– Grėsmių, o kartu turbūt ir perspėjimų, tokiu laikotarpiu mes matome nemažai. Net nereikia žvelgti į kelių metų perspektyvą – užtenka kelių mėnesių: oro pavojai, audros, įvairios kitos situacijos. Vis dėlto, kaip jūs patys stebite, kas krizės metu tampa pavojingiausia? Turime daugybę diskusijų ir socialiniuose tinkluose: vieniems informacijos visą laiką per mažai, kitiems perspėjimų per daug. Kur ieškote to vidurio?
– Visų pirma, yra netyčia sukeltos krizės – kažkas parūkė, kažkas sprogo ir panašiai. Jos nėra tokios, kokias matome Ukrainoje, jos šiek tiek kitokio pobūdžio. Tokios krizės dažniausiai yra technogeninės, o su jomis susidoroti nėra itin sudėtinga. Didžiausio dėmesio reikalauja kritinės situacijos, kurias žmogus sukelia tyčia. Kalbame apie Rusijos ir kitų mūsų priešų mėginimus vykdyti diversijas, sabotažą ir panašius veiksmus.
Jeigu labai trumpai, NKVC yra atsakingas už grėsmių stebėseną, vertinimą ir pasiūlymų teikimą, kaip į jas reaguoti. Mūsų žmonės dirba visą parą, septynias dienas per savaitę. Gauname informaciją tiek iš visų Lietuvoje veikiančių institucijų ir situacijų valdymo tinklų, tiek iš mūsų partnerių NATO, Europos Sąjungoje ir, be abejo, aplinkinėse Baltijos regiono valstybėse. Kalbant apie tai, kada priimamas sprendimas perspėti žmones, viskas priklauso nuo labai konkrečių aplinkybių. Sprendimai, kaip dabar populiaru sakyti, yra grįsti duomenimis. Žinoma, nei Darius, nei kolegos Romas ar Vilmantas tiesiog nepasižiūri į rytojaus prognozę ir nepasako: „Šiandien bus perspėjimas gyventojams“, arba „Šiandien gal nesiųskime“. Tai yra profesionalų darbas.
Prieš kiekvieną tokią situaciją, pavyzdžiui, audrą, vyksta susitikimai su Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos kolegomis, profesionalais, kurie įvertina, ar bus tiesiog lietus, vėjas, ar lietus kartu su stipriu vėju. Pastaruoju atveju pavojus yra didesnis, todėl žmonės turi būti perspėti. Svarbu ne tik sulaukti pranešimo apie galimą pavojų, bet ir gauti rekomendacijas, ką reikia daryti.
Vien pranešimas, kad mūsų laukia grėsmė ar rizika, žmogui suteikia tam tikrą indikaciją, tačiau kritinėje situacijoje ar ruošiantis jai žmonės laukia labai aiškių rekomendacijų, ką konkrečiai jie turi padaryti. Vadovaudamiesi profesionalų teikiamomis rekomendacijomis, žmonės gali patirti mažiau žalos ir nuostolių. Labai tikimės, kad žmonės įsiklausys į tai, ką sako institucijų ekspertai.
– Pastaruoju metu stebite tendenciją, kad žmonės ne visada pasitiki valstybės institucijų siunčiamomis žinutėmis ir informacijos ima ieškoti socialiniuose tinkluose? Kai kurie apžvalgininkai tai sieja su mažėjančiu pasitikėjimu lyderiais ir institucijomis. Kitaip tariant, jeigu mano draugas, dirbantis kariuomenėje, man pasako informaciją, kuri visiškai skiriasi nuo tos, kurią skelbia valstybės institucijos, aš galiu ja pasidalyti su savo draugų ratu. Tuomet ir kiti pradės klausti, ar valstybė iš tiesų skelbia teisingą informaciją. Ar pastebite, kad tokia tendencija stiprėja? Ir kaip tokiu atveju reikėtų įtikinti žmones pasitikėti oficialia informacija? Ar, kalbant apie perspėjimus, reikėtų galvoti ir apie psichologinius padarinius, kuriuos visuomenė taip pat patiria?
– Iš esmės jūs labai teisingai nusakėte visą komunikacijos esmę krizių metu. Krizių komunikacija nėra skirta paguodai ar tiesiog informacijos pateikimui. Tai komunikacija, kuri turėtų padėti keisti žmonių elgseną.
Didžiosios Britanijos krizių komunikacijos tarnybų veiklos modelis iš esmės yra paremtas geriausių būdų paieška, kaip paskatinti žmones elgtis taip, kad jie patys patirtų kuo mažiau nuostolių, būtų lengviau valdyti krizę ir žmonės prie to prisidėtų, o ne trukdytų. Čia susiduriame ir su tam tikru paradoksu. Lietuvoje prieš keletą metų atlikome tyrimus, kurie parodė jau gana seniai pastebimą tendenciją: socialiniuose tinkluose žmonės ieško informacijos, daug skaito ir ten jos gauna kur kas daugiau nei anksčiau.
Tačiau įdomu tai, kad žmonių paklausus, kur jie pirmiausia ieškotų informacijos įvykus ekstremaliajai situacijai, didžioji dalis nurodė televiziją ir radiją. Esmė ta, kad kritinėje situacijoje žmonės vis dar pasitiki tradicine žiniasklaida ir būtent ten pirmiausia ieškotų informacijos. Todėl reikėtų šiek tiek atskirti įprastinę mūsų kasdienę veiklą nuo kritinių situacijų. Tokie tyrimai parodo, kuria kryptimi turime eiti ir būti ten, kur yra žmonės. Tai apima ir socialinius tinklus. Institucijos tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje juose jau seniai aktyviai komunikuoja. Nuo jų aktyvumo, pasirinkto komunikacijos būdo, reputacijos kūrimo ir pasitikėjimo institucija taip pat priklauso, kaip mums seksis vienoje ar kitoje krizinėje situacijoje.
Iš esmės mes tikrai turime aukštą pasitikėjimą kariuomene, policijos pareigūnais, gelbėtojais. Tačiau kritinėse situacijose nebūtinai visada reikia, kad jų atstovai išeitų ir kalbėtų viešai ar teiktų rekomendacijas. Svarbu parinkti tinkamus žmones ir tinkamas institucijas. Tačiau turbūt svarbiausia, kad visos institucijos teiktų vienodas rekomendacijas.
Turėjome pavyzdžių ir iš savo praktikos išmoktų pamokų, kai, tarkime, NKVC kartu su policija parengė vienas rekomendacijas, o vienas ministras viešai pateikė kitokias. Tuomet mokytojai, mokiniai ir vaikai nebežino, ką daryti. Turėjome tokį pavyzdį ir visai neseniai. Vėl sulaukėme šiokio tokio išpuolio prieš Lietuvą – gavome pranešimą apie neva užminuotą mokyklą. Didžioji dalis mokyklų pasielgė tinkamai, taip, kaip rekomendavo policija ir kaip ne kartą buvo rekomenduota anksčiau.
Deja, viena mokykla nusprendė elgtis kitaip: nutraukė ugdymą, vaikai buvo paimti iš mokyklos ir imtasi kitų veiksmų. Šioje vietoje mūsų oponentas, mūsų priešininkas, laimėjo – jis pasiekė savo tikslą. Žmonės buvo sutrikdyti, buvo sutrikdyta įprastinė veikla, o kartu parodytas ir nepasitikėjimas institucijomis, kurios rekomendavo tęsti veiklą. Todėl kartais reikėtų pagalvoti ne tik apie tai, kad tu prisiimi atsakomybę, bet ir šiek tiek plačiau pažvelgti, kaip vienas ar kitas tavo veiksmas vėliau gali paveikti kitų pasirinkimus. Tiesiog prašymas yra pasitikėti policija ir kitomis institucijomis.
– Įdomus faktas ir tai, kad daug dirbate su žurnalistais. Juk žmonės pagrindinę informaciją vis tiek dažniausiai gauna iš televizijos, radijo ir naujienų portalų. Portalų redaktoriai taip pat kalba apie tai, kad vos tik paskelbiama apie kokią nors grėsmę ar pavojų, jų skaitomumas labai išauga. Turbūt įdomu ir tai, kad tokių perspėjimų jau buvo begalė ir jūs pats su tuo dirbate. Kaip dažnai pastebite, kad informaciją, kurią jums, tikėtina, atsiunčia ir kolegos žurnalistai vien patikrinimui, pamatę ją socialiniuose tinkluose, galima panaudoti kaip pagalbinę informaciją? Pavyzdžiui, žmonės dalijasi visiškai išgalvota istorija, kad dronas skrenda iš vienos Lietuvos pusės tam tikra kryptimi. Tokią informaciją jūs galite patikrinti. Tačiau kiek matote atvejų, kai informacija skelbiama tyčia, siekiant sutrikdyti veiklą? Ar tokių atvejų pasitaiko?
– Šioje vietoje galime labai trumpai priminti, kad NKVC yra atsakingas už grėsmių stebėseną. Turime atskirą grupę žmonių, kurie yra atsakingi už informacinių grėsmių stebėseną.
Lietuvoje informacines grėsmes stebi ir vertina 10 institucijų. Mums pavyko su visomis susitarti, todėl dabar konsoliduotai stebime plintančią dezinformaciją, galime operatyviai dalytis informacija, keistis duomenimis, analizuoti ir vertinti, kokią įtaką tai daro mūsų visuomenei. Galime drąsiai pasakyti, kad kiekvienas šiek tiek reikšmingesnis incidentas Lietuvoje visada yra išnaudojamas Rusijos tarnybų, propagandistų ar kitų panašių veikėjų. Puikiai prisimename lėktuvo katastrofą. Praėjus vos valandai ar dviem po incidento, Rusijos propagandos tinklas, veikiantis visame pasaulyje skirtingomis kalbomis, jau buvo paėmęs vieno Lietuvos portalo nuotrauką ir ją atitinkamai pakreipęs. Buvo sudarytas įspūdis, kad lėktuvu buvo skraidinami ginklai ir pagalba Ukrainai ir būtent dėl to įvyko sprogimas.
Tas pats nutiko ir Vokietijoje įvykus incidentui dujų paskirstymo įrenginyje. Vėlgi, iš karto buvo skleidžiama dezinformacija, kad tai esą buvo dronas, kuris atskrido ir susprogdino įrenginį. Labai svarbu tai, kad mes šiuos dalykus matome ir stebime. Taip pat svarbu nustatyti, koks yra vienos ar kitos dezinformacijos mastas, kiek ji gali turėti poveikio visuomenei. Kalbant apie krizių komunikaciją, labai svarbus yra laikas. Jeigu institucija nekalba arba delsia kalbėti, manydama, kad taip išvengs panikos, pasekmės gali būti blogesnės nei pati panika. Kitaip tariant, mes stengiamės visada kalbėti.
Nuo tada, kai šiais metais buvo įkurtas NKVC, iš institucijų gal tik porą kartų esu girdėjęs: „Gal apie vieną ar kitą įvykį nepraneškime, gal žmonės nesužinos.“ Iš esmės mums visiems rūpi Lietuvos žmonių gerovė, todėl esame atsakingi už savo darbo kokybę. Kalbant apie krizių komunikaciją, tik išskirtiniais, galbūt visiškai išimtiniais atvejais esu girdėjęs tokių pasakymų.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai