„Mes tikrai turime žymiai geresnius rezultatus, mes turime tiktai 22 proc. (...) neišlaikiusių matematikos egzamino B lygyje, kai pernai turėjome daugiau negu 40 proc., ir, žinoma, didžiausią dalį neišlaikiusių šiais metais turi iš praėjusių metų eksternu atėję laikyti vaikai“, – Seime sakė ministrė.
Jos teigimu, pakoreguoti egzaminų išlaikymo kartelę bei eiti „nusiraminimo ir stabilizacijos keliu“ buvo teisingas sprendimas.
NŠA skelbia, kad šiemet 210 abiturientų, t. y. 1,5 proc., laikiusių matematikos egzaminą išplėstiniu (A) kursu, įvertinti šimtu balų. Iš viso egzamine dalyvavo kiek daugiau nei 14 tūkst. kandidatų. Egzaminą išlaikė 85,1 proc. laikiusiųjų. B kursu egzaminą laikė kiek daugiau nei 8 tūkst. kandidatų. 77,1 proc. laikiusiųjų jį išlaikė.
Pernai pridėjus prie rezultatų 10 balų, šimtukų buvo gerokai daugiau – daugiau nei tūkstantis. Tai sudarė 8 proc. laikiusiųjų egzaminą A lygiu iš 12,5 tūkst. abiturientų. Jį tada išlaikė beveik 85 proc. laikiusiųjų. O B kursu egzaminą išlaikė 57,1 proc. visų laikiusiųjų kandidatų, t. y. netoli 6 tūkst. mokinių.
Taigi, A lygių, procentaliai, egzaminą išlaikė tiek pat abiturientų, B lygiu – šiemet rezultatas geresnis, o šimtukų – 800 mažiau.
Ką tai rodo? Ar tikrai pasiteisino kartelės nuleidimas? Ar tai – nieko nepakeitė? Kodėl vis tiek tūkstančiai abiturientų matematikos neįveikia? Kokių pokyčių reikia mokymo ar egzaminų sistemoje?
„Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ apie tai diskutavo švietimo, mokslo ir sporto viceministras Jonas Petkevičius (toliau – J. P.), Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narys, liberalas Simonas Kairys (toliau – S. K.), žurnalo „Reitingai“ vyr. redaktorius Gintaras Sarafinas (toliau – G. S.), Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė, socialdemokratų frakcijos narė Vilija Targamadzė (toliau – V. T.).
– Koks jūsų įspūdis po paskelbtų rezultatų?
– J. P.: Valstybinio matematikos brandos egzamino rezultatai rodo aiškią tendenciją, kad egzaminų sistema stabilizuojasi – tampa labiau atpažįstama mokiniams ir mokytojams, labiau prognozuojama. Aiškiau suprantama, ko tikėtis ir kaip ruoštis.
Šiais metais buvo užtikrintas sklandus egzaminų procesas, užduotys gerėja. Pirmiausia, jose nebuvo klaidų. Aišku, buvo daug diskusijų dėl neatitikimo programoms, bet vertinimo komisijų mokytojai ir ekspertai, kurie kartu dirbo, taisė darbus ir priėmė sprendimą, kad užduotys atitiko programą ir buvo tinkamos.
Antra, aiškiai norisi pasakyti, kad egzaminas rodo realų mokinių pasirengimą. Šiandien, objektyviai vertinant faktus, tikrai galima sakyti, kad išplėstinio kurso rezultatai yra beveik procentu geresni nei praėjusiais metais, o bendrojo kurso – 20 proc. Čia kalbame jau po to, kai buvo pridėta dešimt balų.
Dar turėkime omenyje, kad rezultatai gali pagerėti, nes bus perlaikymas. Visa tai rodo, kad vaikai ateina labiau pasiruošę. Be to, šiemet egzaminą laikė 3,5 tūkst. mokinių daugiau nei praėjusiais metais, o neišlaikiusiųjų sumažėjo 600 mokinių.
Taip pat matome tendenciją, kad atėjo 1 tūkst. daugiau buvusių mokinių ir eksternų, kurie nori perlaikyti egzaminą. Rezultatus šiek tiek blogina tie mokiniai, kurie metus laiko netinkamai ruošėsi, atėjo perlaikyti dar nevisiškai pasiruošę ir didelei jų daliai nepasisekė.
– Ar sutinkate su tuo, kad egzaminų sistema stabilizuojasi?
– S. K.: Teigti, kad viskas juda geryn, yra tikrai makabriška. Ko tikrai nereikėtų daryti, tai nereikėtų lyginti plytų su apelsinais. Kitaip tariant, jei norime kažką lyginti, turėtume visus rezultatus bent jau statistiškai atsukti į 35 balų kartelę, kuri kažkada buvo, ir neatsižvelgti į jokius papildomus dešimt balų ar kitus dalykus. Tada galėtume lyginti skirtingų metų rezultatus.
Iš esmės viceministras akcentuoja vienus dalykus, bet yra ir kitų akcentų. Man iš principo nepriimtina, kad dabar vyrauja diskusija tik apie išlaikymo kartelę. Lietuva sau leidžia diskutuoti tik apie patį minimumą ir man tai iš esmės nepriimtina.
Pažiūrėkite į kitą faktą – jei sudėtume praėjusių ir šių metų abiturientus, kurie neišlaikė arba net nelaikė matematikos egzamino, iš esmės matytume, kad beveik pusė abiturientų nemoka matematikos. Tai yra faktas.
Iš ministerijos niekas nesitiki, kad per metus įmanoma sutvarkyti situaciją. Tačiau akivaizdu, kad užkalbėti dantis kalbomis apie tai, jog sprendimai pasiteisino, kartelė buvo nuleista ir viskas gerėja, yra absoliučiai neatsakinga. Tai yra nepalyginami dalykai.
– Kartelė sumažinta laikinai. Ką darysite po to?
– J. P.: Labai aktyviai diskutuojame tiek su Švietimo taryba, tiek su socialiniais partneriais. Ministerija yra subūrusi mokslininkų ir tyrėjų darbo grupę, kuri taip pat nagrinėja visus egzaminų pokyčių klausimus.
Norime iki to laiko, kol grįšime prie kartelės klausimo, susitarti, kokie tai bus egzaminai, kaip jie vyks, kokie bus reikalavimai, kaip bus atskirtas mokyklos baigimas nuo stojimo į aukštąsias mokyklas. Būtent šiame kontekste bus nagrinėjama, kokia turėtų būti egzamino išlaikymo kartelė.
– Ar matomi teigiami pokyčiai, ar matyti, kad niekas nesikeičia?
– G. S.: Žiūrint į visumą, pastaruosius penkerius metus matematikos rezultatai yra silpni. Nuo tada, kai maždaug 35 proc. mokinių neišlaikė egzamino, stebime nesibaigiantį regresą.
Čia priklauso nuo įvairių skaičiavimo metodikų, bet iš principo pati egzamino sistema yra suvelta. Kiek šiemet girdėjote nusiskundimų, kiek buvo mokinių ašarų, kiek prirašyta peticijų, kiek matematikos mokytojai išsakė priekaištų dėl egzamino kokybės. Ta kokybė kasmet ne tik negerėja, bet ir blogėja.
Tiesą sakant, nelabai galime lyginti atskirų metų, nes užduotys nebėra palyginamos. Žiūrint į visumą, kad ir kaip skaičiuotume, aišku tai, kad Lietuvoje būna apie 20 tūkst. abiturientų, o matematiką daugiau ar mažiau moka apie 10 tūkst. jaunuolių. Kita dalis nemoka, nes šiemet 4 tūkst. egzamino neišlaikė, o 6 tūkst. matematikos egzamino net nelaikė.
Galime save guosti kaip norime, bet Lietuvoje matematikos mokymas yra prastos būklės. Tai kelių ar net keliolikos metų susikaupusių sprendimų pasekmė.
– Kaip vertinate Nacionalinę švietimo agentūrą?
– V. T.: Manau, kad Nacionalinei švietimo agentūrai reikia labai rimtai susirūpinti institucine kompetencija, o jos vadovams – ir savo kompetencija. Metai iš metų kartojasi tos pačios klaidos.
Apskritai Nacionalinė švietimo agentūra yra tapusi tokiu dariniu, kurį sunku suvaldyti. Jie patys rengia programas, patys rengia užduotis, patys vertina ir panašiai. Reikėtų peržiūrėti jų paskirtį ir funkcijas, nes dabar nebelieka jokios atsakomybės. Visada stengiamasi rezultatus užtušuoti. Galvojama, kad pakalbėsime ir praeis.
Darbo grupių sudarymas ir proceso imitavimas nieko neduoda. Turime mąstyti tikslo ir rezultato paradigmoje: kokiu tikslu ta grupė sudaroma ir koks turi būti rezultatas.
Kalbant apie programas, net ir ši vadovybė per porą metų galėjo jas pakoreguoti, nes programos yra perkrautos. Dabar Nacionalinė švietimo agentūra yra viena didžiausių problemų švietimo sistemoje.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)