Ar vaikų mityba, raida ir sveikatos priežiūra – tik tėvų pasirinkimas? Kur baigiasi ši plona riba? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo vaikų psichiatras Linas Slušnys (toliau – L.S.), VšĮ „Laimė šeimoje“ vadovas Audrius Murauskas (toliau – A.M.), vaikų ligų gydytojas prof. Rimantas Kėvalas (toliau – R.K.), Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė Akvilė Adomaitytė (toliau – A.A.).
– Jei tėvai turi savitą gyvenimo būdą, tikėjimą ir vertybių sistemą, pagal kurią nori auginti savo vaiką, kur yra riba, kada jie negali to daryti?
– S. Š.: Lietuva yra laisva ir demokratinė valstybė, bet visuomenė turi tam tikrus saugumo pagrindus. Mes negalime žudyti ar žaloti vienas kito. Net gatvėje turime tam tikras judėjimo taisykles. Įprastai sakau, kad reikia vertinti vaiko poreikių bei saugumo užtikrinimą. Kol saugumo kriterijai, plačiąja prasme, yra išlaikomi, turime labai didelę laisvę.
Prisimenu minėtos šeimos tėtį, kuris buvo atvykęs dėl kito vaiko. Bendrauti su juo teko trumpai, bet jei tikėčiau, kad žemėje yra ateivių iš kosmoso, priskirčiau šį žmogų šiai kategorijai.
– O kaip gali būti daroma žala? Ar, pavyzdžiui, neskiepyti vaiko privalomu skiepu yra grėsmė jo saugumui?
– S. Š.: Dėl skiepų viskas yra aišku ir mane sunku palenkti į kitą pusę, nes esu gydytojas. Medicina išrado daug būdų išvengti vaikų netekčių, sunkių sužalojimų ir kitų pasekmių. O teiginiai, kad skiepai daro žalą, mano profesijoje vadinami kliedesiais. Jei kliedi, eik pas psichiatrą ir galbūt tau įrodys, kad galima mąstyti kitaip.
– Audriau, o kaip jums atrodo? Ar tėvai turi absoliučią sprendimo laisvę?
– A. M.: Esu ne sveikatos, o šeimos santykių ir švietimo specialistas. Svarbiausia yra laisvė informuotam pasirinkimui. Svarbu pateikti visapusišką, o ne vienos krypties informaciją. Bet kokie kraštutinumai veda į dar didesnį nesusišnekėjimą, o atsakymų ieškojimas veda link tiesos. Man atrodo, kad vieno teisingo atsakymo nėra niekur. Reikia veikti atsižvelgiant į vietą, laiką ir aplinkybes.
– Tai manote, kad reikia pateikti informaciją apie skiepų rizikas, pliusus ir minusus, o tėvai turėtų teisę nuspręsti?
– A. M.: Taip. Svarbu suprasti, kad kai kurie tėvai gali daryti vienokias ar kitokias klaidas. Kyla didelė rizika tapti Viešpačiais, kurie už kitus nusprendžia, kas jiems yra geriau. Jei neleisime žmonėms suklysti, jie neišmoks pamokos. Demokratija nėra ideali forma, bet geresnės niekas neišrado. Žinome, kas nutinka, kai valstybėje atsiranda autoritaras. Gerais norais kelias į pragarą grįstas. Dėl šios priežasties ši diskusija yra tokia paini bei kelianti daug emocijų.
– Ar įtampa kyla dėl įvairiapusiškos informacijos stygiaus?
– S. Š.: Nemanau, kad informacijos stinga. Kiekvieno šeimos gydytojo ir pediatro darbas yra išaiškinti sveikatos sistemą. Mes darome tai kiekvieną dieną. Informuotas sutikimas yra gudri suaugusiųjų sugalvota sąvoka. Turime suprasti, kad kai kalbame apie informuotą sutikimą arba pasirinkimą, mes kalbame apie suaugusiuosius. Vaikas neturi reikiamos informacinės bazės, kritinio mąstymo ir faktų asmeniniam pasirinkimui. Už jį sprendimą priima suaugusieji. Jie gali leisti sau rizikuoti, bet vaikas nėra ruletės kauliukas ar loterijos bilietas. Dažnai sakau, kad vaikas iškart turi tapti sėkmingu bilietu ir mūsų darbas tai užtikrinti.
– Visuomenė nesutaria, ar reikia pasitikėti tėvais ir suteikti jiems teisę nuspręsti, ar valstybė bei vaiko teisės turėtų įsikišti, kai vaiko interesams bei gerovei kyla pavojus. Profesoriau, kaip jūs vertinate šias visuomenėje kylančias bangas?
– R. K.: Turime susitarti, kas yra vaiko nepriežiūra. Ji gali būti fizinė, kai vaikas blogai aprengtas, nepamaitintas ar negauna medicinės priežiūros, emocinė, kai vaikas auga psichologinio smurto aplinkoje ir edukacinė, kai neužtikrinamas pradinis ir tolimesnis vaiko išsilavinimas. Nepriežiūra yra viena iš smurto formų, šalia seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Nepriežiūros pasekmės yra aiškiai apibrėžtos LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tėvai gali susilaukti administracinės arba baudžiamosios atsakomybės, taip pat vaikas gali būti paimtas iš šeimos. Prisimenu minėtos šeimos tėtį, kuris buvo atvykęs dėl kito vaiko. Bendrauti su juo teko trumpai, bet jei tikėčiau, kad žemėje yra ateivių iš kosmoso, priskirčiau šį žmogų šiai kategorijai. Man, kaip gydytojui, žmogui ir tėčiui yra nesuvokiamas toks mąstymas. O vaiko paėmimas iš šeimos yra jautrus klausimas. Žiūrint formaliai, vaikų poreikiai neužtikrinami ir vyksta bent viena iš nepriežiūros formų, bet kyla klausimas, kur tie vaikai laimingesni? Tėvai, kurie mums atrodo blogi, vaikams yra geriausi pasaulyje. Susiduriame su etiniais, moraliniais ir net filosofiniais klausimais. Visuomenės įtraukimas į jų sprendimą yra vienas blogiausių dalykų. Visuomenė gali diskutuoti, bet atsakymą turi duoti valstybė. Kiek mūsų valstybė yra įgali užtikrinti vaiko teises?
– Ką darote, kai tėvai nesutinka su viena ar kita procedūra?
– R. K.: Mes visada atstovaujame vaiko interesus. Jei tai yra skubi situacija, kelianti grėsmę vaiko gyvybei ar sveikatai, niekas neatsižvelgia į tėvų norus. Savo karjeroje ne kartą teko susidurti su tokiais žmonėmis.
– Ar tuomet nekyla teisinių pasekmių?
– R. K.: Ne, skubios pagalbos, intensyvios terapijos ar reanimacijos atvejais problemų nekyla.
Bet kokie kraštutinumai veda į dar didesnį nesusišnekėjimą, o atsakymų ieškojimas veda link tiesos.
– Akvile, kas yra ugdymas šeimoje? Koks tai formatas ir kada jis gali būti leidžiamas?
– A. A.: Girdime daug mitų ir žmonės daug ko nežino. Ugdymas šeimoje yra legali ir Lietuvoje leistina ugdymo forma bei mūsų švietimo sistemos dalis. Tai yra leistina beveik visais atvejais, kai šeima to pageidauja. Norėtųsi, kad šį sprendimą žmonės rinktųsi arba jo nesirinktų remdamiesi žinojimu, o ne mitais.
– Kokio dydžio yra jūsų bendruomenė? Kiek Lietuvos vaikų yra ugdomi šeimoje?
– A. A.: Nėra vienos, aiškiai apibrėžtos bendruomenės. Patys įvairiausi žmonės su įvairia pasaulėžiūra ugdo savo vaikus šeimoje, tad sunku juos suabsoliutinti. 2025-2026 mokslo metais 495 vaikai buvo ugdomi šeimoje. Mūsų asociacijoje yra apie 60 šeimų, bet yra ir žmonių, kurie asociacijai nepriklauso.
– Kodėl tėvai nori auginti vaikus šeimoje? Kokie yra jų motyvai?
– A. A.: Svarbiausias motyvas yra vaiko psichologinė gerovė. Teoriškai bendrojo lavinimo mokyklose viskas turėtų būti gerai, tačiau taip yra ne visais atvejais. Dažnai tėvai, išbandę bendrojo lavinimo mokyklą, pamato, kad vaikui yra negera. Tuomet jie ieško būdų suteikti vaikui visavertį švietimą ir nepalikti vaiko neišsimokslinusio. Nėra taip, kad vaikai nesimoko, o šeima gali daryti tą, ką nori. Šeimą vis tiek prižiūri mokykla, tik ieškoma kitokios aplinkos ir kitokio būdo mokytis. O būdų šeimoje ugdomiems vaikams socializuotis dažnu atveju yra net daugiau, nei bendrojo ugdymo mokyklas lankantiems vaikams.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže: