Vasaros saulėgrįža nuo seno buvo viena svarbiausių gamtos ciklo švenčių daugelyje pasaulio kultūrų. Žmonės stebėdavo Saulės judėjimą ir šią dieną laikė ypatingu gamtos virsmo momentu. Lietuvoje saulėgrįža glaudžiai susijusi su Rasų švente – sena baltų tradicija, menančia pagoniškus laikus.
Mūsų protėviai tikėjo, kad saulėgrįžos metu gamta turi ypatingų galių. Buvo renkamos vaistažolės, pinami vainikai, kūrenami laužai ir atliekamos įvairios apeigos, skirtos derlingumui, sveikatai bei sėkmei užtikrinti. Tikėta, kad šiuo laikotarpiu surinkti augalai turi stipresnių gydomųjų savybių.
Atėjus krikščionybei, daugelis senųjų papročių susiliejo su Joninių švente, minima birželio 24-ąją. Tačiau ir šiandien Rasos bei saulėgrįžos tradicijos tebėra gyvos – įvairiose Lietuvos vietose organizuojami renginiai, folkloro vakarai, vainikų plukdymas ir saulės palydėjimo apeigos.
Astronominiu požiūriu vasaros saulėgrįža žymi kalendorinės vasaros vidurį. Tai metas, kai gamta pasiekia didžiausią vešlumą, o žmonės gali mėgautis ilgiausiais vakarais ir trumpiausiomis naktimis per visus metus.
Vasaros saulėgrįža primena glaudų žmogaus ryšį su gamta, metų laikų kaita ir senosiomis tradicijomis, kurios Lietuvoje išliko iki šių dienų.
Naujausi komentarai