Baltijos kelias tarsi sakė: norime būti vieninga, ateitį kurianti tauta. Nors ir Baltijos kelyje buvome ne visi. Po nepriklausomybės atkūrimo poliarizacijos daugėjo – tauta skirtingai reagavo į daugelį klausimų: požiūrį į Rusiją, ES, NATO, energetinę nepriklausomybę, politines partijas, šalies valdymo modelį, šeimą ir Konstituciją.
Tačiau ir nuo viduramžių Lietuva nebuvo vieninga. Luomai gyveno savo gyvenimus, skurdžiai skurdo, turčiai turtėjo.
Kas pasikeitė per amžius? Ar galima sakyti, kad poliarizacija yra natūralus, o gal net teigiamas reiškinys? Gal gerai, kad yra dvi ar trys Lietuvos, penkios ar dešimt partijų, šimtai ar tūkstančiai skirtingų interesų? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Algimantas Kasparavičius (toliau – A.K.) ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis (toliau – Š.L.).
– Šarūnai, esate pasakęs, kad poliarizacija yra natūralus ir nebūtinai blogas reiškinys. Ar galite paaiškinti savo pasisakymą?
– Š.L.: Visuomenės raida nelabai priklauso nuo mūsų metodologinės prieigos. Visuomenėje visada yra susiskaldymas, turtiniai ir išsilavinimo skirtumai, suteikiantys žmonėms skirtingas galimybes. Visą laiką matėme didžiulę įvairovę, kuri reiškėsi ne tik turtiniais skirtumais, bet ir skirtingomis religijomis ar etniškumu. Žiūrint istoriškai, Lietuva visada buvo labai įvairi. XIV amžiuje nebuvo tokios lietuvių tautos, kokią suvokiame dabar. Mes kalbame apie milžinišką etninę įvairovę gentinėje santvarkoje. Etnogentiniai dariniai turėjo skirtingą požiūrį į tai, kas vyksta aplink juos. Įvairovė egzistavo visada ir išliko iki šių dienų. Kalbos apie tai, kad įvairovės nereikia, yra bandymas kontroliuoti visuomenę vienos iš grupių naudai.
– Dėl ko iš vienodų bazinių instinktų atsiranda skirtingi luomai ir skirtingi žmonės?
– Š.L.: Tai lemia žmonių vieta maitinimosi grandinėje arba socialinėje struktūroje. Tai turto klausimas, kuris egzistavo jau nuo XIX a. pabaigos. Istoriografijoje yra nusistovėjusi metodologinė prieiga apie tai, kad pagrindinis poliarizacijos šaltinis yra turtinis santykis, o ne tai, ką žmonės galvoja.
– XIV amžiuje nebuvo poliarizacijos sąvokos supratimo. Ar valstybės užduotis nėra bandyti sutaikyti visus sluoksnius?
– A.K.: Valstybė prasideda ne nuo profesoriaus, o nuo kardo. Kiekviename pasaulio krašte ji prasideda nuo kardo. Turtas ir kardas yra labai susiję, nes tas, kuris turi daugiau pinigų, gali nusikalti geresnį kardą ir daugiau su juo nuveikti. Prisiminkime didįjį Lietuvos istorijos pasakojimą. Jis prasideda tada, kai kunigaikštis Mindaugas suvienija Lietuvą. Po suvienijimo daugumos jo giminaičių nebelieka. Mindaugas juos nugalabyja ir taip atsiranda vienybė. Kitas žingsnis yra krikšto priėmimas. Visuomenė yra nevienalytė ir labai fragmentuota. Vytautas imasi to paties kardo. Lietuvą jam sekasi krikštyti lengviau, o Žemaitijai prireikia kardo. XVIII a. pabaigoje buvo bandoma reformuoti ATR. Priimta Gegužės 3-osios Konstitucija supriešino visuomenę daugeliu aspektų.
Žiūrint istoriškai, visuomenės fragmentizacija yra vienas iš esminių istorijos variklių bei visuomenės ir valstybės modernizacijos priežasčių. Jei visuomenė užšala, fragmentizacijos nebelieka.
Valdžia privalo suspėti su laiku. Dažniausiai ji nenori keistis, bet visuomenėje visada atsiranda tam tikras kiekis žmonių, kuris modernizuoja valstybę ir sako, kad reikia prisitaikyti, judėti su istorija. Arba mes suspėjame su istorija, arba mes atsiliekame ir mus ištinka istorijos pabaiga.
– Ar valstybės modernumas didina valstybės poliarizaciją, ar civilizuotai mąstydami bandome pažaboti nesutarimus?
– A.K.: Didelė dalis problemos slypi tame, kad europietiška civilizacija po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos yra patekusi į tam tikrą mąstymo akligatvį. Revoliucija padarė du dalykus. Vienas iš jų yra visiems gerai suprantamas – visi yra laisvi, lygūs ir turi turėti tam tikrą turtą. Revoliucija davė tam tikrą socialinio teisingumo vektorių. Kartu ji davė ir pažangos vektorių. Sakoma, kad esame labiau civilizuoti ir protingesni už XII amžiaus žmones, kurie kūrė Lietuvos istoriją. Žiūrint į ilgą 2-3 tūkstančių metų Europos istoriją, atrodo, kad ta pažanga yra iliuzija. Patys save įtikiname, kad esame protingesni ir elgiamės teisingiau. O poliarizacija niekada neišnyks, nes tai yra progreso variklis. Nuo jos mes niekur nepabėgsime.
Kartais kai baigiasi tam tikri įvykiai, valdančioji, dominuojanti klasė sukuria tam tikrus mitus ir legendas apie vienybę. Puikiai prisimenu, kai 1988 m. birželį kūrėsi Sąjūdis. Iniciatyvinę grupę kūrė gal 5-7 žmonės. Į pirmąjį susitikimą iš 5 tūkst. instituto studentų atėjo 40. Vėliau vyko mitingai. Tik tada, kai visuomenė pamatė, kad ankstesniems žmonėms nieko neatsitiko, atsirado tam tikras masiškumas, bet ir jis buvo sąlyginis.
Turime suvokti esminius dalykus. Valdančioji klasė niekada neturi užmigti ant laurų ir priskirti sau paskutinės instancijos teisingumo aureolės. Valdžia visada turi girdėti visuomenę. Vakarų valstybės, kuriose valdžia girdi visuomenę, funkcionuoja su nepertraukiama istorija. Mes turime klasikinį vėluojančios ir nebrandžios tautos bei valstybės modelį. Valstybė nesivysto, ji stagnuoja ir laikosi tik tiek, kiek aplink ją laikosi susiformavusi konjunktūra. Pagrindinė ir fundamentali mūsų problema yra valdžios bei visuomenės konjunktūriškumas.
– Lenkijoje taip pat yra daug poliarizacijos ir susiskaldymo. Ar ten ši problema yra sprendžiama?
– Š.L.: Tai yra didesnė valstybė. Taip pat ji turi tęstinumo tradiciją, kurios Lietuvoje nėra. Vienas čekų mokslininkas padalino tautas į tas, kurios turi istorinio elito tęstinumą ir tas, kurios jo neturi. Lietuva neturi elito tęstinumo. Mes trūkčiojame ir priklausome nuo konjunktūros, o ne nuo savęs. Mes neturime savo širdies, esmės ir suvokimo, kad esame čia 1000 metų. Mūsų požiūris yra labai trumpas, siekia vos kelis dešimtmečius ir tos patirtys yra suabsoliutinamos. Kai bandome įtikinti save, kad esame pažangūs europiečiai, demonstruojame visišką periferiškumą. Kai mes kažką įrodinėjame ir tikimės, kad kažkas mums pagamins tai, ko patys negalime, tada įtakos grupės iš išorės gali lengvai spausti valstybę. Tendencijos rodo, kad valstybė nesielgia kaip subjektas. Tai atskleidžia politinio elito veiksmai, kurie visiškai priklauso nuo politinės konjunktūros ir tarptautinių struktūrų.
Lenkai kur kas tvirčiau stovi ant dviejų kojų ir galvą ant kaklo laiko geriau nei lietuviai. Lenkijoje yra daug problemų, bet jie diskursyviai nemano, kad pliuralizmas yra problema. O pas mus yra bandoma įrodyti, kad įvairovė ar prieštaravimai yra blogi dalykai. Mes norim primesti vieną tiesą, o tai baigiasi tokiais dalykais, kaip 200 metų vėliau panaikinta baudžiava. Tokie patys procesai Lietuvoje vyksta ir dabar.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai