Nebuvo „prie meno“
Giną pačią kartais stebina tai, kas vyksta jos gyvenime. Ji niekada savęs nelaikė kūrybingu žmogumi, nebuvo iš tų, kurie nuo vaikystės lankė meno būrelius ar nuolat ką nors kūrė savo rankomis. Priešingai – rankdarbių pasaulis jai ilgą laiką buvo gana tolimas. Tačiau kartais žmogui tereikia atsitiktinio bandymo, kad atrastų tai, kas jį iš tikrųjų įtrauks.
„Niekada nebuvau „prie meno“ – nešokau, nedainavau, nekūriau eilių, jokių rankdarbių taip pat nesu dariusi. Tačiau taip jau nutiko, kad žaisliukų nėrimas tapo mano „liga“, – šypsosi Gina.
Šiandien ji gyvena Šakiuose kartu su vyru Arvydu. Šeimoje užaugo du vaikai – sūnus Lukas jau savarankiškai gyvena Kaune, o dukra Ieva studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete.
Nors žaisliukų nėrimas yra Ginos užsiėmimas, kūrybos procese dalyvauja ir artimieji. Tad tai, kas prasidėjo nuo vieno žmogaus smalsumo, pamažu tapo ir visos šeimos gyvenimo dalimi.
Vedė noras išmokti
Gina yra augalininkystės specialistė, tačiau pagal įgytą specialybę niekada nedirbo. Šiuo metu ji – apsaugos darbuotoja įmonėje „Samsonas“. Žaisliukų nėrimas – kita jos gyvenimo pusė, nesusijusi nei su išsilavinimu, nei su profesine veikla.
Vis dėlto susidomėjimas rankdarbiais atsirado ne vakar. Gina sako visada vertinusi tai, ką žmonės sukuria savo rankomis. Ji norėjo išmokti megzti virbalais, svajojo nusimegzti megztinių. Tačiau šioje srityje daug pasiekti nepavyko – išmoko megzti tik kojines.
Tuomet į jos rankas pateko vąšelis. Pirmieji bandymai nerti žaisliukus ilgainiui virto nuolatiniu užsiėmimu, o šis – pomėgiu, kuris jau skaičiuoja penktuosius metus. „Žaisliukai tapo mano gyvenimo dalimi“, – atvirauja Gina.
Ji nėra baigusi jokių kursų, nelankė specialių mokymų. Ji – savamokslė, o svarbiausiu mokytoju tapo internetas. „Šiais laikais informacijos apie rankdarbius galima rasti labai daug. Reikia tik noro, kantrybės ir ryžto mokytis“, – sako jo nepristigusi moteris.
Ji bandė, klydo, vėl bandė – su kiekvienu nauju žaisliuku įgijo vis daugiau patirties. Dabar jos darbai jau sulaukia kitų dėmesio. Ginai tenka atsakyti į žinutes, ar galėtų vesti nėrimo pamokas. Tokių pasiūlymų atsisako. Ne todėl, kad nenorėtų dalytis tuo, ką moka, bet todėl, kad pati jaučiasi besimokanti: „Vis dar tobulėju su kiekvienu žaisliuku“.
Šiais laikais informacijos apie rankdarbius galima rasti labai daug. Reikia tik noro, kantrybės ir ryžto mokytis.
Yra vietos netikėtumams
Per penkerius metus Gina išmoko pastebėti, kokie žaisliukai žmonėms patinka labiausiai. Nors pati turi vienokių idėjų, pasirinkimą kartais padiktuoja tie, kurie jos kūrinių įsigyja.
Tarp mėgstamiausių Ginos nėrinių karaliauja ilgaausiai zuikiai. Tačiau jos rankose gimė ir kitų personažų bei gyvūnėlių: yra nėrusi aštuonkojį, kapibarą, ne vieną vaikiškų filmukų herojų.
Kai kuriuos nėrė ne todėl, kad pati sugalvojo. Tačiau kūryboje kartais įdomiausia būtent tai, kas iš pradžių atrodo neįprasta. „Pati gal ir nepasirinkčiau tokių žaisliukų nerti, bet rezultatas visada nustebina. Kaip sakoma, skonis draugų neturi“, – juokiasi Gina.
Jos žaisliukų įvairovė rodo ir tai, kad nėrimas jai nėra vien tik iš anksto suplanuotas darbas pagal vieną schemą. Čia atsiranda vietos žmonių pageidavimams ir netikėtiems sumanymams. Tik pagrindinis jos darbo principas nesikeičia – viskas turi būti padaryta kruopščiai ir tvarkingai.
Šis darbas skubos nemėgsta
Nertų žaisliukų kūrimas nėra Ginos pagrindinis uždarbis. Ji net nežino, ar toks užsiėmimas galėtų tapti pagrindine veikla. Tam paprasčiausiai reikia daug laiko. Kiekvienas žaisliukas reikalauja ne tik siūlų ir vąšelio, bet ir susikaupimo. Čia nėra vietos skubėjimui ar masinei gamybai.
Vienas paprastesnis gaminys gali būti pagaminamas greičiau, tačiau sudėtingesniam žaisliukui kartais prireikia ir dviejų dienų. Laikas šiuo atveju nėra pagrindinis matas. Kur kas svarbiau, kad rezultatas būtų toks, kokio pati kūrėja gali tikėtis iš savo darbo.
„Darau kruopščiai, atsakingai, tvarkingai ir neskubėdama, kad mano gamintu žaislu žmonės liktų patenkinti. Tai nėra masinė gamyba“, – pabrėžia ji.
Tokį požiūrį galima pajusti ir iš to, kaip Gina kalba apie savo žaisliukus. Ji jų nelaiko tiesiog daiktais, kuriuos reikia pagaminti ir pamiršti. Labai svarbu ir tai, kas nutinka vėliau – kai žaisliukas iškeliauja pas naują šeimininką.
Didžiausias įvertinimas
Kūrybinio darbo rezultatą galima vertinti įvairiai. Vieniems svarbiausi pardavimai, kitiems – socialinių tinklų sekėjų skaičius, dar kitiems – apdovanojimai parodose ar viešas pripažinimas. Ginai didžiausią reikšmę turi kiti dalykai.
Jai labai svarbios pirkėjų žinutės. Ypač tos, kuriose žmonės padėkoja už žaisliuką, pasako, kad jis patiko, pradžiugino ar tapo miela dovana. Ne mažiau svarbu ir tai, kai žmogus sugrįžta dar kartą arba rekomenduoja jos kūrinius savo artimiesiems ir pažįstamiems. Tai patvirtina, kad penkerius metus einamas kelias yra prasmingas.
„Didžiausias įvertinimas man tuomet, kai gaunu mielą žinutę su padėka, kai pirkėjai sugrįžta arba rekomenduoja mane savo aplinkinių ratui. Tuomet suprantu, kad einu teisingu keliu“, – sako Gina.
Šiuose žodžiuose slypi ir jos kūrybos prasmė. Žaisliukas neturi būti tiesiog gražus. Jis turi kam nors patikti, tapti dovana, nudžiuginti vaiką ar suaugusįjį, rasti savo vietą naujuose namuose. Tik tuomet laikas, praleistas skaičiuojant akis ir dėliojant detales, įgyja prasmę.
Skaičiuojama kiekviena akis
Nėrimas iš šalies gali atrodyti kaip ramus, beveik monotoniškas užsiėmimas. Tačiau iš tikrųjų Ginos darbo procese reikia didelio susikaupimo. Ji skaičiuoja kiekvieną akį – viena klaida gali pakeisti gaminio formą, proporcijas ar visą jo išvaizdą.
Kita vertus, būtent toks susikaupimas jai suteikia ir kitą nėrimo prasmę. Tuo metu, kai akys seka darbą, o rankos kartoja išmoktus judesius, kitos mintys tarsi atsitraukia. Kasdieniai rūpesčiai lieka kažkur nuošalyje. „Skaičiuoju nuo pirmos iki paskutinės akies, kol pagaminu žaisliuką, todėl turiu būti visiškai viena, mintimis pasinėrusi tik į tai, ką darau“, – pasakoja ji.
Gina šį procesą vadina savotiška meditacija. Nėrimas reikalauja atidumo, tačiau kartu padeda atsiriboti nuo kitų minčių. Tai laikas, kai galima susikoncentruoti į vieną konkretų veiksmą ir nemąstyti apie viską iš karto.
