Vilniaus pašonėje esančiame Turniškių pušyne į namą, kur įsikūręs Prezidentas Valdas Adamkus, nurodo Niujorko standarto lentelė su užrašu „Valdas Adamkus boulevard“. Ji tarsi primena, kad vis dar šiek tiek daugiau kaip pusę iš tų 100 gyvenimo metų, kurie sukaks V. Adamkui šį lapkritį, jam teko praleisti toli nuo Lietuvos.
Tačiau ir ten jis visomis išgalėmis stengėsi prisidėti prie Lietuvos laisvės bylos.
Atkūrus nepriklausomybę gimtajame Kaune užsimezgusi prigimtinė meilė savo kraštui ir idealizmas jį parvedė atgal į Tėvynę, o žmonių pasitikėjimas suteikė galimybę dešimt metų vadovauti valstybei. Net pasibaigus oficialiai kadencijai visuomenės apklausose jis išlieka tarp geriausiai vertinamų valstybės politikų. Šiandien V. Adamkus galėtų leisti sau mėgautis užtarnautu poilsiu, tačiau interviu „Kauno dienai“ sakė: „Nors ir neinu pareigų, jaučiu pareigą. Turiu susitikti su žmonėmis, atsakyti į korespondenciją.“
Lygūs tarp lygių
– Daug metų Jūsų diena tiek Jums gyvenant JAV, tiek jau Lietuvoje prasidėdavo nuo baseino, o paskui – darbas valstybei: iš pradžių – JAV, paskui – Lietuvai. Kaip atrodo Jūsų, kadenciją baigusio Prezidento, diena dabar, kai prievolės kasdien vykdyti kokias nors pareigas kaip ir nėra, o kalendorius tuoj suskaičiuos jau 100 Jūsų gyvenimo metų?
– Kiekvieną dieną grįžtu prie minties, kad nors ir neinu pareigų, jaučiu pareigą. Turiu susitikti su žmonėmis, atsakyti į korespondenciją. Problemų yra, tai nepasikeitė, tad kai kas teiraujasi patarimų ar net prašo pagalbos, nors aš jau ir neinu pareigų. Su savo patarėja Božena visuomet stengiamės kiekvieną nusiųsti ten, kur, mūsų manymu, jis gali gauti tiesioginę pagalbą.
Tokia mano diena, jei tik nereikia tiksliai kurią nors valandą kur nors būti, nėra sutarta dėl kokio susitikimo. Vieną dieną daugiau darbų, kitą – mažiau, tačiau ryšiai su žmonėmis, su įvairiomis įstaigomis nenutrūkę. Galiu pasakyti, kad net ir ryšiai su aukštais užsienio asmenimis, kurie buvo mūsų valstybės svečiai ar kuriuos turėjau progą aplankyti jų šalyse, ir šiandien dar yra gyvi.
– Kuo šiandien mūsų valstybė skiriasi nuo tos vizijos, kurią buvote susikūręs siekdamas Prezidento posto?
– Kai pirmą kartą kelioms dienoms atvykęs į Lietuvą po daugiau kaip poros dešimtmečių gyvenimo JAV pamačiau tuometę santvarką ir žmones, tai mane sukrėtė. Grįžęs į Ameriką nežinojau, ką pasakyti net ir savo šeimai, kaip ta Lietuva man atrodė. Neįtikėtinas dalykas, kokią aš savo akimis pamačiau nuo vaikystės dievinamą Lietuvą: okupantų prislėgtą – tiek kalbant apie žmonių gyvenimą, bendravimą, tiek ir bendrą gyvenimo lygį.
Šiandien su tuo negalima net palyginti. Esame susitvarkę, lygūs tarptautinės bendruomenės nariai. Tada buvome prispausti, kentėme prievartą.
Aukštos pareigos JAV V. Adamkui atverdavo ir šalies prezidentų duris, o jiems jis primindavo Lietuvos laisvės siekį. Prezidento R. Reagano vienas pirmųjų klausimų susitikus būdavo: „Kaip sekasi lietuviams?“
– Vis dėlto, ar manote pasiekęs maksimaliai viską, ką galėjote ir ką ketinote padaryti per savo dvi kadencijas – dešimt metų Prezidento poste? Ar ką nors darytumėte kitaip? Ar ko nors gailitės?
