– Jei reikėtų prisistatyti tiems, kurie Jūsų dar nepažįsta, kaip save apibūdintumėte?
– Mane dažnai pristato kaip žurnalistą, bet toks tikrai nesu. Sakykime taip: esu aktoriaujantis televizijos ir radijo laidų bei renginių vedėjas, kuriam įdomu žmonės ir gyvenimas. Nelabai konkretu, bet toks jau tas mano gyvenimas.
– Įsivaizduokime, kad Jūsų veiklas reikėtų pavaizduoti kaip apvalų pyragą. Kuris jo gabalėlis būtų didžiausias – kuri veikla šiandien užimtų daugiausia Jūsų laiko ir pastangų?
– Labai priklauso nuo to, kada tą pyragą raikytume. Jeigu vasarą – beveik visas pyragas būtų atiduotas renginiams ir aktorystei. Jei pyragą keptume rudenį, didžiausią jo dalį užimtų televizija ir radijas. Žiemą visos mano veiklos būtų maždaug panašaus dydžio ir svarbumo...
Kaip matote, mano kasdienybė tikrai nėra monotoniška.
Po kelių filmavimų man susidarė įspūdis, kad pasienyje mūsų Lietuva yra pati gyvybingiausia ir to lietuviškumo tikrai nereikia su žiburiu ieškoti.
– Nuo rudens vedate naują LRT laidą „Pasienis“, kurios idėjos autorė ir prodiuserė – Daiva Žeimytė-Bilienė. Drauge su kūrybine grupe gilinatės į geopolitinius ir kasdienius klausimus Lietuvos paribiuose. Kaip manote, kodėl šios laidos vedėju tapote būtent Jūs? Gal pasienis Jums artimas ir asmeniškai?
– Tam tikra prasme – taip, atspėjote. Esu gimęs Klaipėdoje. Gaila, kad gyvenimo ten beveik neprisimenu, nes pajūryje praleidau tik pirmuosius trejus metus. Vėliau visą vaikystę gyvenau Tauragėje, o kai man buvo devyneri, išsikėlėme į Telšius.
Tauragė man apskritai yra labai svarbus miestas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pamenu, buvo labai liūdna matyti šį gyvybingą miestą, įklimpusį į juodųjų reikalų liūną ir tapusį kontrabandos įkaitu.
Žodžiu, gyvenimas pasienyje man šiek tiek pažįstamas, bet tikrai nesu jo ekspertas.
Kodėl tapau „Pasienio“ vedėju? Man labai patinka darbas, kuriame reikia bendrauti su žmonėmis. Lengvai randu su jais bendrą kalbą. Kaip mėgstu sakyti, visi mes, žmonės, esame panašūs (šypsosi).
– Vadinasi, „Pasienis“ iš tiesų yra ne tiek apie sienas, kiek apie žmones, gyvenančius šalia jų?
– Iš esmės žodis „pasienis“ mūsų laidoje nagrinėjamas visomis prasmėmis. Kalbiname pasienio tarnybų žmones, pasieniečius, rodome, kaip dirba Lietuvos kariuomenė. Žiūrime, kaip tvarkosi pasienio miestų ir miestelių savivaldybės. Galų gale – kaip ten gyvena patys žmonės ir ką jie veikia.
Po kelių filmavimų man susidarė įspūdis, kad pasienyje mūsų Lietuva yra pati gyvybingiausia ir to lietuviškumo tikrai nereikia su žiburiu ieškoti.
Beje, labai įdomu nuvažiuoti ir į kitą pasienio pusę. Esame buvę Lenkijoje, Seinuose, kur susitikome su vietos bendruomene.
– Kaip manote, ar „Pasienis“ aktualus būtent šiandien, atsižvelgiant į susidariusią geopolitinę situaciją, ar ši laida būtų įdomi žiūrovams ir ramesniais laikais?
– Manau, kad ji tikrai sulauktų susidomėjimo bet kada. Aišku, dabar, turint omenyje karą Ukrainoje ir tai, kad Lietuva yra ne tik ES, bet ir NATO rytinė siena, dėmesys šiai temai yra dvigubai didesnis.
Tačiau, manau, laida būtų aktuali ir geresniais laikais, kai visi nerūpestingai bėgiotume ir galvotume, kur čia rasti dar daugiau tų gyvenimo skaniukų... Tada tikrai būtų apie ką kalbėti ir ką rodyti – nuo apsipirkimo Lenkijoje, kainų palyginimo iki pasienio gamtos įdomybių.
Ši laida kuriama gyvai, čia ir dabar. Viskas vyksta aktualios informacijos fone. Kadangi pats esu šiek tiek linkęs į militarizmą, man tikrai patinka stebėti mūsų pasienio tarnybų ir pareigūnų darbą. Jis – labai kokybiškas. Sutikome tiek daug šviesių ir įdomių žmonių...
Pirmąją laidą filmavome Dieveniškių kilpoje. Mane nustebino istorinio konteksto gylis. Grįžus iš ten kilo noras dar geriau pažinti ir savo gyvenamą vietą. Įsitikinau, kiek daug mes turime, bet, deja, nepažįstame... Per okupacijos metus mūsų, kaip tautos, mentalitetas smuko: esame labai linkę save nuvertinti, galvoti, kokie mes maži ir nereikšmingi. Tačiau panaršius po Lietuvos istoriją, jos garbingą praeitį, puikiai matyti, kokie iš tiesų esame stiprūs ir galingi, tik to neatsimename.
Sakyčiau, mes esame didelių dalykų anūkai ir turime būti atsakingi už tai, kad tęstume pradėtus protėvių darbus, o ne gyventi vien prisiminimais.
– Kurio pasienyje sutikto žmogaus istorija iki šiol labiausiai įsiminė?
– Kiekvienoje vietovėje, kiekvieno filmavimo metu žmonės, kuriuos kalbinome, pripasakojo įdomių dalykų. Išskirti kurią nors vieną istoriją būtų sunku.
Ne visi išdrįsdavo pasisakyti prieš kamerą... Kiti savo dramatiškomis gyvenimo istorijomis pasidalydavo asmeniškai. Pamenu, Kapčiamiestyje prie mūsų priėjo viena moteris, norėjusi pasikalbėti. Jos nenufilmavome, nes buvo per daug linksmai nusiteikusi (su papildomomis priemonėmis). Tačiau ji daug pripasakojo apie save, taip pat ir apie susitikimą su mūsų šalies prezidentu, kuris buvo atvykęs į Kapčiamiestį.
Labiausiai man patinka bendrauti su miestelių pardavėjomis. Jos čia – tarsi vietinis visažinis naujienų portalas.
– Kaip pasienio žmonės patys jaučiasi – ar jie labiau jaudinasi, kad yra nutolę nuo centro ir kartais pamiršti, ar priešingai – jaučia gyvenantys strategiškai svarbioje šalies vietoje?
– Labai priklauso nuo to, į kurį Lietuvos galą važiuosi. Pvz., ten, kur žmonės gyvena prie sienos su Baltarusija, nuotaikos dvejopos. Vieni sako, kad yra visų užmiršti, kiti – kad jaučia pokyčius.
Tačiau, manau, net ir Vilniuje ilgai netektų ieškoti žmogaus, kuris jaustųsi visų užmirštas ir paliktas vienas. Yra tokia žmonių kategorija, kuri linkusi laukti išgelbėtojo. Jai priklausantys mano, kad kas nors už juos kažką turi padaryti. Tačiau pasienyje sutikome ne vieną žmogų, kuris ieško naujų galimybių, prie jų prisitaiko, rankomis ir kojomis kabinasi į gyvenimą, mato šviesą, o ne šešėlius.
Taigi tos nuotaikos labai bendražmogiškos ir gyvenamajai vietai nepavaldžios. Visur rasime ir darančių, ir besiskundžiančių.
– Jau spėjote aplankyti ne vieną Lietuvos pasienio vietovę. Ar pradeda ryškėti skirtumai – kuo skiriasi žmonių gyvenimas prie Baltarusijos, Rusijos, Lenkijos ir Latvijos sienų?
– Pradėjome filmuoti nuo įdomiausių ir karščiausių taškų prie sienos su Baltarusija. Vykome į Dieveniškes, buvome Čepkelių raisto dalyje – ten, kur fizinio barjero nėra ir siena yra tiesiog pelkė bei kiti gamtos barjerai. Ten diskutavome apie migrantų krizę, nes būtent per šią vietovę šaltuoju metų laiku dažniausiai bandoma kirsti sieną.
