Pirmtakę pranoks
Niekas neabejoja, kad būsimi pasikeitimai premjero poste – į naudą valstybei. „Mindaugui Sinkevičiui bus nesunku būti geresniu valstybės premjeru už pirmtakę, nes nesunku būti geresniam už Ingą Ruginienę, kuri jau visiškai pasiekusi dugną“, – sako buvęs Jonavos rajono tarybos narys ir opozicijos lyderis, buvęs vicemeras Remigijus Osauskas. Jis su M. Sinkevičiumi kadenciją dirbęs vienoje komandoje, o paskui beveik tris – opozicijoje.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorės Irminos Matonytės vertinimu, atsižvelgiant į M. Sinkevičiaus politinį įdirbį, jo kompetencijų bagažas didelis, o iš jo viešų komentarų matyti, kad dalykus jis vertina konceptualiai, sieja savo partijos ir Vyriausybės programas su valstybės vizija, su tuo, ką reikia įgyvendinti politikos formavimo ir įgyvendinimo lygiu.
„Jo vieša retorika rodo jo politinį solidumą. Tad būsimos koalicijos valdysenoje tikriausiai galima tikėtis jį būsiant geresniu vairininku, turinčiu viziją valstybės lygmeniu, taip pat ir tarptautiniu ES ir NATO formatu“, – sako I. Matonytė. Tiesa, jai kelia nerimą, jog M. Sinkevičius yra siuntęs signalų, kad jis tarptautinėje politikoje būtų linkęs peržiūrėti kai kuriuos dalykus, kurie dešimtmečius kauptame Lietuvos tarptautinės politikos įdirbyje lyg ir buvo nekvestionuotini ir nusistovėję, – tai santykiai su Kinija ir požiūris į ekonominį bendradarbiavimą su Baltarusija, kažkokias nuolaidas jai. Tačiau interviu diena.lt būsimas premjeras tikino, kad užsienio politikos kryptis nesikeis.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas dr. Ignas Kalpokas primena, kad nors premjeras bus naujas, bet nėra visiškai netikėtas, ir ne tik dabartiniame kontekste: „M. Sinkevičius socialdemokratų jau buvo ruošiamas, projektuojamas į šią poziciją dar iki savo nuotykių su televizoriais ir telefonais. Viena vertus, jis neturi labai daug patirties nacionalinėje politikoje, ministro pareigas ėjo trumpai, bet tuo pat metu visada buvo kažkur šalia ir tikrai turėjo laiko apšilti šioms pareigoms.
M. Sinkevičius nėra toks naujokas, kokia buvo ir net iki šiol tebėra ligšiolinė premjerė.“
Pasak politologo, būsimo premjero tikrai negalima laikyti nepatyrusiu politiku, juo labiau kad jis Lietuvos socialdemokratų partijoje (LSDP) nacionaliniu lygmeniu ne pirmus metus yra svarbus žaidėjas. M. Sinkevičiaus tėvas – kelių kadencijų Jonavos rajono tarybos ir Seimo narys, buvęs susisiekimo, ekonomikos ir inovacijų ministras, LSDP elito atstovas, taigi jis nuo mažų dienų augo šalia socialdemokratų grietinėlės.
Meru – ilgus metus
Trečiasis šią kadenciją Vyriausybės vadovas M. Sinkevičius bus vienas jauniausių ministrų pirmininkų, nors ir ne jauniausias – Gediminas Vagnorius prie Vyriausybės vairo 1991-ųjų sausį stojo 33-ejų, o M. Sinkevičiui birželį sukaks 42-eji.
Jis turi net kelis diplomus: Vilniaus universiteto vadybos ir verslo administravimo bakalauro, Mykolo Romerio universiteto teisės bakalauro, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rinkodaros ir vadybos magistro. Jis – socialinių mokslų vadybos krypties daktaras: ISM anglų kalba parengė ir apgynė disertaciją tema „Alkoholio vartojimas prieštaringų visuomeninių ir asmeninių veiksnių kontekste“.
Beje, jis bus antras premjeras iš Jonavos: Bronislovas Lubys trumpai vadovavo Vyriausybei nuo 1992-ųjų gruodžio iki 1993-ųjų kovo.
M. Sinkevičius bus antras politikas, į Vyriausybės vadovus ateisiantis iš mero posto: 1999 m. tokį karjeros šuolį padarė Vilniaus meras Rolandas Paksas.
Politikoje M. Sinkevičius – nuo jaunystės. Dvidešimties tapo LSDP nariu, 22-ejų pirmą kartą buvo išrinktas į Jonavos rajono tarybą, tapo vicemeru, o po ketverių metų, 2011-aisiais, – meru. Jis net pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip jauniausias Lietuvos meras, juo tapęs būdamas 26 metų 9 mėnesių ir 17 dienų.
Buvęs Jonavos rajono vicemeras ir opozicijos lyderis R. Osauskas ilgametį Jonavos merą vertina gerai: „Rajone iki tol tikrai nebuvo tokio mero. Ankstesni buvo daugiau vadinamieji ūkininkai, tokie rajono gaspadoriai, o Mindaugas – su tolesniu matymu, strategija. Jonavos rajonui pasisekė su tokiu meru.“
R. Osauskas vardija: Jonava visose srityse turi strategiją – dėl komunalinio ūkio ar miesto gatvių tvarkymo viskas sustyguota, ar žiemą sniegas, ar vasarą žolė, viskas tvarkingai padaroma. Prieš penkerius metus žengti konkretūs žingsniai ir šiandien jau vyksta pramonės gamybos įmonių statybos, tad netolimoje ateityje bus sukurta darbo vietų. Sveikatos priežiūros paslaugų srityje Jonava, skirtingai nei aplinkiniai Kėdainių, Ukmergės, Kaišiadorių rajonai, turi vis dar veikiančią ligoninę. Socialinės ir sveikatos priežiūros įstaigos neuždaromos. Švietimo srityje – taip, kaimuose reorganizuojamos mokyklos, gal kai kur ir paskubėta. „Net vertinant iš opozicijos pusės, mūsų savivaldybė tikrai yra tarp lyderių. Tai ne vien mero – visos rajono vadovybės, tarybos nuopelnas, bet ir jo“, – sako R. Osauskas.
Tiesa, buvęs opozicijos lyderis įžvelgia ir neigiamų mero savybių. „Turbūt visiems tai yra išbandymas, kai tampi vienvaldžiu vadovu arba lyderiu. Kai dauguma buvo absoliuti, atsirado ir neatsižvelgimo į kito nuomonę, nesiskaitymo su ja. Tokių atvejų buvo, ir ne vienas“, – prisimena R. Osauskas.
Vis dėlto, I. Kalpoko nuomone, labai sunku vertinti kaip merą žmogų, kuris vadovauja tokiai, pavadinkime, feodalinei savivaldybei: „Sinkevičių pavardė Jonavoje jau seniai yra svarbi ir įtakinga. LSDP čia visiškai dominuoja ir dėl šios priežasties R. Sinkevičius čia būdavo perrenkamas meru, nes iš esmės neturi konkurencijos, bet tai nebūtinai visuomet iki galo atspindi jo veiklą, pasiekimus, politinius gebėjimus būtent mero lygmeniu, juo labiau kad pastaruoju metu jo dėmesys daugiausia buvo ne Jonavoje, o nacionalinio lygmens politikoje.“
Čekiukų skandalas
Nuo 2011-ųjų M. Sinkevičiaus karjera mero poste buvo nutrūkusi dukart. Pirmą kartą, kai 2016 m. socialdemokratai jį pasikvietė į Vilnių dirbti ūkio ministru.
Koks M. Sinkevičius buvo ministras? Pasak I. Kalpoko, nepasižymėjo kuo nors labai ypatingu – nei ypatingais skandalų, nei ypatingomis problemomis, nei ypatingu proveržiu. Tačiau ir ministru buvo neilgai – trumpiau nei metus. Kai 2017-aisiais socialdemokratai nutarė trauktis iš valdančiosios koalicijos su valstiečiais, M. Sinkevičius pakluso partijos sprendimui, nors nuo LSDP atskilusi socialdemokratų dalis, tarp jų ir M. Sinkevičiaus tėvas, įsteigusi Socialdemokratų darbo partiją, liko koalicijoje ir ragino jį jungtis prie atskilėlių ir išsaugoti postą. Tačiau M. Sinkevičius grįžo į Jonavą ir iki kitų savivaldos rinkimų, per kuriuos vėl buvo išrinktas meru, dirbo bendrovės „Jonavos vandenys“ direktoriumi. 2019 m. jis tapo ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentu.
Antrą kartą mero regalijų M. Sinkevičius neteko dėl čekučių skandalo. Paaiškėjo, kad jis 2019–2023 m. iš tarybos nario veiklai skirtų lėšų įsigijo du televizorius, apmokėjo kai kurias ryšių paslaugas. 2024 m. Kauno apygardos teismas pripažino jį kaltu dėl piktnaudžiavimo, dokumento suklastojimo ir turto pasisavinimo, jam skirta 12,5 tūkst. eurų bauda, trejiems metams atimta teisė būti renkamam ir paskirtam į savivaldybės, valstybės institucijas. 2024 m. Apeliacinis teismas atmetė politiko skundą, tad jam teko pasitraukti iš mero kėdės.
Tačiau 2025 m. galutine Aukščiausiojo Teismo nutartimi M. Sinkevičius buvo išteisintas. Nurodyta, kad M. Sinkevičiaus veiksmai negalėjo užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tad byla prieš jį buvo nutraukta.
Tai sukėlė audringas visuomenės ir teisininkų diskusijas, kur šiuo atveju garsiojoje frazėje „Bausti negalima pasigailėti“ dėti kablelį. Pripažinta, kad prasižengimas – ne baudžiamosios teisės sritis, bet teigti, kad politikas skaidrus kaip krištolas, irgi negalima, juolab Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pripažino, kad
M. Sinkevičius supainiojo interesus. Tačiau realios atsakomybės už tai nėra, tad jis grįžo į Jonavos mero kėdę.
Socialdemokratai, rinkdamiesi kandidatą į premjerus, turi tik tokį pasirinkimą: arba skeletų spintose turinčius politikus, arba tokią, kurios spintoje jų nėra, tačiau tai bene vienintelis jos privalumas.
Ar sumokėjo pats?
Vis dėlto klausimų liko. Juos ir dabar kelia čekučių machinacijas atskleidęs Andrius Tapinas. „Kadangi per dvejus metus M. Sinkevičius taip ir nepateikė įrodymų, kad tikrai pats padengė savo teisines išlaidas, šiandien parašiau pareiškimą į STT prašydamas įvertinti šias aplinkybes dėl galimos nusikalstamos veiklos požymių ir esant pagrindui pradėti ikiteisminį tyrimą“, – feisbuke paskelbė A. Tapinas.
Tyrime „Premjeras ir skeletas“ jis kelia klausimą būsimajam premjerui: ar 2023–2025 m. vykusios čekučių bylos dėl piktnaudžiavimo ir dokumentų klastojimo teisines išlaidas jis tikrai apmokėjo iš asmeninių lėšų? Išlaidos, pasak A. Tapino, galėjo būti ne mažesnės kaip 40–50 tūkst. eurų, o M. Sinkevičius 2023 m. deklaracijoje nurodė turintis tik 16 800 eurų piniginių lėšų. Be kita ko, tuo pačiu metu „Jonavos vandenys“ savo didelėje byloje pasirinko atstovauti tą pačią „Ellex Valiūnas“ advokatų kontorą, kuri atstovavo ir M. Sinkevičiui čekučių byloje. O, pasak A. Tapino, M. Sinkevičių ir „Jonavos vandenis“ sieja labai seni ir glaudūs ryšiai.
Tačiau interviu žiniasklaidai M. Sinkevičius tikina, kad bylinėjimosi išlaidas padengė ir baudas sumokėjo savo šeimos lėšomis.
Dar vienas skandalas, kuriame skambėjo M. Sinkevičiaus pavardė, susijęs su įmone „Fegda“, kuri kelią į Rūdninkų poligoną nutiesė su defektais.
M. Sinkevičius šioje įmonėje dirbo tris mėnesius nuo 2024 m. pabaigos, tačiau tikina, kad nederamų sąsajų nebuvo.
Be kita ko, oficialioje M. Sinkevičiaus biografijoje Jonavos rajono interneto puslapyje ši darbovietė nenurodyta, kaip ir tokia „smulkmenėlė“, kad vis dėlto meru nuo 2019 m. jis dirbo su priverstine pertrauka.
Atrodo, kad socialdemokratai, nors giriasi turintys ilgą suolelį pretendentų į aukštus postus, pasirinkimą į premjerus turi tik tokį: arba skeletų spintose turinčius politikus, arba tokią, kurios spintoje jų nėra, tačiau tai bene vienintelis jos privalumas.
Vis dėlto, atrodo, kad naujasis premjeras linkęs I. Ruginienę palikti Vyriausybėje – grąžinti į jos ankstesnę socialinės apsaugos ir darbo ministrės kėdę. I. Kalpoko manymu, taip siunčiamas ir signalas partijos nariams: „Jei gražiai elgsitės, eisite ten, kur partija liepia, ir pasitrauksite tada, kai partija liepia, partija jumis pasirūpins, suras kitą šiltą, patogią poziciją, kur vis dar bus galima jaustis svarbiai, turėti automobilį su vairuotoju, o paskui gal ilgam išvažiuoti patogiai pabūti Briuselyje.“
Už uždarų durų
Prognozuodamas, koks premjeras bus M. Sinkevičius, I. Kalpokas išskiria jo bruožą, kuris buvo matyti Jonavoje ir labai išryškėjo nacionaliniu lygmeniu: „Jis puikiai jaučiasi ir veikia užkulisiuose, kur reikia paderinti, sudėlioti, išspręsti reikalus, perorganizuoti partiečius ir pan. Pvz., kaip jis apsuko koalicijos dėlionę ir galų gale užsitikrino nors ir ne 100 proc., bet labai didelį palaikymą savo pozicijai.“
I. Kalpoko nuomone, net ir jo vengimas eiti į premjerus, bent jau retorinis, irgi yra tokio veikimo principo dalis: pirmiausia veikiama ne viešais pasisakymais ir sprendimais, o viską išsprendžiant užkulisiniais susitarimais ir tik tada, jei yra poreikis, išeinant į viešąją erdvę.
Ar tokios savybės bus privalumas premjero poste? Politologo vertinimu, nebūtinai. Gebėjimas pasiekti susitarimą, pritarimą savo idėjoms – labai svarbi politiko savybė, ypač kai turime koalicines vyriausybes, o tos koalicijos kartais gana margos. „Išlaikyti tą susitarimą, galbūt ir vidinius prieštaravimus po kilimu, gali būti vertinga savybė, bet tik tol, kol išlaikomas balansas.
T. y., jei politika virstų tokiu, sakyčiau, nuolatiniu slapukavimu ir vien tik susitarimais užkulisiuose, Briuselyje geriant kavą, medžioklėje, pirtelėje ar dar kur nors, o visuomenė iš esmės būtų pašalinta iš diskusijų politikos klausimais, tada jau galėtume kalbėti apie problemą“, – pabrėžia I. Kalpokas.
Jo manymu, turbūt viena intrigų ir yra, ar pavyks M. Sinkevičiui išlaikyti balansą tarp savo, atrodo, natūralaus polinkio į privatesnį reikalų sprendimą ir to, kad premjero pareigos vis dėlto reiškia viešumą, viešųjų reikalų tvarkymą, o į viešuosius reikalus reikia įtraukti ir visuomenę. Pasak politologo, Jonavoje, atrodo, viešumas ir visuomenės įtraukimas nelabai veikia, matysime, kaip bus nacionaliniu mastu.
Apskritai jau tapo tradicija, kad socialdemokratų lyderiai tempia gumą prieš paskelbdami savo sprendimus. Vilija Blinkevičiūtė vis muistėsi, nesakydama, ar imsis premjerės pareigų, dabar M. Sinkevičius kalbėjo apie atsakomybės prisiėmimą, bet delsė konkrečiai atsakyti, ar tai reiškia imtis premjero posto, laikė intrigą kaip kokiame trileryje.
„Iš tikrųjų aš nelabai prisimenu atvejo, kai valdančioji dauguma būtų formuojama, postai būtų dalijami nežinant, kas bus premjeras. Galbūt daug kam iš karto buvo aišku, kad
M. Sinkevičius eis, tačiau tas slapukavimas, viena vertus, yra tam tikra socialdemokratų žanro klasika šioje kadencijoje, kita vertus, tai atspindi paties M. Sinkevičiaus charakterį, kai labai mažai yra daroma jo paties rankomis ir viskas galų gale suvedama į partinį sprendimą“, – mano I. Kalpokas.
Jis pateikia tokių pavyzdžių. Visi puikiai supranta, kad koalicijos kaita buvo M. Sinkevičiaus iniciatyva ir jo prastumtas sprendimas, nes dar savaitės pradžioje, prieš partijos tarybos posėdį, socialdemokratams viskas buvo gerai, kol neatėjo M. Sinkevičius ir neperauklėjo. Lygiai taip pat ir dėl premjero pareigų – visi puikiai suprantame, kad
M. Sinkevičius turėjo jų imtis ir buvo aišku, kad imsis, tačiau reikėjo laukti partijos sprendimo, maždaug – jei partija palieps, tai pasiaukosiu ir eisiu.
„Aš tai pavadinčiau vengimu pačiam teptis rankas. Kiekvienas „čia ne aš – čia partija nusprendė“, pasikeitus aplinkybėms ar paaiškėjus, kad koks nors sprendimas buvo neteisingas arba žalingas, leistų ir taip teisintis, kad čia ne jo, o partijos sprendimas. Toks veikimo būdas jau kartojasi, tad jį galima laikyti būdingu M. Sinkevičiui“, – mano I. Kalpokas.
Jei politika virstų nuolatiniu slapukavimu, susitarimais užkulisiuose, Briuselyje geriant kavą, medžioklėje ar pirtelėje, o visuomenė iš esmės pašalinama iš diskusijų politikos klausimais, tada turėtume problemą.
Be konkurencijos
Vis dėlto, pasak politologo, savo lyderystę partijoje M. Sinkevičiui pavyko įtvirtinti, tai parodo, kad būtent jo iniciatyva buvo priimtas sprendimas keisti koaliciją ir neatsirado rimto pasipriešinimo.
„Nežinant vidinės virtuvės, sunku komentuoti, ar tai dėl to, kad jis matomas kaip aiški lyderystės figūra, ar dėl kokių nors vidinių intrigų, gebėjimo susitvarkyti reikalus, išsispręsti viską už uždarų durų. Gali būti, kad toks labiau makiaveliškas scenarijus veikia, aš to neatmesčiau. Tačiau šiuo metu neatrodo, kad jis turėtų ryškesnę konkurenciją ir ryškesnių alternatyvų sau partijoje“, – mano I. Kalpokas.
Gal net keista, kad, nepaisant to, kad M. Sinkevičius partijoje jau nuo dvidešimties, buvo Jonavos skyriaus pirmininkas, LSDP vicepirmininkas, tik šiemet gegužę pirmąkart tapo LSDP pirmininku, o nuo pernai liepos, po Gintauto Palucko atsistatydinimo iš premjero ir LSDP pirmininko pareigų, buvo laikinasis lyderis. Konkurentų rinkimuose jis neturėjo.
Tačiau socialdemokratų lyderiu jis siekė tapti dar 2017-aisiais, bet anuomet nedideliu skirtumu pralaimėjo G. Paluckui. Vėliau klausiamas, kodėl nekandidatuoja į partijos pirmininkus ar į Seimą, M. Sinkevičius aiškino rūpesčiu šeima – su žmona Aiste augina sūnų Joną ir dukrą Aną.
Aiškino tai ir meile gimtajai Jonavai. Nors dabar, formuojant naująją valdančiąją koaliciją, M. Sinkevičius ragino partnerių lyderius Virginijų Sinkevičių ir Aurelijų Verygą grįžti iš Briuselio į Lietuvą, bet, pasirodo, nelengva pasiryžti ir Jonavą iškeisti į Vilnių.
Aplinkybės sudėtingos
Dabar esminis klausimas: ar trečias šią kadenciją ministras pirmininkas per likusį kadencijos laiką sugebės ką apčiuopiamo nuveikti ir reabilituoti socialdemokratus? Taip, dar daugiau nei pusė kadencijos, tačiau tas langas, kai iš tikrųjų galima priimti sprendimus, jau veriasi, o paskutiniu kadencijos ketvirtadaliu paprastai labiau siekiama ne priimti realius sprendimus, o nesunervinti žmonių.
„Kol kas labai sunku įžiūrėti, koks čia galėtų būti reabilitacijos paketas, juo labiau kad gaisrų, kuriuos reikia gesinti, vis daugėja, visų pirma susijusių su saugumo klausimais. Turbūt ir išteklių tam reikės dar daugiau, papildomai reikės ir Vidaus reikalų ministerijai, visų pirma kibernetiniam saugumui stiprinti. Tad galimybės kaip nors įsiteikti rinkėjams bus ribotos“, – mano I. Kalpokas. Be to, pasak jo, jei nuolat kartosis grėsmės iš išorės, provokacijos, hibridinis grėsmių eskalavimas, gerai pasirodyti bus sunku, nes dažniausiai tai yra tokios grėsmės, kurių išvengti labai sudėtinga, bet apskritai jos stiprina bejėgiškumo pojūtį. „Tad Vyriausybei gali būti iš tikrųjų sudėtinga“, – prognozuoja politologas.
(be temos)