Tuštėjimo metas atėjo ir gyvūnų prieglaudai Kaimiškyje. Savanoriai sako, kad tokio vaizdo dar nėra matę – per vasarą prieglauda beveik ištuštėjo.
„Tušti. Man per trejus metus, kiek aš dirbu, pirmą kartą, ir aš esu apšalusi“, – kalbėjo savanorė Pajauta.
Prieglauda veikia ne trejus, o kelis dešimtmečius, tačiau savanoriai pabrėžia, kad tiek mažai gyvūnų čia dar nėra buvę.
„Kad būtų 13 šunų, tai taip dar nėra buvę gyvenime“, – sakė Pajauta.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Kitaip tariant, prieglaudoje, kurioje ilgus dešimtmečius vidutiniškai gyvendavo apie 100 beglobių, per vasarą liko vos 13 šunų. Panašiai tiek čia dirba ir savanorių.
„Per vasarą. Vasara dar nesibaigusi. Žiūrime, kad mes labai sėkmingai dirbame iš tikrųjų“, – teigė Pajauta.
Dabar savanoriai po prieglaudą galėtų rengti kone kasdienes ekskursijas. Jie organizuoja renginius, šventes, aktyviai viešina gyvūnus socialiniuose tinkluose.
„Dedame visas nuotraukytes, dedame su vaizdais, su judesiu, gal žmonės dėl to labiau atkreipia dėmesį į mus. Kitas dalykas – gal žmonės tapo atsakingesni, gal jie labiau ima iš prieglaudos negu iš veislynų“, – svarstė Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė.
Jeigu prieglauda ištuštėjo, tai dar nereiškia, kad gyvūnai buvo išdalyti bet kam. Pretendentai į šeimininkus čia akylai stebimi ir tikrinami.
„Ką jis turi rankoje pirmiausia. Jei jis atvažiuoja su pavadžiu, tai jis taip įsitikinęs, kad mes būsim labai laimingos bele kam įkišti tą gyvūnėlį savo. Savotiški tardymai praeina“, – pasakojo Pajauta.
O jeigu būsimas šeimininkas ima vardyti reikalavimus šuniui, pokalbis dažniausiai tuo ir baigiasi.
„Nusipirkit pliušinį, žmonės“, – rėžė Pajauta.
Net ir atidavus augintinį į naujus namus, ryšys nenutrūksta.
„Vis tiek mes pildome sutartį, yra ten adresas, pravažiuoja, savanorės pasižiūri“, – teigė R. Liberienė.
Neprivaloma, tačiau pageidaujama, kad naujieji šeimininkai atsiųstų augintinių nuotraukų ar vaizdo įrašų iš naujų namų.
Prieglaudoje netrūksta ir jaudinančių istorijų. Pavyzdžiui, metus čia gyvenęs agresyvus šuo, kuris sunkiai prisileido net savanorius, pas vieną vaikiną išvyko jau po antro pasimatymo.
„Dabar gyvena šunelis bute, jis maudomas ir važinėja kartu automobiliu“, – džiaugėsi R. Liberienė.
O tiems Kaimiškio augintiniams, kurie naujų namų dar laukia, tenka pratintis prie netikėto dėmesio – savo portretų.
„Gustas matė savo portretą. Aplojo, kaip visada“, – juokėsi savanorė Vejūnė.
Šunis viena iš savanorių piešia ne iš natūros, o iš nuotraukų – augintiniai tiesiog pernelyg judrūs.
„Manau, kad gal tie piešiniai padės atkreipti dėmesį į šunis, o kai juos paima, mums lieka prisiminimas“, – kalbėjo Vejūnė.
Naujausi komentarai