– Tai labai platus klausimas. Pasakysiu taip: per tą laikotarpį, už kurį aš buvau atsakingas, galiu su pasididžiavimu pasakyti, kad mes daug padarėme tiek žmonėms, tiek ir valstybei, jei kalbėsime apie tarptautinius santykius ir Lietuvos dalyvavimą juose. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuva vėl atsistojusi ant kojų, yra demokratinė, pripažinta pasaulyje ir esame lygūs tarp lygių.
– Vis dėlto, kaip manote, kas yra pagrindinis Jūsų palikimas Lietuvai, ką galima būtų laikyti didžiausiu Jūsų indėliu į mūsų valstybės pažangą?
– Kalbant apie pažangą, turbūt niekas nežino, kur yra jos ribos. Tačiau, kalbant apie užsienio reikalus, man pavyko įvesti Lietuvą į NATO ir ES. Čia Lietuva atsistojo ant tvirtų pagrindų ir ne tik ateina prie stalo pasėdėti, pasiklausyti tarptautinių vadovų pasitarimų, bet ir turi savo žodį, savo nuomonę ir savo progą pareikšti, kokia Lietuvos pozicija sprendžiant tarptautinės politikos reikalus. Pažvelgus į mūsų pasiekimus pasaulinėje politikoje, esu patenkintas ir laimingas, kad mes padarėme daug ką ir kad mūsų žodis yra girdimas.
Esame apsaugoti
– Dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis valstybės saugumo klausimas – vienas svarbiausių. Jūs nuo 1940 m. įsitraukėte į pasipriešinimo ir sovietams, ir naciams judėjimus, Jums teko išgyventi didžiąją dalį Antrojo pasaulinio karo. Dabar žmonės taip pat nerimauja dėl savo ir mūsų valstybės saugumo. Ar jaučiate panašų nerimą kaip anuomet prieš prasidedant tragiškiems Lietuvai įvykiams?
– Tarptautinėje politikoje tam tikru momentu nerimauti reikia, nes politika keičiasi, nuostatos keičiasi ir tai gali paveikti Lietuvos gyvenimą ar mūsų valstybės vietą pasaulyje. Taigi šis nerimas, galbūt, tiksliau, rūpestis, turi išlikti ir išliks – aš dėl to nė kiek neabejoju.
Sakyčiau, geopolitiniai santykiai nesikeičia. Mūsų artimiausia kaimynė Rusija buvo grėsminga, tokia, kuria negalima pasitikėti, ir iki šios dienos tokia ir išliko.
Tačiau, iš kitos pusės, šią grėsmę pripažįstant Europos ir pasaulio vadovams saugumo klausimais, šiandien jau padaryta tiek, kad Lietuvai tiesioginis pavojus negresia. Grėstų nebent kokio didžiojo pasaulio sukrėtimo atveju, tačiau šiandien to nematau.
– Ar esate tikras, kad prireikus JAV tesėtų savo prezidento George’o W. Busho 2002 m. Vilniuje duotą pažadą: „Kiekvienas, pasirinkęs Lietuvą savo priešu, taps Jungtinių Amerikos Valstijų priešu“? Ar JAV tebėra, kaip kad daugelį metų buvo, tvarkos pasaulyje garantas?
– Kai Rusija įžengė į Lietuvą, JAV prezidentas pirmasis pasaulyje pasakė, kad nepripažįsta jokios okupacijos, kad toks yra tik laikinas Lietuvos funkcionavimas, ir tokia pozicija sulig Amerikos politikų pasikeitimais į vieną ar į kitą pusę svyruodavo tik truputį. Mano supratimu, iki pat šios dienos JAV ir Lietuvos bendradarbiavimas yra užtikrintas, nematau jokių žymių sukrėtimų, kad kas nors pasikeistų. Mano pasitikėjimas JAV yra tvirtas ir aš tikiu, kad esu teisus.
– Buvote tikras Ukrainos bičiulis Oranžinės revoliucijos metu. Kuo dabar Lietuva dar daugiau galėtų padėti Ukrainai? Ar kitų valstybių vadovai kaip tarpininkai gali realiai padėti spręsti karinius konfliktus?
– Manau, kad Lietuva Oranžinės revoliucijos metu suvaidino beveik pagrindinį vaidmenį bendraudama su Ukraina. Buvome ten, kur prašė mūsų pagalbos ar patarimų, ir tai padarėme. Manau, mes išnaudojome visas diplomatines galimybes demokratiniams principams Ukrainoje apginti ir sutvirtinti. Iki tam tikro laipsnio mums tai pavyko padaryti. Gaila, kad šiandienė padėtis yra pasikeitusi.
– Minėjote, kad savo prezidentavimo metu bendravote su daugybe pasaulio pirmųjų asmenų. Su kai kuriais buvote užmezgęs ir draugiškus asmeninius santykius. Ar su kuo nors jie išliko ir pasibaigus kadencijai Prezidento poste?
– Išskirtinis bendravimas buvo su JAV Vyriausybe, Vokietija, žinoma, kaimynine Lenkija, su kurios vadovais ryšiai buvo be galo artimi ir turbūt geriausi, kokie buvo bet kada istorijoje. Kas galėjo pagalvoti, kad Japonijos imperatorius kada nors atvyks į Lietuvą, jau nekalbu apie visų Europos valstybių vadovus. Labai šilti mano santykiai buvo su Anglijos karaliene Elžbieta II.
V. Adamkus džiaugiasi, kad su JAV ir kai kurių kitų valstybių prezidentais, monarchijos atstovais palaiko ryšius ir dabar, pvz., su Angela Merkel.
Džiaugiuosi, kad, pradedant nuo JAV ir kai kurių kitų valstybių, monarchijos atstovų, tebepalaikau ryšius ir dabar, pvz., su Angela Merkel. Žinoma, manau, kad kalėdiniai sveikinimai yra ryšys, o švenčių metu sveikinimų iš skirtingų valstybių sulaukiu kokių 300. Taip kad jaučiuosi „neišjungtas“, su daug kuo tebebendrauju.
Rūpestis – švietimas
– Neseniai Jus aplankė naujasis premjeras Mindaugas Sinkevičius. Ar dažnai dabar kas nors iš Lietuvos politikų ateina pas Jus pasikalbėti, paklausti patarimų? Ką patariate ar patartumėte, kad Lietuva pasiektų dar didesnę gerovę – tiek materialinę, tiek ir visuomenės darną?
– Taip, užeina, lankosi, kalbamės, bet nepasakyčiau, kad tai būtų labai dažnas dalykas ar kokios ypatingos svarbos, kad kas nors atvažiuotų ir su manimi tartųsi. Jei kas nors paskambina ir teiraujasi, ką daryti, taip, aš stengiuosi remdamasis savo patirtimi atsakyti į tuos klausimus.
Iš kitos pusės, esu pasakęs, kad aš nesikišiu į esamų reikalų tvarkymą. Čia yra atsakomybė dabar dirbančių žmonių, kurie eina vienas ar kitas pareigas ir šiandien yra atsakingi visuomenei. Jie ir turi reikalus tvarkyti. Aš čia labai griežtai esu nusistatęs – jokių patarimų esantiems pareigūnams neduodu. Stebiu jų veiklą, nuveiktus darbus, esu susidaręs savo nuomonę daugeliu klausimų, bet į jų sprendimo eigą nesikišu.
– Žinoma, dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis valstybės saugumo klausimai – prioritetiniai. Vis dėlto, kokių dar pavojų, be saugumo, didžiausių problemų matote Lietuvoje šiandien?
– Nedrįstu sakyti, kas blogai ar ko trūksta. Sakyčiau, Lietuvos ekonomika stovi ant tvirtų pagrindų, tai galima sakyti vien matant, kaip auga, statomi mūsų miestai. Ekonomikos srityje vystome gerus tarptautinius santykius, o, mano manymu, ekonominė sėkmė priklauso ir nuo gerų santykių su kitomis Europos, viso pasaulio valstybėmis. Mes juos išlaikome ir turime išlaikyti toliau. Tai pagerins ir užtikrins Lietuvos žmonių gerovę.
Valdymo sistemoje užsienio politiką išskiriu kaip tikrai pasiekusią savo tikslą. Tačiau didžiausias mano rūpestis šiuo metu – švietimas. Esu nusivylęs ir galvoju, kaip pagerinti mūsų švietimo sistemą. Čia buvo problema ir turbūt nebus labai greitai išsprendžiama.
Čikaga dėkinga
– Gyvendamas JAV prisidėjote prie Lietuvos kovos už nepriklausomybę ne tik su bendraminčiais įkurtos „Santaros-Šviesos“ veikla, bet ir pasinaudodamas savo aukštomis pareigomis – vadovavote JAV Aplinkos apsaugos agentūros 5-ajam (Vidurio Vakarų) regionui. Pasakojote, kad su JAV pareigūnais, politikais ne tik aptardavote aplinkosaugos problemas, bet ir primindavote Lietuvos laisvės siekį. Kokios į tai esate sulaukęs reakcijos?
– Eidamas tokias pareigas JAV Vyriausybės lygiu, kur dirbau 30 metų, susikūriau tokius santykius, kad pokalbis su JAV prezidentu man nesudarydavo jokios problemos. Užtekdavo tik paskambinti sekretorei ir pasakyti, kad turiu problemą, dėl kurios noriu pasitarti, ir visuomet būdavau sujungiamas. Tokie kontaktai išsilaikė daug metų ir buvo be galo reikalingi. Mano pareigos leido man jais pasinaudoti, susitikęs su aukščiausiaisiais politikais turėjau galimybę visuomet pasikalbėti ir apie Lietuvą. Pvz., prezidento R. Reagano vieni pirmųjų klausimų susitikus mane būdavo: „Kas vyksta Lietuvoje? Kaip sekasi lietuviams?“ Pavyko atkreipti dėmesį į Lietuvą ne formaliu, oficialiu, bet draugiškumo ir bendradarbiavimo keliu.
– Beje, įtakingiausias Čikagos dienraštis „Chicago Sun-Times“ neseniai paskelbė apie Jus didžiulį rašinį, su pasididžiavimu primindamas, kad Čikaga turi du prezidentus: Jus ir Baracką Obamą. Paminėta ir tai, kad, vadovaudamas Aplinkos apsaugos agentūros regionui, į kurį įėjo Didieji ežerai, juos išvalėte, už tai čikagiečiai lig šiol Jus mini su dideliu dėkingumu.
– „Chicago Sun-Times“ straipsnis mane labai nudžiugino, niekada negalvojau, kad pamatysiu tokio laikraščio pirmą puslapį ir dar kitus, skirtus man. Malonu, kad prisiminimai apie mane Čikagoje yra išlikę.
– Kai atvykote į Lietuvą kaip Stasio Lozoraičio rinkimų štabo vadovas pirmuose nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prezidento rinkimuose 1993 m., o paskui ir pats tapote Prezidentu, ar lengvai perpratote Lietuvos politinio gyvenimo peripetijas? Kai kas sakė: „Atvažiavo amerikonas, nesupranta mūsų gyvenimo, nesupranta mūsų politikos.“ Ar buvo didelis kontrastas nuo JAV politikos, kurioje dalyvavote, virtuvės?
– Čia sunki tema, žmogiška tema. Manau, tai buvo natūralu, nes Lietuvos žmonės buvo daug metų okupuoti, engiami, prispausti. Tuometė Lietuva ir situacija joje buvo pribloškianti ir aš ieškojau atsakymo, kaip galima Lietuvai padėti. Kai kur man vienu ar kitu atveju tai pavyko padaryti per gerai sudarytus tarpvalstybinius santykius.
Mano pasitikėjimas JAV yra tvirtas ir aš tikiu, kad esu teisus.
Kaunas – išskirtinis
– Turniškės, kur dabar gyvenate, kiek primena Jūsų su ponia Alma nuostabius namus ir jų aplinką Čikagos priemiestyje. Pamenu, ten irgi buvo daugybė žydinčių gėlių ir medžių – tik ąžuolai, o Turniškėse – pušys. Atpažįstu ir nemažai daiktų iš Jūsų čikagietiškų namų. Ar niekada nesigailėjote, kad nelikote ten, kur galėjote mėgautis ramiu gyvenimu, o grįžote į Lietuvą, kur politinės kovos kartais buvo labai žiaurios?
– Ne. Išaugau idealistinėje aplinkoje, ypač Lietuvos klausimais. Sprendimą grįžti lėmė ne kokios nors materialinės gerovės siekimas, bet idealai. Aš jų siekiau ir esu patenkintas rezultatais.
– Lapkričio 3 d. – neeilinė Jūsų sukaktis. 100 metų – visa era. Kokie Jūsų patirti įvykiai ir pokyčiai pasaulyje buvo esminiai ir Jūsų paties gyvenime?
– Čia būtų galima kalbėti daug. Mintimis grįžtu į vaikystę, kuri buvo graži. Paskui – mokykla, kurioje subrendo ir suvokimas apie savo priklausymą lietuvių tautai, meilė Tėvynei. Čia pradėjau veiklą tiek prieš okupantus rusus, tiek prieš okupantus nacius.
Paskui teko pasitraukti iš Lietuvos. Buvo ir skausminga, ir jausminga pradėti naują gyvenimą Amerikoje ir nuo pat žemiausio laiptelio. Vėliau 30 metų dirbau JAV Vyriausybės sluoksniuose. Esu laimingas, kad per visus tuos metus Amerikoje man teko atlikti ne tik savo tiesiogines pareigas, bet ir labai daug dirbti lietuvių veikloje.
Manau, galiu drąsiai pasakyti, kad gyvendamas svetur išlaikiau Lietuvą savyje, o grįžęs į Lietuvą pasiekiau savo gyvenimo turbūt pačią viršūnę. Manau, man gyvenime pavyko. Už tai esu dėkingas ne tik Aukščiausiajam, bet ir aplinkai, kurioje augau, dirbau, tobulėjau, ir dabar matau kai kuriuos pozityvius rezultatus. Taip mano gyvenimas ir rieda iki šios dienos.
– Kaunas didžiuojasi turintis kaunietį Prezidentą – čia gimėte, brendote kaip asmenybė, dabar esate garbės kaunietis, čia veikia Jūsų vardu pavadinti biblioteka-muziejus, gimnazija, Vytauto Didžiojo universiteto stadionas. Amžinojo poilsio čia atgulė ir visų taip mylima ponia Alma. Taip, daug metų gyvenote Čikagoje, dabar – Vilniuje. Vis dėlto, kas Jums yra Kaunas?
– Čia žengiau pirmuosius savo žingsnius, čia praėjo mano laiminga vaikystė ir gražūs mokymosi, tobulėjimo metai. Čia įgijau tikrą pajautimą, kas aš esu, užsimezgė prigimtinė meilė savo kraštui ir visas savo jėgas jam paskyriau, tai pasiliko ir persikėlus į Jungtines Valstijas.
Dabar stebiu, kaip mano gimtasis Kaunas auga, gražėja, ir tuo labai džiaugiuosi.
– Deja, Jūsų gimtasis namas Gėlių Rato gatvėje Žaliakalnyje dabar jau nugriautas, šią vietą primena tik šalia Jūsų pasodintas ąžuoliukas. Ar nesigailite nebandęs susigrąžinti savo gimtosios vietos?
– Man buvo siūloma atsiimti savo tėvų nuosavybę, bet aš atsisakiau, tuo nepasinaudojau ir nė kiek nesigailiu. Viena yra jausmai, kita – realybė. Kaunas eina savo keliu pirmyn, aš irgi nuėjau savuoju. Tačiau ir vienas, ir kitas turbūt esame patenkinti.
– Lietuva jau pradėjo minėti Jūsų 100-metį, pvz., Šakių rajone pasodintas Santarvės ąžuolynas. Kaip Jūs pats minėsite šį savo išskirtinį gimtadienį?
– Atvirai pasakius, niekada gimtadienio nešvęsdavau. Ir šiandien galiu pasakyti, kad pats nesiveržiu ir pats neorganizuoju kokių nors paminėjimų. Girdėjau, kad yra numatomos vienokios ar kitokios iškilmės. Esu dėkingas. Aš noriu, kad, kiek dar liko gyvenimo, jis būtų prasmingas.
– Labai nuoširdžiai linkime ne tik savo, bet ir „Kauno dienos“ skaitytojų vardu ir toliau išlikti tokiam mylimam, reikalingam, sveikam.
– Labai ačiū. „Kauno dieną“, anksčiau dar kitais pavadinimais, skaičiau nuo jaunystės ir dabar skaitau. Prisimenu, kai pirmąkart dar sovietiniais laikais apsilankiau redakcijoje, ir tas mūsų ryšys su „Kauno diena“ nenutrūko iki šios dienos.
(be temos)
(be temos)