– Kada ir kaip prasidėjo Jūsų kelionė į Daniją?
– Į Daniją atvykau 2013 m., tuomet man buvo 21-i. Atvažiavau kartu su mama – labiau su mintimi užsidirbti, o ne pasilikti visam laikui. Tuo metu ilgalaikių planų šioje šalyje tikrai neturėjau.
Iš pradžių gyvenau kitame Danijos mieste, tačiau vėliau, susipažinusi su Mindaugu, persikėliau į Odensės miestą, kur jis gyveno. Bėgant metams pradėjau mokytis danų kalbos, sukūrėme šeimą, o po motinystės atostogų grįžau prie mokslų ir pradėjau studijuoti mokytojo padėjėjos profesiją.
– Danijos lituanistinėje mokykloje dirbate jau trečius metus. Papasakokite apie savo pareigas ir iniciatyvas.
– Įsidarbinau dar studijuodama pirmame kurse. Apie šią galimybę sužinojau iš draugės, kuri tuo metu vedė savo vaiką į lituanistinę mokyklą. Ji pasakė, kad čia gali atsirasti laisva vieta, nes buvusi mokytoja planuoja išeiti iš darbo.
Aš labai norėjau dirbti būtent lituanistinėje mokykloje, todėl nedelsdama susisiekiau su vadovu. Įdarbinęs mane jis pasakė labai paprastai: „Aš pats lietuvių kalbos nemoku, todėl negaliu nurodyti, kaip tiksliai turite mokyti vaikus. Tegul tai tampa jūsų atsakomybe.“ Nuo tos dienos mokau vaikus lietuvių kalbos, pažindinu juos su lietuviškomis šaknimis, tradicijomis, padedu jiems suprasti, iš kur jie kilę.
Svarbi mano mokymo plano dalis yra lietuviškos šventės, kurių anksčiau čia niekas nešventė. Per šventes vaikai ne tik mokosi žodžių ar eilėraščių, bet ir pamato, kaip mes, lietuviai, švenčiame Velykas, Kalėdas, Užgavėnes, Jonines, Mamos dieną. Kai kurias iš šių švenčių turi ir Danija, bet tradicijos ir pats šventimo būdas labai skiriasi.
Pavyzdžiui, Mamos diena čia, Danijoje, dažnai eilinė diena: nėra jokių koncertų mamoms, vaikų pasirodymų, eilėraščių deklamavimo ar specialiai mamoms paruoštų darbelių. O mums, lietuviams, tai labai artima ir jautru. Todėl norisi, kad čia augantys vaikai ir jų tėveliai tą jausmą patirtų.
Mokytojauju aš viena. Pamokos vyksta kiekvieną šeštadienį. Šiuo metu turiu dvi grupes, kiekvienai jų skiriu po tris valandas. Vienoje grupėje dažniausiai būna apie 10–15 vaikų, bet ne visada visi susirenka. Suprantu, kad kai kurioms šeimoms sudėtinga atvykti kiekvieną šeštadienį, nes juk vaikai turi ir kitų veiklų, varžybų, o kartais po visos savaitės mokslų būna tiesiog pavargę.
– Matau daug smagių nuotraukų, kuriose Jūs – tai Princesė, tai Piratė, tai kitas vaikų mėgiamas personažas. Kaip pradėjote šią veiklą? Ar vaikų šventės su personažais Danijoje yra populiarios?
– Iš pradžių galvojau, kad galiu vesti šventes visiems vaikams – tiek berniukams, tiek mergaitėms. Tačiau laikui bėgant supratau, kad man artimiausi yra mergaitiški personažai. Su mergaitėmis lengviau užmegzti ryšį, jas geriau jaučiu ir suprantu. Galbūt dėl to, kad pati auginu dukrytę.
Vienas populiariausių mano personažų – Barbė. Ja teko būti ne vieną kartą. Taip pat esu buvusi Betmenu, Fėja Vienarage, Pakaliku, Pirate, Mirtiše. Kiekvienas personažas savitas nuotaika, kalbėsena, laikysena, todėl prieš šventę reikia šiek tiek pasipraktikuoti ir įsijausti.
Viena juokingiausių situacijų nutiko tada, kai per savo draugės vaiko gimtadienį tapau Betmenu. Pasiruošimas buvo tikrai nelengvas: teko apsirengti kelis drabužių sluoksnius, paslėpti save po kostiumu, pakeisti balsą. Bet vis tiek jau po pirmo žodžio daugelis vaikų mane atpažino (juokiasi). Tiesa, solenizantui Betmenas pasirodė toks įtikinamas, kad dar savaitę po gimtadienio visiems apie jį pasakojo ir nenorėjo nusivilkti jam padovanoto Betmeno kostiumo. Tokios akimirkos man labai daug reiškia, nes supranti, kad vaikui sukūrei šventę.
