Neseniai paskelbtas Valstybės kontrolės auditas pateikė ne vieną kritinę išvadą. Auditoriai konstatuoja, kad valstybė investuoja milijardus į gynybą, tačiau neturi bendro rodiklio, leidžiančio įvertinti, ar kariuomenės modernizacija vyksta pagal planą. Dalis strateginių dokumentų neatnaujinti daugelį metų, o sprendimų priėmėjams vis dar trūksta vientisos duomenų valdymo sistemos. Kitaip tariant – pinigų skiriama vis daugiau, tačiau bendrą investicijų rezultatą įvertinti vis dar sudėtinga.
Viešojoje erdvėje šią savaitę dėmesio sulaukė buvusio kariškio Audriaus Beinoro istorija. Beveik tris dešimtmečius tarnavęs karininkas Delfi.lt teigia netekęs tarnybos po to, kai kėlė klausimus dėl, jo manymu, galimų viešųjų pirkimų pažeidimų. Ši istorija atnaujino ir platesnę diskusiją – ar apie galimus pažeidimus pranešantys žmonės jaučiasi apsaugoti?
Tačiau gynyba – išskirtinė sritis. Didelė dalis informacijos negali būti viešinama dėl nacionalinio saugumo. Tad kur baigiasi būtinas slaptumas ir prasideda visuomenės teisė žinoti? Ar įmanoma užtikrinti realų skaidrumą neatskleidžiant jautrios informacijos? Ar dabartiniai priežiūros mechanizmai yra pakankami, kad visuomenė galėtų pasitikėti, jog rekordinis gynybos biudžetas naudojamas efektyviai ir atsakingai? Kaip didinti pasitikėjimą, kad pinigai nukeliauja ten, kur turi? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė (toliau – I.S.), krašto apsaugos viceministras Karolis Aleksa (toliau – K.A.) ir buvęs krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas (toliau – A.A.).
– Audito išvada skamba gana griežtai. Valstybė investuoja milijardus, tačiau neturi aiškaus būdo įvertinti, kokį rezultatą duoda investicija. Ar teisingai interpretuoju šią išvadą?
– I.S.: Iš esmės taip. Labai svarbu, kad sprendimų priėmėjai galėtų vieno mygtuko paspaudimu pamatyti, koks yra pajėgumų vystymo progresas. Šiandien sistema negali to padaryti. Ji kalba apie pinigus, apie tai, kiek jų reikia ir ką planuojame pirkti. Tačiau aiškaus rezultato, kurį sugeneruos pirkimai ir kaip tas procesas vyksta, labai trūksta. Dabartinė sistema nėra pasiruošusi iššūkiams. Valdymo greitis turėtų būti žymiai didesnis, o įrankiai – modernesni, kad iš tikrųjų galėtume stebėti pajėgumų vystymą.
– Ar politikai galėjo numatyti, kad tokia problema susiformuos?
– I.S.: Manau, kad politikai matė tas problemas. Pavyzdžiui, Gynybos resursų agentūroje trūksta viešųjų pirkimų specialistų. Akivaizdu, kad buvo galima imtis tam tikrų sprendimų. Atlikdami auditus pamatėme, kad darbuotojai stengiasi ir daro tai, ką gali, tačiau vadybinis lygmuo turėtų veikti aktyviau. Nėra informacinių sistemų, reikia valios, lėšų ir kantrybės, kad jos būtų įdiegtos. Taip pat pastebėjome, kad sistemoje yra labai daug baimės. Darbuotojai, vykdantys pirkimus, turi daug baimės dėl skaidrumo. Jie jaučia atsakomybę, bijo suklysti ir tai stabdo procesus.
– Ar įmanoma per likusią kadenciją atsižvelgti į šias problemas ir jas išspręsti?
– K.A.: Mes neturime kitų išeičių. Kiekviena diena mums yra labai svarbi ir turime padaryti viską, ką galime. Dalis problemų yra krašto apsaugos sistemoje, kita dalis yra valstybėje. Savo veiksmus turime suderinti su greičiu. Atsakomybė už pirkimą priklauso krašto apsaugos sistemai ir jei rasime būdą veikti greičiau bei skaidriai, tai bus mūsų kelias. Todėl svarstome, ką galime padaryti dėl viešųjų pirkimų ir ar pasiūlymai, kurie egzistuoja dabar, yra pakankami. Iki šiol neturime aiškaus mechanizmo, kuris leistų krašto apsaugos ministrui greitai ir efektyviai paskirti pinigus testavimui, mažesniems pirkimams. Kur kas sudėtingesnė dalis yra didieji pirkimai milijardinėmis sumomis. Pripažįstame spragas ir padarysime viską, ką privalome, kad mūsų kompetencijos ir procedūros būtų aukščiausio lygio. Tačiau reikia ir valstybinio požiūrio, kaip viešojo pirkimo įstatymu galėtume spręsti problemas. Dažnu atveju galvojama, kaip rasti kitų būdų ir tai stabdo procesus.
– Pone Anušauskai, jūsų kadencijos laikotarpiu nebuvo tokio didelio gynybos biudžeto, tačiau tikriausiai stebėjote jautriausias sritis. Ar matote, kad situacija keičiasi?
– A.A.: Man irgi norėjosi vieno mygtuko paspaudimu pamatyti, kaip vystosi visos pajėgos. Tačiau iš pradžių bandėme visą karinį turtą suvesti į elektroninę sistemą, kad matytume ir žinotume, kaip ir kur jis yra naudojamas. Užtrukome porą metų ir pavyko suvesti 5 proc. duomenų. IT sistemos yra pasenusios ir jas reikia atnaujinti. Biurokratinius barjerus mažinome specialiųjų įstatymų keliu. Tai nėra pats geriausias kelias, bet buvome išsikėlę tikslą ir negalėjome laukti. Dalį problemų pavyko išspręsti, bet nesutinku, kad su finansų didėjimo iššūkiu nesusidūrėme, nes pirkimų srityje finansavimas buvo padidintas dvigubai. Tuomet pirkimų organizatoriams penkis kartus išaugo darbo krūvis. Didinome atlyginimus, nes reikėjo konkuruoti su privačiu verslu. Tada dešimtadalis pirkimų specialistų išeidavo iš darbo ir dabar šis procesas nėra sustojęs.
– Ar įmanoma suderinti greitį ir skaidrumą?
– I.S.: Be abejo, kad įmanoma. Įgyvendinti savo planus yra labai svarbu. Laiku įgyvendintas planas užtikrina greičio tikslą. Problemos kyla tada, kai darbai nepadaromi laiku ir atsiranda vėlavimas. Geras valdymo indikatorius – kai per pirmus ketvirčius išleidžiama didžioji dalis sumos. Sistemoje matome, kad rodiklis didėja ir tuomet atsiranda rizika daryti nepamatuotus pirkimus, perskirstymus, o taip atsiranda erdvė neskaidrumui.
– Paprastam žmogui gali pasirodyti, kad skiriama per daug pinigų, todėl nespėjama jų išleisti.
– I.S.: Ne. Svarbu pabrėžti, kad nespėjama pinigų išleisti ten, kur reikia.
– Atrodo, kad gynybos biudžetas nuolat auga. Kas laukia po 2030-ųjų?
– I.S.: Dabar strateginiai dokumentai nerodo aiškaus valstybės apsisprendimo, tačiau auditas rodo, kad norint išlaikyti tai, ką sukursime, nekalbant apie tolesnę plėtrą, po 2030-ųjų reikės tokio paties lygio, koks yra dabar. Todėl siūlome nacionalinėje saugumo strategijoje numatyti didesnį nei 5 proc. finansavimą krašto apsaugos sistemai ir po 2030-ųjų, bent iki 2035-ųjų. Svarbu depolitizuoti šį klausimą, nes jei valstybė apsisprendė didinti saugumą ir pakelti krašto apsaugos sistemos lygį, turime turėti aiškią strateginę kantrybę, kad tai netaptų didelių politinių debatų klausimu.
– O kas būtų, jeigu po 2030-ųjų finansavimas gynybai sumažėtų iki 3 proc.? Kaip paaiškinti rinkėjams, kodėl reikia išlaikyti didesnį finansavimą?
– A.A.: Sumažėjusio finansavimo nepakaktų esamų pajėgumų išlaikymui. Neturiu iliuzijų dėl Rusijos, nes tol, kol tokia politinė santvarka egzistuoja, mums reikia ruoštis. Akivaizdu, kad visi gynybiniai projektai negali būti įvykdyti vienos Vyriausybės, vienos Seimo kadencijos ribose, todėl reikalingas politinis gynybos susitarimas.
– A. Beinoro istorija sukėlė daug klausimų. Jis papasakojo, kad neteko tarnybos tuo metu, kai pradėjo kelti klausimus apie viešuosius pirkimus, bet vėliau buvo pakeistos to pirkimo sąlygos. Ar žinote daugiau informacijos apie šią situaciją?
– K.A.: Pulkininko leitenanto A. Beinoro išėjimas į atsargą nėra susijęs su pirkimų istorijomis. Tai karininkas, kuris sulaukė 56-ių metų. Dabar egzistuoja galimybė prašyti tarnybos pratęsimo, bet tai nėra automatizmas. Nėra taip, kad visiems leidžiama, o vieninteliam A. Beinorui – ne. Mes vertiname bet kokius klausimus ir skundus iš šalies. A. Beinoro skundas taip pat buvo vertinamas. Esu vyresniųjų karininkų komisijos, kuri teikia patarimus ministrui, pirmininkas ir galiu atsakingai pareikšti, kad pirkimų istorijos neturėjo įtakos šio karininko tarnybos pabaigai.
– Ar yra dalykų, kuriuos galėtumėte atviriau skelbti visuomenei, siekiant didesnio jos pasitikėjimo?
– K.A.: Puikiai suprantame, kad reikia daugiau informacijos. Turėjome diskusiją Seime ir audito komitete. Visuomenė kelia valstybės gynybos biudžeto klausimus. Piliečiai daro savanoriškas įmokas ir domisi, kur nuėjo jų pinigai, ar jie sumokėjo už tanką, ar už uniformą. Mes išgirdome piliečius ir pateiksime platesnę informaciją, kad būtų platesnis suvokimas, kaip panaudojami jų pinigai. Tačiau nereikia nueiti į kraštutinumus. Mes esame labai atviri.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)