Čia labai praverčia kantrybė. Gina pati juokauja, kad jos tikrai netrūksta. Neriant pliuškutį jos reikia nemažai – ypač tada, kai žaisliukas sudėtingesnis, jo detalės smulkios, o visas procesas užsitęsia ne vieną valandą.
Žaislai turi sielą
Galbūt būtent todėl, kad į kiekvieną žaisliuką sudedama tiek laiko ir dėmesio, Gina juos vertina ne kaip paprastus rankdarbius. Ji įsitikinusi, kad jos sukurti pliuškučiai turi sielą.
Kūrėja pasakoja su jais pasikalbanti. Žaisliuko akytės ir žvilgsnis jai kartais atrodo tokie gyvi, tarsi jis iš tiesų atgytų. Tai, ko gero, ir yra vienas įdomiausių kūrybos aspektų – daiktas, kurį žmogus pats sukuria iš siūlų, tam tikru momentu ima atrodyti turintis savo charakterį.
Kiekvienas kūrinys turi savo atsiradimo istoriją, o kartu su juo lieka ir dalis kūrėjos. „Tik aš žinau, kiek į juos įdėjau savo širdies ir meilės“, – sako ji.
Vis dėlto iš daugybės sukurtų žaisliukų Ginos namuose liko tik vienas. Tai – zuikytė. Jos istorija ypatinga ne todėl, kad būtent šį žaisliuką mėgtų labiausiai. Priežastis kur kas paprastesnė ir kartu svarbesnė – tai pirmasis Ginos pagamintas žaisliukas.
Taigi ši zuikytė tapo savotišku atskaitos tašku. Nuo jos prasidėjo kelias, kuris tęsiasi jau penkerius metus. Šiandien Ginos rankose gimsta gerokai įvairesni ir sudėtingesni žaislai, tačiau pirmasis vis dar likęs šalia kaip priminimas, nuo ko viskas prasidėjo.
Svarbus visų indėlis
Nors pats nėrimas yra Ginos veikla, su jos pliuškučiais susijęs ne tik vienas žmogus. Prie jų kūrimo savaip prisideda visa šeima. Dukra ir sūnus, kai tik turi galimybę, fotografuoja mamos pagamintus žaisliukus. Vyras Arvydas įvertina nuotraukas, o Gina išrenka gražiausias ir jas publikuoja savo žaisliukų feisbuko puslapyje „PliuŠkutis“.
Tai dar viena kūrybos dalis, apie kurią kartais mažiau galvojama. Pagaminti žaisliuką – viena, tačiau parodyti jį kitiems taip, kad žmonės galėtų pamatyti jo išvaizdą, detales ir nuotaiką, – visai kas kita. Todėl fotografija tampa natūraliu tęsinio etapu.
Artimųjų pagalba rodo, kad Ginos pomėgis per penkerius metus tapo šeimos gyvenimo dalimi. Taip nedidelis rankdarbių pasaulis išsiplečia gerokai toliau už vieno žmogaus darbo stalo. Nuo siūlo ir vąšelio iki fotografijos ir socialinių tinklų – kiekviename etape atsiranda kieno nors indėlis.
Neatsiejama gyvenimo dalis
Pačiai Ginai naujas žaisliukas nėra dar vienas atliktas darbas. Tai laikas, kurį ji skiria kūrybai, susikaupimui ir sau. Tai valandos, kai galima atsiriboti nuo kitų minčių ir susitelkti į vieną nedidelį pasaulį, kurį kuria savo rankomis.
„Galbūt prieš penkerius metus, pradėdama nerti pirmuosius žaisliukus, nė nebūčiau pagalvojusi, kad šis užsiėmimas taps tokia svarbia mano gyvenimo dalimi“, – sako Gina.
Jos žaisliukai vienas po kito iškeliauja į naujus namus. Vieni tampa dovanomis, kiti – vaikų draugais, dar kiti tiesiog nudžiugina žmogų, kuriam norėjosi ko nors mielo ir išskirtinio. O Gina lieka su nauja idėja, naujais siūlais ir dar vienu darbeliu, kuriam vėl reikės kantrybės ir kruopštumo.
Naujausi komentarai