Dažniausiai mane kviečia lietuvių šeimos, bet šventėse tenka kalbėti ne tik lietuviškai. Daug vaikų Danijoje kasdien kalba daniškai, todėl dažnai gimtadienį vedu dviem kalbomis. Kartais tenka kalbėti ir angliškai. Toks bendravimas nėra pats lengviausias, nes reikia greitai persijungti.
Danija yra šalis, kurioje gyvenu, dirbu, bet mano šaknys yra Lietuvoje. Myliu Lietuvą ir labai didžiuojuosi būdama lietuvė.
– Minėjote, kad Lietuvoje buvote visai kitokia Rasa nei esate šiandien Danijoje...
– Taip. Buvau labai tyli, uždara, mažai bendraujanti, nepasitikinti savimi. Dažnai savo jausmus laikydavau savyje ir nemokėdavau jų parodyti. Atrodė, kad geriau yra patylėti, nuleisti galvą ir per daug neišsiskirti.
Danijoje manyje pamažu atsiskleidė visai kita pusė. Tapau komunikabilesnė, drąsesnė, labiau pasitikinti savimi. Išmokau garsiau kalbėti apie tai, ką jaučiu ir ko noriu, supratau, kad mano nuomonė yra svarbi. Ryšys su žmonėmis čia atsiranda labai lengvai ir natūraliai, nes man patinka plėsti savo pažinčių ratą – ne tik dėl savęs, bet ir dėl savo dukrytės Izabelės. Visada skatinu ją būti drąsią, eiti, nebijoti, bendrauti.
Man atrodo, kad Danija man padėjo ne tapti kažkuo kitu, o labiau atrasti tą Rasą, kuri visada buvo manyje, tik anksčiau nedrįso pasirodyti.
– Savo šeimoje kalbate tik lietuviškai. Kodėl Jums taip svarbu išsaugoti lietuvybę gyvenant svetur?
– Aš niekada savęs netapatinau su kita šalimi, kad ir kiek metų joje gyvenčiau. Danija yra šalis, kurioje gyvenu, dirbu, kuriu savo kasdienybę, bet mano šaknys yra Lietuvoje. Myliu Lietuvą ir labai didžiuojuosi būdama lietuvė. Nenoriu to atimti nei iš savęs, nei iš savo dukros. Man atrodo, kad mes esame tuo, kuo esame, nepriklausomai nuo to, kur gyvename. Vieta gali keistis, bet šaknys išlieka tos pačios.
To paties mokau ir vaikus. Nors jie gyvena Danijoje, puikiai kalba daniškai ir auga šioje aplinkoje, jų tėvai, seneliai, proseneliai ir visa jų šeimos istorija yra susijusi su Lietuva. Todėl svarbu, kad jie tai žinotų ir suprastų.
Man norisi, kad vaikai lietuvybės neslėptų ir nejaustų jos kaip kažko svetimo ar nereikalingo. Atvirkščiai, noriu, kad jie tuo didžiuotųsi. Juk lietuvių kalba, tradicijos, šventės, šeimos istorijos ir mūsų šaknys yra didelė dalis to, kas mes esame.
Kartais, kai šeimoje pajuokaujame ar ką nors pasakome daniškai, mano dukrytė Izabelė iškart sureaguoja. Jai tai nepatinka, nes namų kalba jai yra lietuvių kalba. Kitiems gali atsakyti daniškai, bet su mumis to nedaro. Man tai glosto širdį.
– Prisiminkite, kas buvo sunkiausia pradėjus dirbti mokytoja?
– Sunkiausia buvo suprasti, kaip iš tikrųjų mokyti vaikus lituanistinėje mokykloje. Atrodo, turi lietuviškus vadovėlius, pratybas, medžiagą, bet daug kas yra per sunku vaikams, kurie gyvena ne Lietuvoje ir lietuvių kalbą girdi ne visur, o dažniausiai tik namuose ar mokykloje šeštadieniais.
Todėl pirmi metai buvo labai sunkūs. Ieškojau informacijos, galvojau, kaip palengvinti temas, kaip paaiškinti paprasčiau, kad vaikai tikrai suprastų, o ne tik atliktų užduotis, kurios jiems kėlė daug klausimų.
Mokydama vaikus, mokiausi ir pati. Stebėjau, kas veikia, kas neveikia, kada vaikai įsitraukia, o kada pavargsta ar pasimeta. Su laiku atėjo daugiau ramybės ir lengvumo. Dabar suprantu, kad lituanistinėje mokykloje labai svarbu vaikų neapkrauti. Geriau duoti mažiau, bet taip, kad jie suprastų, įsimintų ir norėtų grįžti kitą savaitgalį.
– Lietuvos ir Danijos vaikų ugdymo sistemos labai skirtingos. Kas šiandien Jums pačiai labiausiai krinta į akis Danijoje?
– Atsipalaidavimas ir tai, kad čia nėra namų darbų. Danijoje dažnai sakoma „stille og roligt“, o tai reiškia – ramiai, neskubant, be didelio spaudimo.
Mano akimis, Danijoje vaikai mokosi gana lengvai, kartais net per daug lengvai. Čia daug dėmesio skiriama vaiko savijautai, laisvumui ir tam, kad mokymasis nekeltų per daug streso. Tai svarbu, bet kartais man atrodo, kad vaikams galėtų būti keliama ir daugiau mokymosi reikalavimų.
Lietuvoje, priešingai, dažnai jaučiu kitą kraštutinumą. Ten vaikams, mano manymu, mokytis per sunku. Daug namų darbų, daug spaudimo, daug reikalavimų ir nuolatinis rezultato siekimas jau nuo pradinių klasių.
– Ko, Jūsų nuomone, lietuviai pedagogai galėtų pasimokyti iš danų? Ir atvirkščiai – danai iš lietuvių?
– Lietuviai pedagogai iš danų galėtų pasimokyti ramybės ir didesnio pasitikėjimo vaiku. Danijoje vaikas nėra nuolat spaudžiamas dėl rezultato. Čia daugiau dėmesio skiriama jo savijautai, emocijoms, bendravimui, gebėjimui būti grupėje, atskleisti savo stipriąsias puses. Man patinka, kad vaikai čia turi daugiau laisvės būti savimi, klysti, klausti, neskubėti.
Lietuvoje dažnai jaučiasi didelis tempas, daug reikalavimų ir spaudimo. Todėl iš danų būtų galima perimti tą gebėjimą sustoti, pažiūrėti į vaiką ne tik kaip į mokinį, bet ir kaip į žmogų. Kartais vaikui reikia ne dar vienos užduoties, o supratimo, padrąsinimo ir saugumo, nes ne visi vaikai geba suprasti mokymosi medžiagą iš karto. Dėl to vaikais neturėtų būti menkinamas.
Danai iš lietuvių galėtų pasimokyti rimtesnio požiūrio į patį mokymąsi. Lietuvoje vaikams sakoma, kad žinios neateina savaime, kad reikia įdėti pastangų, pasikartoti, atlikti užduotis, kartais ir pasėdėti ilgiau prie mokslų namuose.
Man atrodo, kad namų darbų vaikams vis dėlto reikia. Ne dėl to, kad jie būtų apkrauti, bet todėl, kad mokykloje ne visada spėja viską padaryti ir ne visada iš karto viską supranta.
Danijoje valstybinėse mokyklose namų darbų nėra, nors privačiose jų tikrai užduodama. Manau, kad danai iš lietuvių galėtų pasimokyti supratimo, kad mokymasis yra ne tik mokytojo, bet ir paties vaiko darbas.
– Ar tiesa, kad dirbant su vaikais reikia būti šiek tiek aktore, šiek tiek psichologe ir jau labai daug – žmogumi? Beje, ko Jus pačią kasdien išmoko vaikai?
– Aktorystė labai praverčia tada, kai reikia išsklaidyti blogą vaiko nuojautą ar sunkią savijautą. Kartais užtenka pakeisti balsą, sugalvoti žaidimą, pasakyti ką nors netikėto ir vaiko dėmesys išsyk nukrypsta visai kita linkme. Su vaikais ne visada veikia tiesioginis aiškinimas. Kartais reikia kūrybos, humoro ir gebėjimo greitai prisitaikyti.
Psichologijos taip pat labai reikia, nes vaikai ateina su skirtingomis emocijomis. Vienas pavargęs, kitas pasiilgęs mamos, trečias supykęs, dar kitas tiesiog nori dėmesio. Reikia mokėti pamatyti, kas slepiasi už vaiko elgesio, o ne tik reaguoti į patį elgesį.
Tačiau labiausiai šiame darbe reikia žmogiškumo. Mokytoja dažnai tampa tarsi antra mama. Vaikai pas mane ieško švelnumo, saugumo, apkabinimo, ramaus balso.
Jie mane moko kantrybės. Atrodo, turiu jos nemažai, bet būna dienų, kai ji labai stipriai išbandoma. Ypač tada, kai pamokų metu vaikai neklauso, kelia šurmulį, blaškosi ir atrodo, kad niekas nevyksta taip, kaip suplanuota.
Lietuvybė pas mus nėra kažkas dirbtinai kuriamo. Ji yra su mumis kasdien: pokalbiuose, šeimos ryšiuose, šventėse, namų akimirkose.
– Ar gyvenant svetur buvo geliančių momentų, kai labai trūko Lietuvos? Ko šiandien pasiilgstate labiausiai?
– Taip, iš pradžių, kai neturėjau lietuvių draugų, man labai trūko savos kalbos ir moteriškų pokalbių. Dabar labiausiai pasiilgstu lietuviško maisto. Mano nuomone, maistas Lietuvoje daug skanesnis ir parduotuvėse kur kas daugiau pasirinkimo nei Danijoje.
– Kokie tie danai? Ar susiradote tarp jų draugų?
– Mano akimis, danai yra gana uždari žmonės. Jie mandagūs, ramūs, gali maloniai bendrauti darbe ar kasdienėse situacijose, bet patekti į jų artimą draugų ratą tikrai sudėtinga.
Dažnai danai savo draugų ratą turi dar nuo vaikystės, mokyklos ar studijų laikų ir jo per daug nekeičia. Man atrodo, kad naujos pažintys jiems nėra tokios svarbios kaip mums, lietuviams. Jie gali su tavimi gražiai bendrauti darbo aplinkoje, kalbėtis, būti draugiški, bet dažnai tuo viskas ir pasibaigia.
Man pačiai lengviausia bendrauti su mišriomis šeimomis. Kai šeimoje vienas žmogus yra danas, o kitas užsienietis, atrodo, kad jie būna atviresni, labiau supranta kitą kultūrą ir lengviau leidžiasi į naujas draugystes.
Negalėčiau sakyti, kad su danais neįmanoma susidraugauti, bet tam tikrai reikia laiko, kantrybės ir bendrų aplinkybių. Tokia draugystė neatsiranda greitai. Vis dėlto, jei ji įvyksta, ryšys gali būti nuoširdus, ilgalaikis ir tikras.
– Ko iš danų gyvenimo būdo išmokote Jūs pati?
– Paprastumo. Danijoje žmonės mažiau sureikšmina išorę, aprangą ir tai, kaip atrodai kitiems. Iš pradžių man tai buvo keista, bet laikui bėgant pati išmokau nebekreipti tiek daug dėmesio nei į savo, nei į vaiko aprangą. Supratau, kad svarbiausia ne tai, ar viskas idealiai suderinta, o tai, kaip žmogus jaučiasi.
Čia išmokau daugiau atsipalaiduoti. Danai moka gyventi ramiau, neskubėti, ne viską kontroliuoti. Jie dažnai renkasi praktiškumą, patogumą ir paprastumą, o ne norą kam nors ką nors įrodyti.
Dar Danijoje išmokau būti kūrybingesnė. Čia daug dalykų daroma paprastai – tiesiog iš to, kas yra po ranka. Tai labai jaučiasi ir ugdant vaikus, švenčiant jų šventes, užsiimant kasdieniais dalykais. Nebūtina turėti daug priemonių ar didelį biudžetą, kad sukurtum ką nors gražaus. Lietuvoje vyksta pompastiškos šventės su didžiausiu tortu, dekoracijomis, animatoriais, o Danijoje – su vėliavele ant stalo ir paprastai dekoruotu stalu, dažnai be jokių animatorių.
Čia žmonės labai vertina laiką su šeima ir poilsį, ko aš, deja, iki šiol dar neišmokau. Daug dirbu ir negaliu sau leisti pabūti ramiai, kad ir kaip norėtųsi.
– Kas Danijoje Jūsų šeimai padeda išlaikyti lietuvišką ryšį kasdienybėje?
– Kasdienis bendravimas lietuviškai. Kadangi abu su vyru esame lietuviai, tai namuose mums nereikia rinktis kitos kalbos.
Taip pat labai svarbus ryšys su šeima Lietuvoje. Dažnai bendraujame vaizdo skambučiais, dukra girdi lietuvių kalbą ne tik iš mūsų, bet ir iš senelių, kitų artimųjų. Izabelė taip pat turi lietuviškas pamokėles internetu „Pasakos“ lituanistinėje mokykloje. Jos padeda papildomai stiprinti kalbą, plėsti žodyną ir tobulinti gramatiką.
Tačiau svarbiausia, kad lietuvybė pas mus nėra kuriama dirbtinai. Ji yra su mumis kasdien: kalbantis, puoselėjant šeimos ryšį, švenčiant, būnant namuose. Galų gale – ji įrašyta mūsų širdyse.
Naujausi komentarai