– Labai norėčiau išgirsti jūsų profesinio kelio pradžią. Gal galite papasakoti, ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas, ar tiesiog labai natūraliai atėjote į savo profesiją?
– Nei sąmoningas pasirinkimas, nei natūraliai. Buvo visiškas atsitiktinumas. Kai mokiausi mokykloje, vėliau, kai rinkausi profesiją, tikrai negalvojau apie žurnalistiką. Mano pirmoji specialybė – kultūros vadyba. Ją baigiau tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. Beje, tam tikrus dalykus, kuriuos išmokau studijuodama šią specialybę, vėliau labai sėkmingai pritaikiau žurnalistikoje. Man labai padėjo tiek praktika, tiek studijos, kurias įgijau kultūros vadyboje. Pavyzdžiui, retorika. Mes turėjome retorikos pratimus, treniravome viešąjį kalbėjimą, gebėjimą valdyti savo balsą. Ten išbandžiau visus šiuos dalykus, o vėliau tos pamokos šiek tiek padėjo susitvarkyti su jauduliu, kai jau reikėjo pačiai stoti prieš kamerą ir kalbėti. Tačiau tikrai neplanavau nei studijuoti žurnalistikos, nei dirbti žurnaliste. Studijuodama kultūros vadybą ieškojau darbo ir pamačiau skelbimą, kad tuometinė regioninė Vilniaus televizija ieško reklamos vadybininko. Tai buvo visiškai ne apie mane. Kaip dabar prisimenu tą etapą – tikrai vargau ir kankinausi dirbdama šį darbą. Atrodo, kad tai bendravimas su žmonėmis, bet man nepatiko. Aš tikrai nieko neturiu prieš reklamos vadybininkus – jie dirba labai sunkų darbą. Tačiau skambinti žmonėms, kažką įsiūlyti ar parduoti aš tiesiog nemoku. Man tai kėlė didžiulį diskomfortą.
– Tai neatspindėjo jūsų asmenybės?
– Tikrai ne. Vieną vakarą pamačiau žinių laidą ir man tai atrodė kažkoks kosmosas. Buvo taip gražu matyti, kaip tie žurnalistai bėga su kameromis, po to sėdi, ruošia laidas. Visa ta atmosfera, adrenalinas, nuolatinis buvimas įvykių centre – man buvo be galo įdomu tai stebėti. Buvo vasara ir tuometinė Vilniaus televizijos vadovė, nežinau, kodėl taip sugalvojo ir kodėl būtent man tai pasiūlė. Gal ji irgi pamatė, kaip aš į tuos žurnalistus, taip sakant, seilę varvindama žiūriu. Ji sako: „Gal nori pamėginti?“ Kadangi buvo vasara ir atostogų metas, ji pasiūlė: „Žiūrėk, kažkas išeina atostogauti, gali pabandyti pasipraktikuoti vietoj to žmogaus.“ Iš pradžių labai išsigandau tokio pasiūlymo. Man žurnalistai atrodė kažkokie nežemiški. Galvojau: kaip aš? Juk nieko nemoku, nieko nežinau, net nežinau, nuo ko pradėti. Bet po to pagalvojau – o kada, jeigu ne dabar, turėsiu tokią galimybę? Taip kažkaip pamėginau. Žurnalistė Violeta Grigaliūnaitė, ilgametė mano pirmoji mokytoja, kartu su manimi važiavo daryti reportažo. Tas reportažas buvo apie nykstančias gėlytes prie Žaliųjų ežerų. Tai buvo didelė problema, nes tos gėlytės buvo įrašytos į Raudonąją knygą, todėl reikėjo šią problemą išanalizuoti. Tai buvo pirmasis mano siužetas. Labai jaudinausi, viskas atrodė baisu. Buvo baisu net įgarsinti tekstą. Atsimenu, prašiau, kad kolegė įgarsintų mano tekstą. Bet mane taip užkabino, man taip patiko. Pagalvojau – čia yra apie mane. Čia yra tai, ką norėčiau veikti gyvenime.
Aišku, tuomet reikėjo galvoti, kaip į tą bendruomenę įsilieti visu pajėgumu, o ne tik vienu mažuoju kojos piršteliu. Taip sutapo įvairūs atsitiktinumai, kurie mane iš esmės lydi visą gyvenimą. Rugsėjo mėnesį, kai jau turėjau grįžti prie savo įprasto darbo, aš net nebuvau išėjusi atostogauti tą vasarą, nes dirbau už visus, kurie atostogavo. Tiesiog labai norėjau dar nors truputėlį pabūti su tais žurnalistais ir padirbti tą darbą. Rugsėjį, kai pasibaigė atostogų sezonas ir visi grįžo į savo pozicijas, vienas kolega išėjo dirbti į kitą darbovietę, todėl atsilaisvino vieta. Ta pati direktorė man sako: „Gal nori pereiti?“ Man tai buvo tikra euforija, didžiulis džiaugsmas. Labai gerai prisimenu tą momentą – tikrai savaitę vaikščiojau besišypsodama. Taip po truputį įsiliejau į žinių tarnybą. Labai greitai pradėjau ruošti reportažus sudėtingomis, įvairiomis, dažnai skandalingomis temomis. Politika man kažkaip iš karto patiko. Tuo metu vyko aršūs Vilniaus mero rinkimai, įvairūs abonemento skandalai ir kiti įvykiai. Visa tai jau stebėjau ir fiksavau kaip žurnalistė – važiuodavau, rengdavau reportažus. Buvo neapsakomai įdomu. Mane tai tiesiog vežė. Vėliau pradėjau neakivaizdžiai studijuoti žurnalistiką, nes tuo pat metu ir dirbau, ir studijavau. Štai taip – jau 26 metai.
– Ar pačioje pradžioje, kai pradėjote dirbti pirmąjį darbą, jautėte, kad jis ne apie jus? Iš pradžių, kai skaitėte skelbimą, supratote, kad tai greičiausiai ne jūsų sritis, bet vis tiek nuėjote. O kai pradėjote dirbti, ar pasikeitė požiūris?
– Vargau, kankinausi labai. Labai gerbiu tuos žmones, nes jie tikrai dirba sunkų darbą. Reklamos vadybininko darbas, arba dabar, kaip dažnai vadinama, marketingo specialisto darbas, yra tikrai sudėtingas. Man tai buvo taip: eini į darbą ir nenori ten eiti. Taip neturi būti. Vis dėlto darbas turi teikti malonumą. Aš nesakau, kad dėl darbo reikia visiškai pamesti galvą, nes irgi nėra gerai, kai visas gyvenimas sukasi tik apie darbą. Jis neturėtų tapti pagrindiniu gyvenimo prioritetu. Tačiau darbas vis tiek turi atitikti tavo prigimtį, požiūrį į pasaulį, į gyvenimą, net tam tikras charakterio savybes.
Kaip aš sakau, žurnalistais netampama – žurnalistais gimstama. Yra tam tikrų dalykų, kurie žurnalistui yra būtini. Be jų būti žurnalistu gali, taip. Lygiai taip pat ir aš galėjau būti reklamos vadybininkė. Bet ne faktas, kad man būtų sekęsi, ir tikrai ne faktas, kad pati būčiau gerai jautusis tose pareigose. Reikia turėti tam tikrą pagrindą, tam tikras prigimtines savybes. Pavyzdžiui, aš visada buvau labai smalsi. Smalsumas yra pagrindinis dalykas. Noras ieškoti, noras rasti atsakymus. Ne tik šiaip pasikalbėti, bet visada norisi sužinoti daugiau, šiek tiek giliau pakapstyti, paieškoti priežasčių, pažvelgti iš kito kampo. Taip buvo visada. Taip pat labai svarbus aktyvumas, nes žurnalistas, ypač aktualijų žurnalistas, visada yra įvykių centre. Jam nuolat reikia domėtis, nuolat reikia žinoti, kas vyksta. Jeigu tai žmogui neįdomu, o visiškai normalu, kad kai kuriems žmonėms informacija tiesiog nėra svarbi, nes jie turi kitus interesus ir kitus dėmesio centrus, tai tokio darbo dirbti nelabai pavyks. Būtent todėl šios savybės yra labai reikalingos.
– Kai sakėte, kad iškart supratote, jog ši veikla yra būtent apie jus, ar iš esmės būtent tas smalsumas ir aktyvumas buvo tos savybės, kurios leido suprasti, kad tai yra jūsų profesija? Ar buvo dar kažkokių kertinių momentų? Nes atrodo, kaip žmonėms suprasti, kad tai, ką jie daro, yra apie juos? Ar čia tiesiog yra jausmas?
– Pasakysiu gal kiek keistai nuskambėsiantį dalyką, bet man tai buvo postūmis. Dažnai gyvenime būna postūmis ir tam tikras atsakymas, kurio tuo metu gal nesuprantame arba jį traktuojame kaip kažkokią nuoskaudą. Tai būna skausminga, bet labai dažnai toks pastebėjimas yra pats tiksliausias ir tampa geru spyriu judėti tuo keliu. Kai pradėjau dirbti žinių tarnyboje, po to vasaros laikotarpio vienas žmogus, kuris, beje, vėliau manęs atsiprašė už tai, ką buvo pasakęs, tarė: „Iš šitos tai nieko nebus.“ Labai gerai atsimenu tuos žodžius. Tuo metu buvo labai skausminga, labai sunku, bet dabar galvoju, kad jis labai teisingai tai pasakė. Labai dažnai mes turime išankstinių nuomonių apie kitą žmogų. Bet tas žmogus eina savo keliu ir bando įsitvirtinti, o tos išankstinės nuomonės labai dažnai pakiša koją, jeigu jas priimi labai tiesiogiai. Jeigu priimi kaip kritiką, pradedi daužyti savo savivertę ir galvoti: „Na taip, tikrai iš manęs nieko nebus.“ Gali sėdėti ir verkti. O man atrodo, kad tai kaip tik buvo ženklas, jog aš turiu potencialo. Jis taip pagalvojo. Bet kodėl jis taip pagalvojo? Vadinasi, sukėliau kažkokį jausmą. Be to, manyje atsirado toks vidinis jausmas: „Palauk, aš tau įrodysiu, kad iš manęs kažkas bus. Gal tau nepatiks, kas iš manęs bus, bet bus.“ Man asmeniškai tai niekada nebuvo tik paprastas pasakymas. Kadangi visada mėgstu paieškoti šiek tiek giliau, man tai buvo atspirties taškas, parodęs, kad judu teisinga kryptimi ir turiu eiti toliau. Ir tada jau daryti viską ne tam, kad įrodyčiau tam žmogui, jog jis neteisus, o tam, kad įrodyčiau sau.
– Labai gera mintis – kritika yra toks dalykas, iš kurio galime pasimokyti. Nebūtinai joje giliai kapstytis, bet, kaip ir sakėte, pamatyti platesnį vaizdą.
– Bet tam reikia brandos ir reikia, kad praeitų tam tikras laikas. Tuo momentu tikrai būna skausminga ir labai nesmagu, ypač kai esi jaunas, turi ambicijų ir atrodo, kad gali viską. Taip dažniausiai ir atrodo ankstyvoje jaunystėje, ypač po studijų, kai bandai ieškoti savęs, statyti savo gyvenimo pagrindą ir visko nori. Atrodo, kad užkariausi visą pasaulį, viską pasieksi. Bet taip nebūna. Aš tikrai esu daugybę kartų išgirdusi žodį „ne“. Ir tai nėra smagu. Neįmanoma to nepriimti asmeniškai. Visada pradedi vertinti per savo ego, per savo savivertę. Tik po kurio laiko supranti, kad tai neturėjo tapti kliūtimi. Bet tam reikia laiko. O paskui, kai atsigręži atgal, supranti, kad būtent nuo to taško viskas ir prasidėjo. Jeigu to nebūtų buvę, kas žino, kaip viskas būtų išsirutulioję.
– Tai čia požiūrio reikalas – sunkumas ir iššūkis gali būti varomoji jėga.
– Ne tik gali. Darbe, ypač profesiniame kelyje, išgirsti „ne“ yra dovana.
– Kalbant apie jūsų profesinius sunkumus, tikiu, kaip ir sakėte, kad jų buvo, buvo ir iššūkių. Ar visi tie sunkumai jums buvo varomoji jėga, ar kartais jie buvo tokie skausmingi, kad privertė suabejoti savimi ir savo profesiniu pasirinkimu?
– Ko gero, net nereikia didelių sunkumų. Ateina laikas, ir, neabejoju, kiekvienam žmogui, pasirinkusiam vieną ar kitą profesiją, kai pradedi abejoti, pavargsti, atsibosta, pasidaro nebeįdomu, nebelieka tos aistros. Mes visą laiką norime, kad viskas būtų kaip įsimylėjimo būsenoje – kad skraidytų drugeliai ir mes visada pasišokinėdami bėgtume į darbą, o ten viskas būtų nuostabu. Taip nebūna. Ir niekada taip nebus. Man atrodo, tai irgi reikia labai aiškiai sau pasakyti.
Bet vienas labai išmintingas žmogus man kažkada pasakė vieną dalyką. Tuo metu buvau tokios būsenos, kai jau nebenorėjau, buvo atsibodę. Maždaug penkiolika metų jau dirbau žiniasklaidoje. Vaikščiojau murmančiu veidu ir kartojau, kad viskas, reikia išeiti iš televizijos, kažką keisti, nors pati net nežinojau, ko noriu. Tas žmogus kažkaip visada atsirasdavo tada, kai būdavau tokiose abejonių būsenose. Tai buvo Kęstutis Marčiulynas, šviesaus atminimo budistų vienuolis Bo Haengas. Matyt, labai dvasingas žmogus, kuris turėjo kažką ypatingo, daugiau negu mes visi. Jis parašė: „Labas, kaip laikaisi?“ Aš jam išdėsčiau visą savo būseną. Sakau: „Kaip tyčia tokiu metu atsiradai. Nebeturiu aistros. Viskas. Nebėra mano aistros šitam darbui. Reikia kažką keisti.“ Ir gaunu atsakymą: „Žinai, gyvenime yra taip – kai dingsta aistra, atsiranda profesionalumas.“ Man tai buvo tarsi smūgis per galvą. Pagalvojau – juk čia šventa tiesa. Mes negalime visą laiką važiuoti vien aistros traukiniu. Aistra negali tęstis amžinai. Negali sakyti, kad ji visiškai momentinė, bet ji turi ribas. Vis tiek kažkiek išblėsta – ar meilėje, ar profesijoje, ar kituose mūsų pasirinkimuose. Tačiau kai jau nebevažiuojame vien tik vedami aistros, pradedame įžvelgti kitus dalykus. O tai ir yra profesionalumas. Man atrodo, šią mintį galima pritaikyti kiekvienai profesijai.
Žinai, gyvenime yra taip – kai dingsta aistra, atsiranda profesionalumas.
– Kai atsiranda momentų, kai suabejojate, tikriausiai ši mintis ir įkvepia jus judėti toliau. Ar yra dar kažkokių būdų, kurie padeda atsigauti ir vėl pamilti savo veiklą?
– Man taip jau susiklostė gyvenime ir profesiniame kelyje kad per tuos 26 metus net jeigu dirbdavau vienoje darbovietėje, mano pareigos nuolat keisdavosi ir atsirasdavo vis naujų iššūkių. Matyt, tai ir neleido užmigti, neleido pradėti nuobodžiauti dėl to, ką darau. Visą laiką atsirasdavo kažkas naujo. Gal ne visada norėdavau, kad mane, kaip sakoma, įmestų kaip musę į barščius, nes labai dažnai neturėdavau jokio pasirengimo ar, kaip dabar įprasta, bandomojo trijų mėnesių laikotarpio. Pas mane nebūdavo jokių bandomųjų laikotarpių – arba dabar, arba niekada. Matyt, tai ir ugdė charakterį: čia tik dar vienas iššūkis, čia tik dar vienas iššūkis.
Šiaip iš daug žmonių, kurie yra daug pasiekę, girdžiu panašių minčių. Visai neseniai klausiau Kristinos Meidės pranešimo. Ji tikrai yra aukšto lygio vadovė. Ji kaip tik sakė, ir atrodo, kad kalbėjo apie tą patį, apie ką dabar kalbu aš. Matyt, čia yra tam tikras panašumas. Ji sakė: „Ateinu į naują darbovietę, naują projektą, naują iššūkį ir suprantu, kad nieko nežinau. Bet neturiu laiko galvoti apie tai, kad nieko nežinau. Turiu tiesiog daryti.“ Ir, sako, po trijų bemiegių naktų suprantu, kad jau žinau. Kitaip tariant, įkrenti į situaciją ir turi plaukti. Jei neišplauksi, nuskęsi. Pas mane visą laiką buvo tas pats. Nuo įvairiausių laidų iki dabartinių projektų – niekas manęs nemokė. Turėjau pavyzdžių ir jų turiu iki šiol. Man labai patinka mokytis iš kitų, ypač iš savo srities profesionalų. Kiekvienas žmogus labai daug duoda, jeigu jį pamatome, išgirstame ir turime su juo kontaktą. Tikrai turėjau daug mokytojų, bet kai jau lieki vienas su savo situacija, niekas neateina ir nepasako: „Dabar daryk taip, o dabar – šitaip.“
Atsimenu situaciją, kai Edmundas Jakilaitis sugalvojo: „Gerai, dabar tu sėsk į mano vietą ir vesi šitą laidą.“ O aš iki tol visada dirbau už kadro. Tuo metu jis išvažiavo slidinėti į kalnus. Viskas, situacija tokia, kad jis jau, net ir esant reikalui, nebegalėtų grįžti. Reiškia, aš turiu atsisėsti į tą kėdę prie to stalo ir kažkaip pravesti laidą. Tiesą sakant, nelabai ją ir pamenu, nes stresas buvo toks didelis, kad, matyt, psichika daug ką užblokavo. Po laidos, aišku, buvo daug savikritikos: čia ne taip pasakiau, ten ne taip pažiūrėjau ir panašiai. Ilgainiui tai praeina. Vis tiek pripranti dirbti prieš kameras ir nebežiūrėti, ar plaukas styro, ar nestyro. Bet tam reikia laiko. Labai dažnai norime, kad viskas įvyktų vakar, tačiau viskam reikia laiko.
– Ar vis dar peržiūrite savo laidas ir žiūrite, ar ten plaukas vietoje?
– Plauko nežiūriu. Bet šiaip pasižiūriu. Turiu mokymus apie žiniasklaidą ir žurnalistiką. Aiškindama žmonėms, kaip dirba žurnalistas, visada rekomenduoju tiems, kurie dažniau dalyvauja interviu: „Žiūrėkite į save.“ Nes kitaip nepamatysite, ką padarėte ne taip, kur reikėtų pasitaisyti, pasitempti ar ko nors atsisakyti. Gal kažko darote per daug. Todėl, aišku, ir pati pasižiūriu.
– Pradžioje sakėte, kad žurnalistais, galima sakyti, gimstama. Tačiau šiandien esate tikrai viena žinomiausių ir, mano nuomone, geriausių žurnalisčių. Ar tai buvo tik prigimties dalykas, ar vis dėlto tai ir labai didelio įdirbio rezultatas?
– Kažkada net buvau pagalvojusi vieną dalyką – aš niekada nieko nedariau specialiai. Nebuvo taip, kad labai norėčiau tapti žinoma žurnaliste. Tai buvo natūralus procesas. Kai esi aktualijų pokalbių laidų vedėja, plataus profilio žurnalistė ir dirbi temomis, kurios susijusios su politika, pasaulio įvykiais, socialiniais klausimais, visuomene, o dar ir televizijoje, anksčiau ar vėliau tampi šiek tiek žinomas. Tas žinomumas tikrai niekada nebuvo mano siekiamybė. Aš mielai būčiau ir mažiau žinoma. Ko gero, visi žinomi žmonės pasakytų tą patį. Žinomumas užkrauna papildomą atsakomybės naštą ir įvairių dalykų iš šalies – nuo neapykantos žinučių iki pamokymų, kaip turi gyventi, kalbėti, nekalbėti ar atrodyti. Visada atsiras žmonių, kurie turės ką pasakyti – kad ne taip paklausei, ne taip pasakei ar dar kažką padarei ne taip. Taip visada yra. Bet tikrai niekada neturėjau tikslo būtinai tapti garsia. Man viskas kažkaip dėliojosi labai nuosekliai ir, turbūt, net pernelyg specialiai nieko nedarant, bent jau iš mano pusės. Vienintelis dalykas, ko gero, visada buvau labai smalsi ir aktyvi. Negaliu sėdėti ir stebėti, kai vyksta blogi dalykai. Turiu savo vertybinį kompasą, man svarbūs tam tikri esminiai dalykai. Jeigu matau, kad kažkur galiu prisidėti ir padėti, stengiuosi tai daryti. Ko gero, tai irgi sukūrė tam tikrą atpažįstamumą. Buvo įvairių visuomeninių akcijų, projektų, veiklų. Paskui natūraliai pradeda kviesti dalyvauti ir kituose projektuose. Taip ir susidėlioja kasdienybė.
– Gal tas natūralumas atsiranda iš to, kad ši veikla labiausiai atspindi jūsų asmenybę? Per visą pokalbį tikrai girdžiu, kad viskas pas jus vyko labai savaime, nereikėjo savęs kažkaip pritempinėti ar versti. Gal todėl ši veikla ir yra jūsų asmenybės atspindys? Kartais žmonės klausia – ar esi toks pats namuose, kaip ir darbe? Kaip yra pas jus? Ar labai skiriatės, ar visur esate vienoda?
– Skirtumas tas, kad namuose aš labai daug tyliu. Iš tikrųjų esu žmogus, mėgstantis tylą. Gal tai skamba keistai, bet mėgstu tylius žmones, tylias vietas, tylius automobilius ir apskritai tylą. Gal atrodo keista, nes viešumoje esu aktyvi – kalbu, pasisakau, dalyvauju įvairiose veiklose. Bet kai ateina mano laikas, jis nebėra susijęs nei su visuomenine, nei su profesine veikla. Tada mėgstu būti tyloje ir tiesiog patylėti. Ko gero, tai yra natūrali daug kalbančių žmonių būsena. Mes tikrai labai daug iškalbame. Bendravimas be galo vargina.
Namuose aš labai daug tyliu.
Pavyzdžiui, dabar dirbu prodiusere ir režisiere. Per dieną būna labai daug skambučių – reikia susiskambinti, susitarti, suderinti. Vakare jaučiu, kad išnaudojau visą savo dienos žodžių limitą ir dabar noriu patylėti. Bendravimas ir nuolatiniai kontaktai labai išsunkia emociškai. Turi pasitraukti į savo urvelį, truputį susirinkti save ir tiesiog ramiai pabūti. Savaitgaliais išsijungiu internetą. Esu išjungusi įvairius pranešimus, kad neateitų žinutės. Nors dirbu aktualijų srityje ir, atrodytų, turėčiau viską sekti, man tiesiog būna per daug. Gyvename labai dideliame informaciniame triukšme. O kai su ta informacija dirbi kasdien, krūvis tikrai nemažas. Atrodytų, kas čia tokio, bet kartais, manau, griovį kasti būtų lengviau negu visą dieną bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, turinčiais skirtingas pozicijas, nuotaikas ir požiūrius. Todėl man reikia poilsio.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai