Sabrina ir Lexy iš Niujorko, esančio už beveik 7 tūkst. kilometrų nuo Šeduvos, čia ieško savo šaknų. Nors jų seneliai buvo lietuviai, čia jos lankosi pirmą kartą.
„Mano giminaičiai kadaise gyveno būtent Šeduvoje, todėl norėjau pamatyti, kur ir kaip gyveno mano šeima“, – sakė Šeduvos žydų giminaitė Sabrina.
Merginų šeimų istorijos – sukrečiančios.
„Mano senelis išgyveno Holokaustą, jis buvo Vilniaus gete. Daug jo šeimos narių nužudyti Rygoje ir kitose Pietų Europos šalyse. Vakar Rygoje ant memorialo pamačiau savo prosenelio vardą“, – pasakojo Šeduvos žydų giminaitė Lexy.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Šeduvoje savo lietuviškų šaknų ieškančios amerikietės – ne vienintelės. Į šią vietą atvyksta žmonės iš viso pasaulio. Visi pasižymi žemėlapyje.
„Nuo pat muziejaus atidarymo pas mus jau apsilankė daugiau nei 65 tūkstančiai lankytojų – tiek iš Lietuvos, tiek iš viso pasaulio“, – teigė muziejaus „Dingęs štetlas“ gidė Gerda Gubakytė.
Geografija plati – lankytojai atvyksta net iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Argentinos ir Čilės. Žmonių netrūksta ir darbo dienomis.
„Turime netgi žmonių, kurie lankosi ne pirmą kartą. Ir kiekvieną kartą čia apsilankę suranda kažką naujo, ko dar nepamatė ar neatkreipė dėmesio“, – pasakojo G. Gubakytė.
Dar nė metų nesulaukęs muziejus „Dingęs štetlas“ jau pelnė aukščiausią tarptautinį įvertinimą – atsidūrė šių metų gražiausių pasaulio muziejų septintuke. Štetlas jidiš kalba reiškia miestelį. Tokių Lietuvoje prieš karą buvo apie du šimtus. Šeduvos štetlo, kaip ir visų kitų, po Holokausto neliko.
„Aš manau, kad žydams visame pasaulyje labai svarbu žinoti, jog žmonės prisimena jų istorijas ir dalijasi jų palikimu. Esu be galo laiminga būdama čia“, – kalbėjo Lexy.
Lankytojams būtina iš anksto registruotis, nes norinčiųjų apžiūrėti „Dingusį štetlą“ – gausybė.
„Jis yra čia, Šeduvoje, kur viskas vyko. Šalia yra kapinės, žudynių vietos, memorialai. Čia yra ta paslaptis“, – sakė muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Dovydaitis.
Muziejuje galima pamatyti, kaip iš vidaus atrodo žydų maldos namai – sinagoga. Veikiančių sinagogų Lietuvoje – tik dvi. Per karą beveik visos buvo sudegintos.
Lankytojai kviečiami atminti ir kraupius įvykius. Artėja 85-osios kruvinosios dienos metinės, kai Liaudiškių miške buvo sušaudyti 664 Šeduvos žydai. Siauru koridoriumi einant per mišką simboliškai atkuriama jų paskutinė kelionė. Aplinka šalta, jaučiamas dyzelino kvapas.
Tačiau žydų istorija muziejuje pasakojama ne tik per ekspozicijas – stiprias emocijas sukelia ir dokumentiniai filmai. Muziejaus lankytojai dažnai pravirksta.
„Holokausto filmas palieka labai stiprią emociją. Žmonės tikrai apsiverkia“, – pasakojo G. Gubakytė.
„Daugybė žmonių sako: mes nieko nežinojome, mes pirmą kartą supratome. Ačiū, kad jūs papasakojote šitą istoriją“, – teigė J. Dovydaitis.
Nors žydų istorija skausminga, joje netrūksta ir šviesių pasakojimų. Lietuvoje buvo išgelbėta labai daug žydų.
„Paskutinis Šeduvos žydas gimė jau išgelbėtas, paslėptas. Mes su juo kontaktuojame, jis buvo pakviestas į atidarymą. Ir jis sako: aš turiu dvi mamas. Viena – izraelietiška, kita – lietuviška mama, mamytė, kaip jis vadina“, – pasakojo J. Dovydaitis.
Radviliškio rajone veikiantis žydų muziejus lankytojams yra nemokamas.
Naujausi komentarai