Ar tikrai mama negali Lietuvoje gyventi, kurtis ir įgyvendinti savo idėjų? Ar vaiko teisių sistema, teismai ir visa teisinė bazė tikrai gina vaiko interesus? Kiek reikšmingos ekspertų ir specialistų išvados, jeigu bylos gali tęstis metų metus? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys (toliau – L.S.), Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis (toliau – M.K.) ir EBRU terapijos autorė, šeimų terapeutė, buvusi Kauno miesto šeimų tarybos narė, visuomenininkė Eglė Navakauskaitė (toliau – E.N.).
– Egle, nuo ko prasidėjo jūsų istorija? Patyrėte skyrybas ir smurtą namuose. Kaip viskas vyko?
E.N.: Kadangi esu šeimų terapeutė ir mačiau vaiko tėvo atitinkamas charakterio savybes, dėl kurių negalėjo formuotis šeimyniniai santykiai, santykių niekada nekūriau ir su šiuo vyru nebuvau santuokoje. Ši istorija yra gerokai senesnė, nei aštuonerius metus trunkanti teismų stadija. Ji prasidėjo tada, kai pasakiau žmogui „ne“ ir jis nenorėjo to girdėti.
– Dėl ko pasakėte „ne“?
E.N.: Matydama atitinkamas žmogaus charakterio savybes, nenorėjau eiti į santuokinį gyvenimą. Atsisakymas tam žmogui nepatiko ir netiko. Mėginimas atsiskirti vyksta nuo 2015 metų. Ne kartą kreipiausi į policiją, bet finansinė gerovė ir atitinkamos pažintys gali padėti taip, kaip 1991-aisiais. Visi mano pareiškimai buvo atstumti ir mano buvo pasakyta: ponia, ar jums tikrai per mažai automobilių? Gal jūs norėtumėte kitokių namų? Pasakykite savo draugui ir jis viską sutvarkys. Grįžkite namo ir viskas bus gerai.
– Kas vyksta dabar? Kuri šios istorijos vieta yra skausmingiausia?
E.N.: Ši istorija būtų pasibaigusi labai paprastai, jei policija būtų sureagavusi anksčiau. Vaikas atsirado prieš mano valią, bet tuo metu buvau Kauno miesto tarybos narė ir dėl tų lietuviškų prestižų, dėl postų bijojau viešinti savo aplinkybes už uždarų durų, todėl šiandien turiu pasekmes. Skatinu mamas viešinti tai, kas vyksta už uždarų durų ir netylėti.
Kūdikis buvo suformuotas tam, kad nedingčiau ir nepabėgčiau. Ne dėl to, kad žmogus myli mane, o dėl to, kad sistemingai naudodamasis instituciniu smurtu galėtų mane persekioti. Persekiojimas vyksta aštuonerius metus, nuo pastojimo pradžios.
– Kaip atrodė šie aštuoneri metai? Ką jūsų buvęs partneris darė ir kaip atrodė jo elgesys?
E.N.: Sistemoje yra matoma daugiau nei 100 faktinių bylų, nežinomas skaičius nutrauktų ikiteisminių bylų ir apie 300 skundų į įvairiausias institucijas. Buvo sužlugdytos mano studijos ir socialinis verslas. Buvo užsakyti straipsniai ir bet koks verslo atstatymas man buvo neįmanomas.
Įsivaizduokime, ką reiškia turėti 100 teisminių ginčų, kai po gimdymo viena po kitos pradeda kristi bylos. Turėjau atstovauti savo mažamečiams vaikams po dviejų gimdymų, būdama viena ir žindanti. Niekam negalėjau pasakyti, kad man skauda ir turėjau atlaikyti emocines kompetencijas visose srityse. Žinios iš ankstesnių bylų man leido reaguoti šaltai, situaciją tvarkyti techniškai, teisiškai ir sugebėti nepabloginti vaikų ekonominės padėties. Nežinau, kaip tai išgyventų kitos motinos, neturinčios tokių kompetencijų, kokias savo darbo vietoje įgijau aš. Teikiau kompleksines paslaugas keturiose savivaldybėse ir kartu dirbau su vaikų teisėmis. Vėliau tos pačios vaikų teisės mane intensyviai persekiojo aštuonerius metus dėl labai šiltų kontaktų.
– Linai, kaip jūs, kaip vaikų psichiatras, vertinate šią istoriją?
