Iš kur viskam bus paimamos lėšos, kol kas nėra įvardinama. Demokratų lyderis Virginijus Sinkevičius „Žinių radijuje“ yra sakęs, kad mokesčiai keliami nebus, nebent tie, susiję su pagundomis, kaip cukraus ar lošimų. O paskirtasis premjeras Mindaugas Sinkevičius žada laikytis fiskalinės drausmės ir atsakinėdamas į konservatorių klausimus, pripažino, kad planas „gal šiek tiek per ambicingas“, kalbėjo ir, kad neturi problemos pasakyti „ne“, jei piniginė neleidžia ko nors įgyvendinti.
Tuo metu ekonominiai šalies rodikliai prastėja – auga infliacija, Lietuvos bankas šių metų šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę mažina nuo 3,1 proc. iki 2,7 proc., o šių metų pasaulio konkurencingumo reitinge Lietuva smuko per 13 pozicijų į 34 vietą tarp 70 pasaulio valstybių. Pernai šalis buvo 21 vietoje. Lietuva fiksavo prastesnius įvertinimus pagal visus keturis bendrą vietą lemiančios kriterijus – ekonomikos, valdžios ir verslo efektyvumo ir infrastruktūros, rodo reitingo ataskaita. Joje pažymima, kad Lietuva patiria sunkumų dėl augančių gynybos išlaidų, būsto įperkamumo problemų, energijos kainų svyravimų, lėto produktyvumo augimo bei senėjančios visuomenės keliamo spaudimo sveikatos bei pensijų sistemoms.
Kas laukia? Iš kokių pinigų nauja koalicija sieks įvykdyti naujus pažadus? Ar įmanoma tą daryti nejudinant mokesčių sistemos? Kokie verslo lūkesčiai naujai valdžiai?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, socialdemokratas Algirdas Sysas (toliau – A. S.), komiteto narys, konservatorius prof. Raimondas Kuodis (toliau – R. K.), Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius (toliau – V. J.) ir „Artea“ banko vyr. ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė (toliau – I. G. P.).
– Ar jums nelinksta kojos skaičiuojant visus pažadus ir žinant, kiek jie gali kainuoti?
– A. S.: Esu matęs ne vieną Vyriausybės programą, nesvarbu, kokios partinės pakraipos ji būtų. Dažnai planai būna globalūs ir dideli, o paskui jau žiūrima, kiek pavyks pasiekti. Šiuo atveju man liūdniausia, kad kalbama apie išlaidas, bet pamirštama kalbėti apie pajamas.
– Esate socialdemokratas. Nejaugi neklausėte M. Sinkevičiaus, kaip jis visa tai ruošiasi įgyvendinti?
– A. S.: Atkreipiau dėmesį į kitą dalyką – tai vadinama kairiojo centro koalicija, bet aš ten jokios kairės nematau. Programoje nerasite nieko apie kovą su skurdu ar atskirtimi, o daugiau kalbama apie paramą labiau pasiturintiems.
Aš kritiškai vertinu šią programą dėl to, kad žmonėms žadama kažką padaryti, tačiau nekalbama, iš kokių šaltinių visa tai bus finansuojama. Taip neturėtų būti, nes pinigai ant medžių neauga. Turime penkių milijardų eurų skolą, auga ne tik skola, bet ir kiti rodikliai.
– Ar po konservatorių susitikimo su M. Sinkevičiumi išgirdote, iš kur bus imami pažadams reikalingi pinigai?
– R. K.: Tikiu racionaliu protu. O racionalus protas sako: visada preambulėje rašyk „svarstyti galimybę daryti kažką“, o ne iš karto kalti teiginius akmenyje ar gultis kryžiumi už milžiniškas išlaidas, kai neaišku, ar jos turės norimą poveikį rodikliams, apie kuriuos kalbame.
Pavyzdžiui, gimstamumas yra labiau kultūrinė, o ne ekonominė problema. Ekonominiai veiksniai dažnai tėra bandymas pasiteisinti dėl vaikų neturėjimo. Galime pilti vaiko pinigus – tai jau darėme, bet gimstamumas toliau mažėjo. Panašu, kad tai neveikia.
Kaip a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas sakydavo: „Rinkimai baigėsi, pamirškime pažadus.“ Čia lygiai tas pats – Vyriausybės programoje galime surašyti tam tikras indikacijas, kur norėtume dėti akcentus, bet reikėtų vengti tokių įsipareigojimų.
Panašiai yra ir su reinvestuojamuoju pelnu. Tai seniai Laisvosios rinkos instituto propaguojama reforma, kurioje painiojamas nepaskirstytas ir reinvestuojamas pelnas, kurį norima neapmokestinti. Kokio velnio tai daryti? Kaip tai paveiks GPM sistemą?
Akivaizdu, kad kuo didesnis atotrūkis tarp pelno ir darbo apmokestinimo, tuo daugiau lėšų dreifuoja šia kryptimi. Jau dabar turime mišrių pajamų, kai neva nežinome, kas tai yra ir kaip jos apmokestinamos. Tokių pajamų yra apie 34 mlrd. eurų.
Aš nieko negirdėjau apie tolesnį „gyvulių ūkio“ mažinimą. Nieko negirdėjau ir apie tai, kaip spręsti problemą, kai pajamos dreifuoja į lengviau apmokestinamas formas, nes tokių formų yra keliolika.
Reikėtų rimtos reformos, kuri išskaidrintų mokesčių sistemą, kad nereikėtų dar daugiau krauti ant tų, kurie jau dabar moka.
– Kas laukia šalies verslo?
– V. J.: Sunku spręsti, nes Lietuvos pramonininkų konfederacija po savo skėčiu turi daugiau kaip 50 asocijuotų struktūrų ir skirtingų krypčių. Negaliu sakyti, kad visiems yra gerai arba visiems labai blogai. Tačiau pramonės augimas nėra toks tvarus, kokį norėtume matyti.
Taip, skaičiai rodo augimą. Šiandien matome, kad buvo pabrangusios žaliavos ir tai atsispindėjo pirmojo ketvirčio rezultatuose. Tačiau visa tai buvo susiję su Hormuzo sąsiauriu, pabrangusiomis žaliavų kainomis ir jų pirkimu į sandėlius.
Visi manė, kad ilguoju laikotarpiu gali išlošti, jei žaliavas nusipirks pigiau. Dabar matome, kad žaliavų kainos grįžta atgal. Manyčiau, kad daugeliu atvejų pagaminta produkcija gali būti ne itin konkurencinga, ypač susijusi su chemijos pramone ir plastikais, nes nafta atpigo.
Aišku, tai gera žinia mums visiems. Jei situacija Hormuzo sąsiauryje tikrai susitvarkys, nors matėme tam tikrų pasistumdymų, galbūt tokio blogo scenarijaus šį rudenį neturėsime.
Kalbant apie reinvestuojamojo pelno paskatą, kurią turi mūsų kaimynės – Latvija, Estija ir Lenkija, Lietuva dabar yra likusi vienintelė sala. Matome, kad pagal konkurencingumo indeksus Lietuva nukrito iš 38 į 49 vietą.
Manau, kad prie to prisidėjo ir tai, jog neturime tokių paskatų, kokias turi kaimyninės šalys. Kai kurie sako, kad čia suveikė geopolitika ir dėl to nukritome, bet pažiūrėkime į Latviją, Estiją, Suomiją, Rumuniją ar Lenkiją, kuri taip pat turi sieną su nelabai draugiškomis šalimis. Ten tokio kritimo nėra. Manau, kad kalti mūsų sprendimai, kurie nublokė konkurencingumą atgal.
– Per tryliką pozicijų nukritome pasauliniame konkurencingumo indekse. Ar tai yra signalas būsimai Vyriausybei nieko nejudinti mokesčių sistemoje?
– I. G. P.: Natūralu, kad tokiai mažai ir atvirai ekonomikai kaip Lietuva būtina būti šalimi, kuri siekia pritraukti investuotojus. Jei atsigręžtume atgal, per pastarąjį dešimtmetį investuotojų aktyvumas ir jų investicijos Lietuvoje prisidėjo prie mūsų sėkmės istorijos.
Viena vertus, turėjome konkurencingą eksportuojantį sektorių, taip pat gebėjome sukurti palankią terpę ateities technologijoms, startuoliams, o „fintech“ įmonės pademonstravo reikšmingą proveržį.
Dabartinis signalas rodo, kad užmigti ant laurų ir mėgautis pasiekta sėkmės istorija tikrai negalime. Kaip žinia, konkurencingumo lenktynės vyksta nuolat. Tai judantis taikinys, todėl nuolat turime stebėti, ką daro aplinkiniai, ir atitinkamai pritaikyti savo galimybes.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)