„Atvykau, kad padėtų, o liepė važiuoti namo“: 16-metės motina pasakoja apie siaubo naktį

Pasak moters (jos vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.), didžiausia problema – laiku negaunama pagalba.

„Manau, kad ši situacija privalo keistis, nes ji tik blogėja. Labai tikiuosi, kad mums pavyks išlipti iš šios krizės, tačiau norėtųsi žinoti, jog ateityje, susidūrus su panašiais iššūkiais, būtų galima sulaukti adekvačios pagalbos“, – sakė ji.

Moters teigimu, šių metų gegužės 15-ąją ji sužinojo, kad jos šešiolikmetė dukra vartoja narkotines medžiagas.

„Tai buvo visiška staigmena. Tiesa, jau anksčiau buvau pastebėjusi, kad kažkas negerai, tačiau tuo metu nesupratau, kas vyksta. Vėliau paaiškėjo, kad ji jau kurį laiką kartu su klasės drauge beveik kasdien vartojo narkotikus. Merginos praleidinėdavo pamokas, iki vėlumos negrįždavo namo.

Kai gegužės 15 dieną apie tai sužinojau, paprašiau dukros atiduoti visus prietaisus, skirtus narkotinėms medžiagoms vartoti. Į tai ji sureagavo pabėgdama iš namų vidury nakties ir grasindama pakelti prieš save ranką. Visa tai įvyko maždaug prieš vidurnaktį“, – prisiminė moteris.

Anot jos, dukra ir anksčiau buvo užsiminusi apie savižudybę, todėl į tokius grasinimus šeima visada reaguodavo itin rimtai.

„Nedelsdama paskambinau bendruoju pagalbos numeriu 112, nes situaciją reikėjo spręsti čia ir dabar. Man tai buvo visiškai nepažįstama situacija, todėl tikėjausi sulaukti specialistų patarimų, kaip elgtis.

Didžiausią šoką sukėlė tai, kad operatorė pirmiausia paklausė, kokios pagalbos mums reikia ir kokias tarnybas reikėtų siųsti. Aš jau buvau išsamiai paaiškinusi, kas nutiko, todėl tikėjausi, kad būtent specialistai nuspręs, ar reikia policijos, greitosios medicinos pagalbos, ar kitų tarnybų.

Tikėjausi, kad tokiose situacijose egzistuoja aiškus veiksmų algoritmas ir specialistai žino, ką daryti, o ne klausia to žmogaus, kuris pats yra krizėje“, – pasakojo ji.

„Delfi“ nuotr.

Moteris sakė dar kartą paaiškinusi, kad jos dukra, galimai apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, pabėgo iš namų ir grasina nusižudyti.

„Išeidama ji pasakė: „Tu manęs daugiau nebepamatysi. Nubėgsiu į taborą ir perdozuosiu narkotikų.“

112 operatorė dar kartą perklausė, dėl ko tiksliai skambinu. Atsakiau, kad svarbiausia – kuo greičiau surasti dukrą, kol ji sau ko nors nepasidarė arba neperdozavo narkotikų.

Tuomet buvo nuspręsta siųsti policiją. Netrukus man perskambino pareigūnai ir visą situaciją teko dar kartą papasakoti nuo pradžių. Sulaukiau atsakymo, kuris mane pribloškė – esą jei jau kviečiu policiją, dukra tikrai nubėgs į taborą ir perdozuos.

Tai buvo pirmasis rimtas šokas. Tada pagalvojau – o kur man dar skambinti?“, – stebėjosi pašnekovė.

Dukrą surado, bet sulaukė ribotos pagalbos

Pasak moters, po šios nemalonios pastabos policija ėmė bendradarbiauti, o ji pati išėjo į kiemą ieškoti dukters.

„Iš tikrųjų ji toli nenubėgo, galbūt labiau mane gąsdino. Tačiau jeigu aš eidavau jos link, ji nuo manęs bėgdavo. Buvo tamsu, jau vidurnaktis. Policijai perdaviau dukters telefono numerį, pareigūnai su ja susisiekė ir ji grįžo namo.

Tu manęs daugiau nebepamatysi. Nubėgsiu į taborą ir perdozuosiu narkotikų.

Taigi, namo grįžome abi – ir aš, ir dukra. Tuomet policijos pareigūnai nuėjo su ja pasikalbėti. Po pokalbio jie pasiūlė vykti į gydymo įstaigą. Pareigūnai dar tarpusavyje aptarė, kaip būtų saugiau važiuoti – ar man kartu, ar atskirai, kas turėtų vežti vaiką. Galiausiai nusprendė, kad dukra važiuos su policija, o aš – savo automobiliu“, – pasakojo moteris.

Ji teigė, kad toks sprendimas jai taip pat atrodė saugesnis, nes dukra neturėtų galimybės vėl kur nors pabėgti.

„Nuvažiavome į Antakalnio ligoninės priimamąjį. Aš atvykau pirmoji, o policija su dukra dar kažkur buvo nuklydusi. Susidarė įspūdis, kad ir patys pareigūnai nelabai žinojo, kur važiuoti.

Ligoninėje buvo nuspręsta atlikti narkotinių medžiagų tyrimus. Dukra nesišlapino gal pusantros valandos – sunku pasakyti, ar dėl streso, ar dėl kitų priežasčių. Tačiau net ir praėjus dviem mėnesiams neturiu atsakymo, ar ji tą vakarą buvo vartojusi kokių nors medžiagų, ar ne“, – sakė ji.

Pasak motinos, dėl to ji turi sakyti, kad dukra buvo galimai apsvaigusi, nors pati yra įsitikinusi, kad tą vakarą mergina buvo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų.

„Laukėme, kol pavyks atlikti tyrimą, o policijos pareigūnai tuo metu vaikščiojo šalia dukros ir ją prižiūrėjo. Pareigūnai taip pat užsiminė, kad bus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir greičiausiai gausiu baudą. Tačiau tuo metu nieko neatsakiau, nes man svarbiausia buvo padėti vaikui.

Galiausiai šlapimo tyrimą atlikti pavyko, o policijos pareigūnai atsisveikino ir išėjo iš priimamojo. Po kelių minučių prie manęs priėjo darbuotoja ir pasakė, kad galime važiuoti namo.

Tai mane visiškai nustebino, nes niekas nei apžiūrėjo dukros, nei su ja pasikalbėjo, nei informavo apie narkotikų tyrimo rezultatus. Atvykau į gydymo įstaigą tikėdamasi pagalbos, tačiau mums buvo pasakyta tiesiog grįžti namo“, – pasakojo moteris.

J. Elinsko/ „Delfi“ nuotr.

Perskambino devynias įstaigas

Ji neslėpė, kad po tokios reakcijos, kai buvo pasakyta, jog ligoninėje daugiau nieko nebus daroma, patyrė šoką.

„Vos grįžus namo, dukra ir vėl pabėgo. Šį kartą ji pasakė, kad grįš. Man neliko nieko kito, kaip laukti. Buvo naktis, todėl užmigau, o dukra grįžo paryčiais.

Kitą dieną paklausiau, kur ji buvo. Ji atsakė, kad kažkur Valakampiuose. Mes gyvenome arčiau centro. Vadinasi, vaikas naktį vaikščiojo kažkur paupiais ir neaišku, ką veikė. Vis dėlto džiaugiausi, kad grįžo gyva ir sveika.

Nuo kitos dienos pradėjau skambinti į visas įmanomas institucijas – nuo vienos iki kitos“, – tikino moteris.

Moteris skaičiavo, kad perskambino maždaug devynioms institucijoms ir kalbėjosi su daugiau nei penkiasdešimčia specialistų.

„Klausiau, ką man daryti, kur kreiptis, nuo ko pradėti, kur galiu rasti pagalbą ir kas gali padėti mano vaikui.

Esmė ta, kad niekas vaiko neapžiūrėjo, niekas nepasakė, ką ji galėjo vartoti, o tyrimų rezultatų taip pat nesulaukėme. Vėliau ta pati ligoninė man atsakė, kad esą policijos siuntime nebuvo prašoma apžiūrėti vaiko.

Tačiau jeigu aš sakau, kad mano dukra teigia norinti nusižudyti ir save žalojasi, kaip gali būti, kad nuvykus į gydymo įstaigą vaikas nėra apžiūrimas? Man tai buvo nesuvokiama“, – sakė moteris.

Anot jos, netrukus sueis du mėnesiai, kai niekas nėra apžiūrėjęs dukters kojų, kurias ji susižaloja daužydama.

„Esu tris kartus skambinusi numeriu 112 dėl grasinimų nusižudyti ir tris kartus dukra buvo vežta į gydymo įstaigą. Vieną kartą jai buvo apžiūrėta ranka, kurią ji buvo susižalojusi, tačiau pasakyta tik tiek, kad žaizdos nebuvo šviežios.

Esmė ta, kad man pasisekė, jog turiu ryšį su savo vaiku ir dukra atsitraukė nuo narkotikų. Įkalbėjau ją lankytis pas psichiatrą, psichologą ir kitus specialistus. Manau, kad jai įtakos turėjo ir tai, jog ją išgąsdino žmonės, kurie jai tiekdavo narkotikus. Jeigu ji jų nebūtų išsigandusi, nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Nežinau, ar būčiau sugebėjusi susitvarkyti“, – pasakojo moteris.

Ji teigė supratusi, kad vaikas į ligoninę paguldomas arba stebėjimui paliekamas tik tais atvejais, kai yra visiškai apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų arba nesugeba kontroliuoti savo elgesio.

„Tačiau jeigu vaikas grasina nusižudyti arba save žaloja, bet kalba ramiai, atrodo sąmoningas, tuomet jį tiesiog paleidžia“, – apgailestavo ji.

Moteris kėlė klausimą, kodėl nėra pakankamai pagalbos vaikams, kuriems kyla didesnė rizika susižaloti ar pakelti ranką prieš save.

„Aš ir tiesiai šviesiai sakiau – kai atsitiks blogiausia, visi pradės ieškoti atsakymų. Tačiau kai sakau, kad vaikui blogai ir jis nori nusižudyti, atrodo, kad niekas nereaguoja.

Tiek vaiko teisių specialistai, tiek mokyklų socialiniai pedagogai žino, kad jeigu vaikas grasina savižudybe, iškvietus greitąją pagalbą ir išvežus vaiką, jis turėtų būti tam tikrą laiką stebimas, jam suteikta reikalinga priežiūra. Tačiau aš kviečiau pagalbą tris kartus, ir tris kartus niekas tokios pagalbos nesuteikė.

Trečią kartą greitąją pagalbą iškvietė pačios vaiko teisės, nes tą dieną dukra grasino nusižudyti. Tačiau ir tuomet su ja tik pasikalbėjo ir išleido namo. Vadinasi, teorinis modelis yra žinomas, tačiau praktikoje jis neveikia“, – tikino ji.

Aš ir tiesiai šviesiai sakiau – kai atsitiks blogiausia, visi pradės ieškoti atsakymų.

Pakeitė miestą ir mokyklą

Moters teigimu, daugeliui institucijų trūksta dėmesio tam, kodėl vaikai pradeda vartoti narkotikus ar kodėl save žaloja. Ji sakė besidžiaugianti, kad dukters keliai natūraliai išsiskyrė su mergina, kuri jai parūpindavo narkotinių medžiagų.

„Dukra dešimtoje klasėje pakeitė mokyklą, o pavasarį susidraugavo su ta paaugle, su kuria pradėjo kartu vartoti narkotikus. Tačiau jų keliai išsiskyrė dėl gana vaikiškų priežasčių – dukra kažką ne taip pasakė, ne taip pažiūrėjo. Vėliau jai pradėjo siųsti gąsdinančius vaizdo įrašus su grasinimais.

Mano dukra į šią situaciją sureagavo rimtai, todėl jų bendravimas nutrūko. Dėl bauginimų kreipiausi į policiją, pakeitėme miestą ir mokyklą. Galbūt iš viso to išlipsime, tačiau kiek yra šeimų, kurios į šią situaciją gali įklimpti visam laikui?“ – apgailestavo moteris.

Asociatyvi O. Gurevičiaus/ELTOS nuotr.

Teigia, kad algoritmas yra patvirtintas

Bendrojo pagalbos centro (BPC) atstovai portalui „Delfi“ nurodė, kad, vadovaujantis Bendrojo pagalbos centro įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeris 112 yra skirtas pranešti apie rengiamą, daromą ar jau padarytą teisės pažeidimą, staiga kilusią grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai, materialiosioms ar nematerialiosioms vertybėms, taip pat iškviesti pagalbos tarnybas – policiją, greitąją medicinos pagalbą, priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą ir aplinkos apsaugos pareigūnus.

„Numeris 112 įsipareigoja atsakyti į pagalbos skambučius, priimti prašymus ir pagal kompetenciją juos perduoti atitinkamoms skubiosios pagalbos tarnyboms.

Taip pat norime atkreipti dėmesį, kad Bendrasis pagalbos centras nedaro įtakos skubiosios pagalbos tarnybų veiklai ir jos nekontroliuoja – už tinkamą reagavimą į įvykius atsakingos pačios tarnybos.

Dėl jų veiksmų reikėtų kreiptis tiesiogiai į konkrečias institucijas. Taip pat numeris 112 neteikia psichologinės pagalbos paslaugų. Jo paskirtis – priimti pranešimus apie įvykius ir organizuoti skubiosios pagalbos tarnybų reagavimą tais atvejais, kai kyla grėsmė žmogaus gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai“, – nurodė BPC atstovai.

Jie pažymėjo, kad tais atvejais, kai gaunamas pranešimas apie asmenį, grasinantį nusižudyti arba pasišalinusį iš namų, Bendrasis pagalbos centras nedelsdamas informuoja reikalingas skubiosios pagalbos tarnybas – policiją ir (ar) greitosios medicinos pagalbos tarnybą.

„Atvykusios į įvykio vietą tarnybos įvertina situaciją, imasi būtinų veiksmų žmogaus gyvybei ir sveikatai apsaugoti, prireikus suteikia skubiąją medicinos pagalbą ir organizuoja tolesnę pagalbą pagal savo kompetenciją“, – teigė BPC atstovai.

Jie taip pat atkreipė dėmesį, kad numeris 112 pats pagalbos vietoje neteikia – jis organizuoja ir koordinuoja skubiosios pagalbos tarnybų reagavimą, o konkrečius veiksmus įvykio vietoje atlieka policijos ir (ar) greitosios medicinos pagalbos pareigūnai.

„Ilgalaikį gydymą, psichologinę pagalbą ir psichikos sveikatos priežiūrą užtikrina sveikatos priežiūros įstaigos bei psichikos sveikatos specialistai.

Net jei krizė atrodo praėjusi, rekomenduojama kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos centrą ar vaikų ir paauglių psichiatrą, kad žmogui būtų suteikta reikalinga tęstinė pagalba.

Jeigu kyla bent menkiausia abejonė, kad žmogus gali bandyti nusižudyti ar kitaip susižaloti, nereikėtų laukti – būtina skambinti numeriu 112“, – patarė BPC atstovai.

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) taip pat nurodė, kad tokiose situacijose yra numatytas pagalbos teikimo algoritmas. SAM Psichikos sveikatos skyriaus vedėja Ieva Vaskelienė pažymėjo, kad pagalbą savižudybės grėsmę patiriantiems asmenims reglamentuoja ministro įsakymu patvirtinta tvarka.

Pasak jos, šis teisės aktas nustato greitosios medicinos pagalbos ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiksmus tokiais atvejais.

„Taip pat pagal Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymą numatyta galimybė asmenį priverstinai hospitalizuoti ir, prireikus, gydyti, jeigu jis atsisako hospitalizavimo, tačiau iš jo elgesio ar kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad kyla reali grėsmė, jog savo veiksmais ar neveikimu jis gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ar turtui.

Tokiu atveju asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas iki trijų darbo dienų be teismo leidimo. Jei gydytojas psichiatras nustato, kad grėsmė išlieka ir būtina tęsti priverstinį hospitalizavimą ar gydymą, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga turi kreiptis į teismą dėl leidimo pratęsti šias priemones“, – komentavo I. Vaskelienė.

SAM atstovė taip pat priminė, kad psichikos sveikatos sunkumų patiriančių asmenų artimieji gali patys kreiptis į savo psichikos sveikatos centrą ir gauti medicinos psichologo konsultaciją – tai galimybė gauti emocinį palaikymą susiduriant su artimojo sunkumais.