L.S.: Tai klasikinė problema. Mama ir tėtis mušasi, o vaikas yra įstumtas į tarpdurį ir spaudžiamas. Niekas nekreipia dėmesio, kaip jis jaučiasi, kokia jo savijauta ir būklė. Yra nuolatos manipuliuojama vaiko teisėmis, nors vaikas atvirai sako, kad jam kažko nereikia ar kad jis nori būti kitur. Mama yra pasakojusi, kad vaikas ne kartą išsakė, ko jis nori, bet jo interesas dingo, kai tėtis su mama atsidūrė teisme. Šalia tėčio visada yra autoritetingi advokatai, jis gali leisti sau bylinėtis ir terorizuoti mamą.
Suaugusieji gali vienas kitam ir galvas nutraukti, man, kaip vaikų psichiatrui, dėl to neskauda. Bet jei yra vaikas, kuris išsako savo norus, man norisi aiškios tarnybų pozicijos. Vaiko interesas turėtų būti svarbiausias ir aktualiausias. Mačiau išvadas ir žiūriu į jas nustebęs. Medikai kalba apie fiziologinius dalykus, kad vaikui geriau būtų gyventi vienur, jis turi tam tikrus poreikius, bet vaiko teisės nekreipia į tai dėmesio. Vaiko teisių tarnybos Lietuvoje bijo gerų advokatų, pinigų ir viską sumeta į tą krepšį, kuris mažiau gali gintis.
– Ar tikrai tas, kuris gali pasisamdyti geresnį advokatą, laimės?
M.K.: Tikrai nereikėtų galvoti, kad advokatai yra kalti. Mes esame šiauriečiai, nesame Pietų šalis, kuri greitai užsidega, išsprendžia situaciją ir eina gyventi kitus gyvenimus. Mes mėgstame bylinėtis ir eiti į teismą. Advokatas yra asmens atstovas, bet problema ta, kad vaikas neturi savo advokato. Kai kyla ginčas tarp suaugusiųjų žmonių, tėvo ir mamos, mes prarandame žmogų, kuris ateityje turės daugybę problemų. Vaikas tokiuose ginčuose neturi savo advokato.
– Kas skiria vaiko advokatą ir kas jį skiria?
M.K.: Skandinavijos šalyse, esant civiliniam ginčui, vaikui yra skiriamas advokatas. Jis išklauso vaiką ir kaip teisininkas atsistoja į tokią poziciją, kuri labiausiai atitinka vaiko interesus. Teismas klauso vaiko teisių apsaugos tarnybos ir vaiko advokato bei užtikrina, kad jo interesas nenukentėtų.
L.S.: Pritariu, kad advokatas būtų labai gerai. Kurdami vaiko teisių apsaugos tarnybą, turėjome iliuziją, kad bus advokatai, atstovaujantys asmenys, kurie gins vaiko interesus. Ilgainiui pradėjau suprasti, kad jie visiškai neatlaiko advokato funkcijos ir neadvokatauja. Jie yra kaip išsigandę viščiukai, kurie išsigąsta kietų advokatų. Tada dingsta vaikas ir atsiranda savisaugos jausmas.
– Ar advokatai dalyvauja žaidimuose, akivaizdžiai matydami, kad klientas nori spausti ar šantažuoti kitą pusę?
M.K.: Ši situacija yra išimtinė, netipinė. Subjektyvų požiūrį reikėtų padėti į šoną. Objektyviai mus saisto etika, taisyklės, egzistuojančios ne vieną šimtmetį ir manipuliuoti teise negalima. Teisėjai, kurie specializuojasi šeimos bylose ir teisininkai turėtų daryti tam tikrą išeitį. Sprendimai turėtų būti priimami greitai, vaikas turėtų būti apklausiamas vieną kartą ir procesas turėtų būti trumpas. Greitas teismas gali padėti užkirsti kitas pasekmes. Posėdžiai pas mus būna po mėnesio ar po trijų, nes teismas turi daug bylų. Per metus užvedama 140 tūkstančių naujų bylų. Tai yra labai didelis skaičius – į teismą ateina beveik pusė milijono žmonių.
– Jei advokatas gina tą pusę, kuri nori manipuliuoti, bet gauna psichiatro išvadas, kad vaikui yra geriau kitaip, ar jis gali sakyti, kad su dideliais pinigais laimės bylą? Ar teisė leidžia vaiko interesus traktuoti visaip?
M.K.: Tam ir yra šios srities specialistas, psichologas, kuris pasakys, kaip konkrečioje situacijoje vaiko interesams būtų geriau. Manau, kad turime išgirsti specialisto žodį ir juo tikėti. Jei vaikas gali išsakyti savo poziciją, teismas stengiasi jį išgirsti eliminuojant šalis. Psichologas dalyvauja pokalbyje su vaiku, šalis užduoda klausimą, psichologas jį transformuoja taip, kad nebūtų galima identifikuoti, kas jį uždavė. Bet tai nėra lengvas procesas.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai