Kas iš tikrųjų spręstų pedofilijos problemą? Kaip apie tai kalbėti, kad apsaugotume vaikus, o ne tik reaguotume po nusikaltimų? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas Gintautas Bartkus (toliau – G.B.), Mykolo Romerio ir Europos Humanitarinio universiteto prof. Povilas Aleksandravičius (toliau – P.A.), komunikacijos konsultantas, bendrovės „Debrief“ vadovas Aistis Zabarauskas (toliau – A.Z.) ir vaikų psichologė Vilma Paliaukienė (toliau – V.P.).
– Kunigas Sikorskas išreiškė nuomonę, kad tai, kas įvyko, yra ne krizė, o tik vienkartinis atvejis. Profesoriau Aleksandravičiau, ar sutinkate, kad tai ne sistemos problema?
– P.A.: Griežtai nesutinku. Mano nuomone, ši kunigo Sikorsko pozicija yra ganėtinai pavojinga bažnyčiai. Visuotinėje bažnyčioje ši problema jau yra pripažįstama, bet Lietuvoje – ne. O kai tokie atvejai iškyla, jie yra traktuojami kaip individualių asmenų nuodėmės. Šios problemos pripažinimas prasidės tada, kai Lietuvos bažnyčia supras, jog tai yra sisteminė problema ir institucijoje glūdi kažkas, kas sudaro sąlygas tokiems dalykams įvykti.
– Ar sakote, kad bažnyčia nesuvokia problemos rimtumo ir gelmės?
– P.A.: Taip. Problemos šaknys yra kur kas gilesnės, nei individualių asmenų psichologija.
– Pone Bartkau, ar jūs tai vertinate kaip vienkartinį epizodą, ar kaip sisteminę, gilią problemą?
– G.B.: Kaip teisininkas, turėčiau pradėti nuo nekaltumo prezumpcijos. Visiems reikia priminti, kad asmenys laikomi nepadarę nusikaltimo, kol tai nėra įrodyta teisme. Prisiminkime, kad gyvename teisinėje valstybėje ir kad teismas nustato, ar žmogus kaltas, ar ne. Bet kalbėti apie patį nusikaltimą, kuris yra labai baisus, be abejonės, galime. Mano nuomone, turėtume kreipti dėmesį į prevenciją. Šioje situacijoje mane stebina minimas 20 metų terminas. Tie veiksmai, tos nusikalstamos veiklos buvo nepastebėtos ilgiau nei 20 metų.
– Verda ginčai dėl celibato. Ar jis yra susijęs su tokiais nusikaltimais?
– P.A.: Celibatas neturi tiesioginio ryšio su kunigų pedofilija, tačiau yra netiesioginis ryšys. Žmonės keistai įsivaizduoja, kad vyrai įsipareigoja celibatui, jų seksualiniai poreikiai apribojami, jie gyvena didelėje įtampoje ir dėl kažkokių priežasčių jų polinkis nukrypsta į vaikus. Bet ne, tokie procesai žmogaus psichologijoje tikrai nevyksta. Celibatas tiesiogiai negimdo pedofilijos. Vis dėlto sakyčiau, kad celibatas yra netiesiogiai susijęs su pedofilijos reiškinio bažnyčioje atsiradimu ir įsišaknijimu. Celibatas prisideda prie kunigo kaip antžmogio įvaizdžio. Nevedęs, sakralizuotas vyras, kurio negalima kritikuoti, iškeliamas ant tam tikro antžmogiško pjedestalo ir jo socialinė pozicija įgyja nežmonišką galią. Ji tampa labai palanki įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimui, įskaitant ir seksualinį piktnaudžiavimą. Pabrėžiu, kad kunigai, atsidūrę šioje pozicijoje ir iš prigimties nebuvę pedofilais, neišsiugdys šios orientacijos. Bet vyrai, kurie turi tokią tendenciją, sąmoningai arba nesąmoningai renkasi profesiją, kuri būtų palankiausia išreikšti pedofiliniam instinktui. Dėl to daugiau pedofilų ar žmonių, linkusių į piktnaudžiavimą, yra dvasininkijoje.
Celibatas tiesiogiai negimdo pedofilijos.
– Kiek efektyviai šiandien mes padedame nukentėjusiems žmonėms?
– G.B.: Tai labai paradoksalus dalykas. Politikai kažkodėl dažnai nubėga lengvais keliais vietoje to, kad galvotų, kaip galime padėti nukentėjusiesiems. Turime pakankamai blogą situaciją su pagalba aukoms. Turėkime omenyje, kad yra ne tik baudžiamoji teisė, bet ir kanonų teisė bei prokuratūros veiksmai, kurie, kaip matome, gali būti atliekami nekvalifikuotai. Mano supratimu, baisiausia yra tada, kai vaikas, patyręs tokius dalykus, kreipiasi į pareigūnus, o jie numoja ranka.
– Kaip apibūdintumėte traumą, kurią žmonių gyvenime palieka seksualinis išnaudojimas arba pedofilija?
– V.P.: Seksualinė prievarta yra kupina paradokso ir vaikų reakcijos į tai yra labai skirtingos. Trauma kartais nėra iškart suvokiama. Jei vaikas yra išžaginamas, jis patiria skausmą ir supranta, kad įvyko kažkas netinkamo. Bet dalis seksualinės prievartos vyksta per santykio sukūrimą. Smurtautojas užmezga santykį su vaiku, jis tampa reikšmingas ir ypatingas. Tuomet atliekami seksualinio išnaudojimo veiksmai, vaikui ne visada yra aišku, kas vyksta ir tuo metu jis gali nepademonstruoti stiprių emocinių reakcijų, bet vėliau jis tai supranta. Jei vaikas yra glamonėjamas, bučiuojamas, jam yra nemalonu. Tačiau jam neskauda ir dėl to tą jausmą jis ignoruoja. Be to, žmogus jam yra svarbus, reikšmingas ir autoritetingas. Gali neatrodyti, kad tuo metu vaikas jaučiasi labai blogai, bet gyvenimo kontekste tai gali turėti didžiulį poveikį. Tai įvairiais laikotarpiais paveikia įvairias sritis, kai vaikas supranta, kas atsitiko.
Gali neatrodyti, kad tuo metu vaikas jaučiasi labai blogai, bet gyvenimo kontekste tai gali turėti didžiulį poveikį.
– Kokio masto yra ši problema?
– V.P.: Statistika, kurią turi tarnyba, rodo, kad šiais metais buvo užfiksuoti 203 seksualinio smurto atvejai. Pernai tokių atvejų buvo 422. Tai yra drąsių žmonių, kurie apie tai pranešė, skaičius, tai atvejai, kurie pateko į teisėsaugos ir vaiko teisių akiratį. Bet nėra priemonių įvardyti, kokio masto problema tai yra iš tiesų. Kartais net suaugusieji, būdami 50-ies, pirmąkart papasakoja, kad vaikystėje patyrė prievartą.
– Ar bažnyčios pozicija, reakcija į šį skandalą buvo teisinga bei profesionali?
– A.Z.: Žvelgiant iš pasaulietinės organizacijų komunikacijos perspektyvos, bažnyčios vadovų komunikacija nebuvo nei efektyvi, nei teisinga. Buvo padarytos bent 6–7 grubios klaidos, kurių pasaulietinės organizacijos sau jau nebeleidžia daryti. Visa tai sudarė įspūdį, kad bažnyčios vadovai nenori arba nemoka spręsti šios problemos ir yra nesąžiningi su visuomene, o tai neišvengiamai turės pasekmių.
– Kokias pagrindines klaidas padarė bažnyčia?
– A.Z.: Akcentuoju, kad vertinu bažnyčią iš pasaulietinės komunikacijos perspektyvos. Pirma grubi klaida yra ta, kad nėra vadovų komunikacijos ir aiškios lyderystės. Taip, buvo pirmasis pareiškimas, bet po jo sekė tyla. Tokio katastrofiško dydžio problema yra rimta kryžkelė, tiesos akimirka. Kur vadovai bebūtų išvykę, jie turėtų atvykti į gaisro vietą, bendrauti su darbuotojais ir klientais, bet jų nėra. Antra problema – nėra instrukcijų, kaip elgtis. Nei darbuotojai, nei tikintieji, palaikantys bažnyčią, nežino, ką daryti ir ką kalbėti. Be to, pareiškimo kokybė buvo prasta. Jis buvo ilgas ir akcentavo du dalykus, darančius didesnę žalą, nei naudą. Buvo sakoma, kad bažnyčioje nėra vietos tokiems nusikaltimams. Logiškai suvokiame, kad jei tai vyko 23 metus, vadinasi, vietos tokiems nusikaltimams yra. Taip pat buvo pakviesta melstis. Mums, pasauliečiams, malda yra kontrolės paleidimas ir atidavimas į kito valią. Ankstyvoje stadijoje reikėjo vadybinių sprendimų ir plano, kaip elgtis. Be to, bažnyčia teigia, kad nežinojo, jog tokia problema egzistuoja. Aš nežinau, kas tuo tiki. Žinoma, kad bažnyčia žinojo ir ėmėsi savų priemonių, bet jos buvo neveiksmingos. Bažnyčia dangstė pavardes, kas nėra efektyvus krizės valdymo būdas. Tai rodo, kad nėra principingumo ir ryžtingumo.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)