Važiavome į Kudirkos Naumiestį. Šis miestelis tiesiog remiasi į sieną su Rusija. Kitoje pusėje yra karinis poligonas. Nelabai jis veiklą vykdo, bet rusams svarbiomis dienomis keliamos ir raudonos vėliavos, kad mūsų pasienio gyventojai jas matytų.
Šiek tiek jau spėjome patyrinėti ir jūrinę sieną Klaipėdoje.
Į Latvijos pusę ir šiauriau dar nesukome, bet būtinai nuvažiuosime ir ten: juk laidų filmavimai tęsiasi.
– Ar žmonės Lietuvos pasienyje iš tiesų jaučia tą grėsmę, apie kurią tiek daug kalbama žiniasklaidoje?
– Paradoksalu, bet didžiausią grėsmę, ko gero, jaučia tie, kurie labiausiai pasiduoda žiniasklaidos antraštėms ar nuolatiniam gąsdinimui. Žmonės pasienyje tiesiog gyvena savo gyvenimą, dirba savo darbus ir tiek. Mes tikrai nepajutome nei didelių judėjimų, nei ypatingos baimės.
Žinoma, pasienio žmonės domisi tuo, kas vyksta, tačiau jų kasdienybė nuo to labai nesikeičia. Ypač tų, kurie užsiima žemės ūkiu, gyvena pagal gamtos ciklus ir daro tai, ką tuo metu reikia daryti. Kai jų paklausi apie baimes ar grėsmes, dažnai išgirsti labai paprastą atsakymą: „Mums nėra kada bijoti.“
– Ar pats iki šiol buvote tiek daug keliavęs po Lietuvą? Ką Jums davė galimybė pažinti šalį iš pačių pakraščių?
– Sakau ir sakysiu, kad dalyvauti šioje laidoje man yra absoliuti privilegija. Tiek kelionių, kiek patiriame filmuodami „Pasienį“, aš pats vargu ar galėčiau turėti, nes paprasčiausiai tam nerasčiau laiko.
Dažnai patenkame į tokias vietas, į kurias paprastas žmogus galbūt nė nepakliūtų. Visos šios vietos nuo mokyklos laikų man buvo įdomios, tačiau dabar turiu galimybę jas pamatyti visai kitu žvilgsniu – ne tik kaip geografinius taškus žemėlapyje ar vadovėlyje, bet ir per ten gyvenančių žmonių istorijas.
Pvz., Dieveniškių kilpa. Tai išskirtinės formos Lietuvos teritorija pietryčių Lietuvoje, Šalčininkų rajone, iš trijų pusių apsupta Baltarusijos. Jos centre yra Dieveniškių miestelis. Kai nuvažiavau ten kartu su profesoriumi Alfredu Bumblausku, sužinojau labai įdomių dalykų. Pasirodo, ši vietovė turi ne vieną vaizdingą pavadinimą – ji vadinama ir Lietuvos apendiksu, ir Stalino pypke. Kilpa susiformavo dėl XX a. vykusių politinių sienų pertvarkymų. Tačiau yra tokia legenda, kad 1939 m., braižant sieną, ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė, todėl teritorija esą buvo apibrėžta aplink ją.
– Kelionės dažnai keičia ne tik požiūrį į vietas, kurias aplankome, bet ir į patį save. Ar keliaudamas po Lietuvos pasienį pajutote, kad Jūsų santykis su Lietuva taip pat pasikeitė?
– Keistis gal ir nelabai... Man lietuviškumas nuo seno yra svarbus ir aš dėl jo niekada nesu suabejojęs. Gal tos kelionės tik dar labiau sustiprino pasididžiavimo jausmą, kad gyvenu Lietuvoje.
Tikrai neįsivaizduoju savęs niekur kitur ir neturiu iliuzijų, kad kur nors kitur žolė yra žalesnė, o dangus – mėlynesnis. Lietuviškas dangus man pats mėlyniausias, o lietuviška žolė – pati žaliausia.
Nedaug esu keliavęs po užsienį, bet kiek teko keliauti ir patirti, visur žmones kamuoja tos pačios bėdos ir problemos. Nuo jų niekur nepabėgsime. Vis dėlto gyvenant savame krašte reikalus išspręsti, man atrodo, yra kur kas lengviau, nes esi tarp savų. Kitur visada liksi šiek tiek kitatautis ir jausi tam tikrą atskirtį.
– Prieš ketverius metus išėjote į piligriminį Šv. Jokūbo kelią – per 23 dienas įveikėte 634 km nuo Lisabonos iki Santjago de Kompostelos. Dabar keliaujate Lietuvos pasieniais. Ar kelionė Jums apskritai yra būdas geriau pažinti ne tik pasaulį, bet ir save?
– Man atrodo, kad labiausiai save pažįsti būdamas interakcijoje su kitu žmogumi. Tie maži iššūkiai, kurie nutinka būnant vienam su savimi, dažnai nėra tokie reikšmingi. Tačiau kai susiduria du pasauliai, tada gali pamatyti save kitame žmoguje, o kitą žmogų – savyje.
Man tokios patirtys yra ypač malonios. Pasikartosiu, kad visi mes iš esmės esame žmonės, norintys labai panašių dalykų: būti pripažinti, pamatyti, gerbiami ir mylimi. Kai tais dalykais dalijiesi, jie sugrįžta ir pas tave patį.
Tai labai siejasi ir su kitomis mano veiklomis – žmonių kalbinimu radijuje, bendravimu renginiuose. Visur svarbiausia yra žmogus ir tas tikras, gyvas ryšys.
– Pašnekėjome apie darbus. Sužinojome, kad esate labai užsiėmęs žmogus. O kiek laiko Jūsų įtemptame kasdienių darbų tinklelyje lieka šeimai?
– Lieka, lieka… Mano vaikai jau dideli. Agotai netrukus bus keturiolika, o Vincui vienuolika. Kadangi jie – miesto vaikai, tai, sakyčiau, gana savarankiški. Jie ir be manęs puikiai tvarkosi. Kartais tiesiog turiu tartis su jais iš anksto, kai noriu, kad ką nors veiktume drauge. Todėl tas mano veiklos gausumas, sakyčiau, atėjo visai laiku.
Būna, jog kartais sūnus pabamba, kad man ir vėl filmavimas, vėl manęs nėra, bet tuomet skiriu jam laiko, pasikalbame, ir vėl gerai. Tiesiog toks jau mano darbas, kad gražųjį metų laiką – vasarą – tenka skirti darbams ir tik rudeniop galiu daugiau laiko dovanoti šeimai.
– Kadangi daug dirbate, natūralu, kad turite save įkrauti. Kas Jums padeda atgauti energiją ir vėl atvira širdimi eiti į žmones?
– Jūsų klausime jau yra atsakymas. Anksčiau ir aš galvodavau, kad turiu kur nors, kaip nors pasikrauti, nes darbas mane išvargina. Dabar jaučiuosi radęs balansą – mane paprasčiausiai įkrauna pats darbas, geros patirtys su žmonėmis, pasiektas rezultatas. Tada norisi dar daugiau, dar geriau, ir taip užsisuka savaime tave maitinantis, energizuojantis ratas.
Darydamas dalykus, kurie man patinka, aš jau esu laimingas. Tai savaime nuima krūvį. Todėl, nors šią vasarą ir neturėjau atostogų, dėl to nei gailiuosi, nei skundžiuosi. Žinau, kad viskas, ką pradedame, labai greitai baigiasi. Todėl reikia ne bambėti, o mėgautis akimirka, pamatyti tos patirties šviesiąją, pozityviąją pusę.
– Grįžkime prie „Pasienio“. Ką pasakytumėte žmonėms, kurie LRT programų tinklelyje savo TV radarais dar neužfiksavo šios puikios laidos?
– Tai laida ne tik apie pasienį, bet pirmiausia – apie žmones. Jei Jums įdomūs žmonės, jų istorijos, likimai, būtinai įsijunkite. Atradimo džiaugsmą, kurį patirsite žiūrėdami šią laidą, aš visiškai garantuoju.
Naujausi komentarai