Gyvoji miško širdis: kaip partizanų bunkeris sujungė bendruomenę ir pravirkdė svečius

Jame 1951–1953 m. slapstėsi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas, šias pareigas ėjęs ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai laikotarpiu. Tai vieta, kurioje kasmet susitinka praeitis ir dabartis, kur valstybės vadovai nebijo išsipurvinti batų, kariuomenės vadai teikia laipsnius karininkams, o aplinkinių kaimų vaikai gauna pačias svarbiausias gyvenimo pamokas.

Įkvėpė kovų inscenizacija

Nors teisiškai partizanų vadavietės bunkeris yra Jurbarko savivaldybės Girdžių seniūnijos teritorijoje, jo tikraisiais sargais ir globėjais tapo Vadžgirio ir aplinkinių gyvenviečių bendruomenės.

Sunku patikėti, bet iš pradžių apie šią miško saugomą paslaptį nežinojo net kai kurie vietiniai gyventojai – žmonės gyveno, augino vaikus ir dirbo kasdienius darbus, o partizanų bunkeris miško gūdumoje tyliai laukė savo valandos.

Eržvilko kultūros centro, kuriam oficialiai patikėta prižiūrėti partizanų vadavietės bunkerį, meno vadovė Lina Lukošienė ir Vadžgirio seniūnaitė Erika Žievienė pasakoja, kad žmonių požiūris pradėjo keistis maždaug prieš du dešimtmečius, 2002–2004 m., šią vietą pasiekus pirmiesiems atgimimo ženklams.

„Tikruoju postūmiu tapo režisierės Danutės Samienės ir jos vyro Arūno, vaidinusių istoriniame kino filme „Vienų vieni“, iniciatyva apsirengus istoriniais drabužiais prie šio bunkerio nufilmuoti kelis epizodus. Danutė paprašė surasti vietinių vyrų, galinčių atlikti ryšininkų vaidmenis. Sako, surask vieną stambesnį, vieną aukštesnį. Vienam duosime pistulkę, kitam – visa kita, ir pavaidinsim“, – prisimena L. Lukošienė.

Netrukus po šių inscenizacijų ir atsirado tradicija prie partizanų bunkerio birželio 14-ąją minėti Gedulo ir vilties dieną, o rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelio metines. Taip atokiame miške esantis partizanų vadavietės bunkeris tapo neatsiejama vietos identiteto dalimi.

Dėkingumas: Prezidento padėka meno vadovei L. Lukošienei – padėka visai Vadžgirio bendruomenei, globojančiai ir saugančiai partizanų vado bunkerį. / Vadžgirio kaimo bendruomenės nuotr.

Ryšininko atsiminimai

Vienas iš jautriausių ir svarbiausių šio bunkerio istorijos liudytojų ilgą laiką buvo netoliese gyvenęs partizanų ryšininkas Antanas Puišys. Jam tebuvo šešiolika metų, kai, dar būdamas visai vaikas, padėjo miško broliams.

Antano pasakojimai leisdavo lankytojams pajusti tikrąją pokario realybę. Jis pasakojo, kad partizanai sugebėdavo išlikti visiškai nepastebimi. Net vietiniai gyventojai nuolat sukdavo galvas, iš kur jie atsiranda ir kur pradingsta. Miško keliuku pravažiuojantys automobiliai ar specialiai rytą ir vakarą tėvo vadeliojamas vežimas sukeldavo dulkes, kurios nusėsdavo ant bunkerio angos, užmaskuodamos bet kokius žmogaus pėdsakus. Ryšininkai partizanams skirtą žibalą palikdavo tiesiog vidury miško, iš kur naktimis jis tyliai dingdavo.

„A. Puišys tapo šios vietos simboliu. Net ir praėjus daugybei metų, kiekvieną rugpjūčio 23-iąją jis atvažiuodavo prie bunkerio. Žmogus dviračiu numindavo apie 11 km, kad kibiriuku iš slėptuvės vidaus išsemtų susikaupusį vandenį. Dabar lyg legendą mes pasakojame, kaip jis nesiliaujant lietui išsėmė ir kopėčiomis iš bunkerio išnešė 80 kibirų vandens. Kadangi vis atsirasdavo piktavalių, kurie pavogdavo į bunkerį patekti skirtas medines kopėčias, Antanas padarydavo ir kaskart atveždavo naujas. Už nenuilstamą darbą, meilę istorijai ir šiai nepaprastai vietai 2020 m. jam buvo įteiktas apdovanojimas „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“, – pasakoja E. Žievienė.

A. Puišys paliko ir nepaprastai graudžią istoriją apie Lietuvos partizanų vadą J. Žemaitį. Ryšininkas pasakojo, kaip prieš pat suėmimą J. Žemaitis artėjančioms Sekminėms paprašė jo mamos iškepti kepalą baltos ir kepalą juodos duonos ir pažadėjo pats ateiti jos pasiimti. Deja, penktadienį partizanų vadas buvo suimtas, o duona taip ir liko nepaimta.

Dėl to prieš kiekvieną renginį Lina savo namuose kepa duoną ir dalija ją susirinkusiems prie bunkerio. Laisvės duona, laužiama ir valgoma visiškoje tyloje, tampa tarsi Komunija, daugeliui sukeliančia patį tikriausią ryžtą saugoti ir branginti savo Tėvynę.

Ištikimybė: sunkiai sergantį ketvirtąjį Lietuvos prezidentą J. Žemaitį-Vytautą iki paskutinės dienos šiame bunkeryje slaugė partizanės Marija Žiliūtė ir Elena Palubeckytė. / Vadžgirio kaimo bendruomenės nuotr.

Kai „mano“ tampa „mūsų“

Ši istorinė vieta tiesiog sunyktų, jei ne milžiniškas, nematomas ir nuolatinis vietinių gyventojų rūpestis. Erikai ir Linai pakvietus, iš prigimties santūrūs Vadžgirio apylinkių žmonės atiduoda visą širdį tvarkydami aplinką ir organizuodami partizanų vado pagerbimo renginius.

E. Žievienė pasakoja, kad arčiausiai bunkerio esanti Paskynų kaimo bendruomenė ir ūkininkai Asta bei Vaidas Vaičiukynai ne kartą gelbėjo bunkerį nuo apsėmimo. Drėgnoje miško vietoje iškastame bunkeryje nuolat kaupiasi vanduo, todėl Vaidas su žmona kiekvieną pavasarį ir rudenį, o dažnai ir po didelių liūčių, griebia vandens pompas ir lekia siurbti vandens iš bunkerio. Vaičiukynai pagamino ir prie partizanų vadavietės bunkerio pastatė naujus, tvirtus suoliukus. Šimkaičių seniūnija visada padeda greideriuoti ir lyginti miško kelius, o Paskynų bendruomenė per renginius įrengia štabą, parūpina lentų, papildomų suolų, atrakina tualetus.

Bunkeris tapo vieta, lyg magnetas traukiančia Lietuvos istorija besidominčius žmones, šaulius, savanorius, jaunimą. Pasak Vadžgirio gyventojų, žinia apie partizanų vadavietę, kurioje rezidavo kovojančios Lietuvos respublikos prezidentas, jau senokai sklinda iš lūpų į lūpas. Vienais metais į tradicinį pėsčiųjų žygį atsitiktinai atvykęs kaunietis buvo taip sužavėtas, kad vėliau paprašė asmeninės ekskursijos savo šeimai, o po kelių metų atvežė visą Kauno jėzuitų gimnazijos klasę. Vaikai kartu su tėveliais ir net savo šuniukais atvyko dešimčia automobilių, atsivežė grėblių, nušlavė kelią į mišką, aplink bunkerį nugrėbė lapus ir nuplovė partizanų prezidentui skirtą paminklą.

„Nors iš pradžių paaugliai buvo nusiteikę skeptiškai – „kur čia mus į tremtį atvežė?“ – po ekskursijos, įlipę į bunkerį ir užsikūrę laužą, jie visiškai ištirpo. Išvažiuodami moksleiviai nuoširdžiai apsikabino su vietiniais, o mokytojos negalėjo sulaikyti ašarų“, – pasakojo L. Lukošienė.

Pasak Linos, atsiranda ir pavienių geradarių, kurie nuolat remia bunkeriu besirūpinančią bendruomenę, aukoja pinigų. Atsidėkodamos Lina ir Erika geradariams visada įteikia marškinėlių ar kitų vadavietę garsinančių suvenyrų. Ekskursijas ir edukacijas šios moterys visada veda be atlygio, todėl Šapališkės miške atsiskleidžia tikrasis lietuviškas svetingumas.

Bunkeris tapo vieta, lyg magnetas traukiančia Lietuvos istorija besidominčius žmones, šaulius, savanorius, jaunimą.

Vaišės – miško restorane

Lašinukai, juoda duona, ant laužo virtas šiupinys – tokiomis tradicinėmis vaišėmis vadžgiriškiai pasitinka kiekvieną, atvykusį į partizanų vadavietę.

Pagrindinė miško virtuvės šeimininkė yra Erika, per daugelį metų pamaitinusi tūkstančius lankytojų – nuo vietinių moksleivių iki vokiečių ar austrų delegacijų. Net aukščiausio rango svečiai čia neieško prabangos. Maistas ruošiamas taip, kaip tai pokariu darydavo kaimo žmonės: dideliame katile ant laužo kunkuliuoja tradiciniai troškiniai, riebus šiupinys ir kvapnios sriubos. Ant medinių stalų klojama Linos kepta naminė duona, pjaustomi kvepiantys rūkyti lašiniai, svogūnai, agurkai, į puodelius pilstoma karšta žolelių arbata.

Kadangi didelio susidomėjimo sulaukiančiuose renginiuose susirenka daug svečių, Erika nesidrovi paprašyti kaimo žmonių pagalbos: vienas atneša žirnių, kitas – perlinių kruopų maišelį, trečias – krepšį bulvių. Netgi visuomenei naudingus darbus atliekantys kaimo žmonės randa būdų pagelbėti bendruomenei. Vienas vyriškis nuskuta bulves, kitas nuo ankstyvo ryto skuba į mišką, kad po katilu iš anksto užkurtų ugnį.

Tokie autentiški kaimo žmonių priėmimai paperka visus be išimties. Jurbarko meras Skirmantas Mockevičius užsienio delegacijas per šventes dabar veža ne į restoranus, o tiesiai į mišką prie partizanų bunkerio. Miško atmosfera ir nuoširdūs pasakojimai atvykusius neretai sugraudina iki ašarų. Lenkijos delegacijos nariai, prisimindami bendrą mūsų tautų istoriją ir Katynės tragediją, negalėjo sulaikyti ašarų, o išvykdami nuoširdžiai apgailestavo, kad neturi tokių stipriai patriotinius jausmus gaivinančių vietų.

Svarbi ekskursijų dalis yra ir unikalus pokario laikų transportas, leidžiantis pajusti tikrą istorijos dvasią. Vadžgiriškis Sigitas Pikčiūnas norinčius prie bunkerio veža senu atviru kariniu sunkvežimiu „GAZ-66“, vietinių meiliai vadinamu „gaziuku“ arba „šeške“. Šios neįprastos pramogos pradininku tapo L. Lukošienės tėvelis Antanas Mielius, sugalvojęs tokio tipo automobiliu per duobėtus miško keliu pavežti prie bunkerio vokiečių turistus. Dabar ne tik vaikai, bet ir suaugę po renginio prašosi į šio sunkvežimio kėbulą, toks pasivažinėjimas daugeliui sukelia tikrų tikriausią euforiją.

Skaniai: svetingoji miško restorano šeimininkė – Vadžgirio seniūnaitė E. Žievienė. / Vadžgirio kaimo bendruomenės nuotr.

Įsimintina prezidento viešnagė

Prie šios vietos prisideda ir Šimkaičių mokykos bendruomenė, kasmet rengianti bėgimus partizanų prezidentui atminti, ir Lietuvos karo akademija, ir daugybė istorijos mokytojų iš Jurbarko, Veliuonos ir Viešvilės, kurie nuolat atveža savo mokinius į gyvosios istorijos pamokas.

Pasak Linos, kartais po ekskursijų mokiniams užtenka tiesiog išsikepti dešrelių ant laužo ir paglostyti atsivežtą šuniuką Tigrą, kad diena taptų neužmirštama.

Šapališkės miško šventovė yra svetingai priėmusi pačius aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus. Prie partizanų vadavietės bunkerio Lietuvos kariuomenės vadas asmeniškai teikia aukštesnio laipsnio pažymėjimus ir apdovanojimus maždaug šimtui karininkų iš įvairių karo akademijų.

Tačiau Vadžgirio apylinkių gyventojams pats įsimintiniausias buvo Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos vizitas. Nors atrodė, kad siauras, tamsus ir žemėtas partizanų bunkeris nėra pati tinkamiausia vieta valstybės vadovui priimti, prezidentas nepabijojo išsipurvinti batų ir nusileido į slėptuvės vidų. Susitikime dalyvavę jaunieji šauliai, vietos bendruomenės ir aplinkinių kaimų žmonės buvo sužavėti šio poelgio.

Bendruomenės atstovė L. Lukošienė, atsidėkodama prezidentui už atvežtą istorinę vėliavą su prezidentūros įrašu, įteikė jam ypatingą dovaną – raktų pakabuką su J. Žemaičio-Vytauto inicialais. Nors oficialus protokolas to nebūtų leidęs, Lina pajuokavo, kad prie bunkerio galioja miško protokolas.

Prezidentas dovaną mielai priėmė. Išlydėdama svečią, moteris pastebėjo, kad jo bartai purvini.

„Žmonės manęs klausė, ar jis tikrai lipo į tą bunkerį. Taip, ir batai, ir striukė buvo purvini. Tačiau aš pasakiau – ta žemė, prilipusi prie batų padų, yra mačiusi visą mūsų šalies istoriją. Prezidentas su tais murzinais batais išnešė mūsų bunkerio istoriją į pasaulį“, – neslepia pasididžiavimo vadžgiriškė.

Šie žodžiai neliko be atgarsio – bunkeris netrukus buvo paminėtas oficialiame prezidento metiniame pranešime, o Lina sulaukė asmeninio kvietimo į Valstybės dienos priėmimą prezidentūroje.

Pasakodama apie tai, kaip kadaise vietiniai gyventojai vidury miško palikdavo partizanams žibalo, L. Lukošienė taikliai apibendrina dabartinę situaciją. „Dabar bunkeriui nebereikia žibalo. Dabar jam reikia dėmesio. Visi turime kuo daugiau apie jį kalbėti, kad per mūsų pasakojimus ši istorija sklistų į pasaulį“, – įsitikinusi L. Lukošienė.

Miško tankmėje paslėptas partizanų bunkeris tapo ne tik Lietuvos kovų už laisvę liudijimu. Tai paminklas pačiai bendruomenei, parodantis, kokius stebuklus gali sukurti kelios entuziastingos moterys, krūva geranoriškų pagalbininkų ir atvira, svetinga paprasto kaimo žmogaus širdis.