gailesčio ir pasipiktinimo ašarų gali nepakakti.
Rusijai kitas kelias yra, bet V. Putinas įsitikinęs, kad būtent jis kito pasirinkimo neturi. Jis, be jokios abejonės, toliau iš paskutiniųjų sandėlių atsargų bombarduos civilinę infrastruktūrą. Artėjant žiemai, „tradiciškai“, smogs Ukrainos energetikai. Dar, ko gero, pamėgins atgrasinti NATO nuo paramos Ukrainai ir surengs kokių nors provokacijų ar sabotažo atvejų.
Ir vis tiek privalės imtis visuotinės mobilizacijos – jau šį rudenį.
Ukrainai ši žiema bus labai sunki. Bet tai jau ne pirma sunki žiema. Ukraina atlaikys. Tačiau toks asiliškas V. Putino užsispyrimas padės sužlugdyti pačią Rusiją. Nereikės nei Ukrainos, nei NATO“, – savo vertinimą pateikė L. Linkevičius.
(be temos)
(be temos)