– Jūsų prodiusuotas „Didysis chorų mūšis“ tapo tikru televizijos bestseleriu. Kas nulėmė tokią projekto sėkmę – gera muzika, miestų patriotizmas ar žmonių ilgesys būti bendruomenės dalimi?
– Visų pirma turiu dar kartą pasveikinti Kauną su pergale. Ji tik dar sykį įrodo, kad kauniečiai yra be galo vieningi ir be galo patriotiški.
Sveikinimai ir Martynui Kavaliauskui, Kauno „Rubininio“ choro lyderiui, atvedusiam komandą į pergalę. Linkėjimai ir visai jo komandai, kovojusiai už Kauno miestą taip, kaip mes, lietuviai, turėtume kovoti ne tik už savo miestą, bet ir už savo tėvynę.
Tai, kad šis projektas sužadino visos Lietuvos žiūrovų šventus jausmus – atsidavimą savo miestui, savo kraštui – rodo, kad su mumis viskas yra gerai. Turiu omenyje visą tą pasaulio nestabilumą, aplinkui vykstančius karus. Nepaisant nerimastingo geopolitinio fono, mes, lietuviai, sugebame susitelkti. Būtent tai ir parodė šis projektas – kad esame pilietinė visuomenė.
Dabar toks sudėtingas metas, kai mus bando visaip skaldyti, priešinti, kalti pleištą dėl skirtingų nuomonių. Tai daro priešiškos jėgos, kurioms labai nepatinka, kad Lietuva per 30 nepriklausomybės metų sugebėjo pasivyti išsivysčiusias pasaulio šalis. Tačiau šis projektas parodė, kad, kai reikia, mes sugebame susivienyti. Susivienyti dėl savo namų, draugų, kaimynų, miesto, o jei reikės – ir dėl visos šalies. Man tai – pati nuostabiausia žinutė.
– Kada supratote, kad tai jau nebe televizijos projektas, o nacionalinis reiškinys?
– Kada tai supratome? Jau po pirmųjų laidų. Po antros transliacijos pamatėme, kad „Didysis chorų mūšis“ tampa žiūrimiausiu metų projektu. Girdėjau puikių atsiliepimų iš pažįstamų, draugų ir net iš tų žmonių, kurie paprastai į televiziją žiūri labai kritiškai. O šitą projektą jie žiūrėjo!
Kai prasidėjo balsavimai ir kovos dėl išlikimo, žiūrimumas kiekvieną sekmadienį tiesiog mušė rekordus.
„Didysis chorų mūšis“ – tai ne Dainų šventės tradicija, įtraukta į UNESCO Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai pramoginio žanro projektas, kuris praėjusį sezoną puikiai parodė, kaip lietuviai moka susivienyti ir dirbti ne tik dėl naudos ar pinigų. Choristai atidavė visą širdį, kaip ir mokytojai, kurie su jais dirbo.
Supratau viena: kai eini kovoti už savo miestą, viduje įsijungia patriotizmo lemputė.
– Minėjote, kad sąlygos kuriant šį projektą buvo sudėtingos. Kokie iššūkiai pareikalavo daugiausia Jūsų ir visos kūrybinės komandos jėgų?
– Kas buvo sunkiausia man, kaip prodiuseriui? Na... turbūt suvaldyti visą tą didžiulį procesą. Nes prasidėjo rimta konkurencija, nuo kurios jau darėsi nebejuokinga: „Tiems geriau, o mums prasčiau“, „Anam pasakė, o mums nepasakė“, „Komisija jiems taip, o mums kitaip.“ Tačiau, kaip aš sakau, visos šios aistros tebuvo paviršinis burbuliavimas. O viduje, patikėkite, viskas vyko puikiai.
– Kadangi „Didysis chorų mūšis“ jau baigėsi, gal galiu paklausti, ar pats turėjote favoritą tarp chorų?
– Greitai bus 30 metų, kai dirbu televizijoje. Esu sukūręs daug projektų, bet tokiame projekte kaip „Didysis chorų mūšis“ prodiuseris turi išlikti kietas. Vadinasi, jis turi vienodai mylėti visus dalyvius. Būti jiems tarsi tėvas (juokiasi.) Juk jie visi fantastiškai skirtingi, todėl visi iki vieno yra gerbtini.
Kai rinkau miestų komandas, būtent apie tai daug kalbėjausi su jų generolais. Sakiau, kad kiekvienas turi ieškoti savo braižo. Ir pažiūrėkite, kaip sužibėjo Alytaus choras su Nojumi Mileriu priešaky. Daug metų atlikėjas gyvena Airijoje, galbūt žmonės jį jau buvo primiršę, o kaip šauniai jis atstovavo savo gimtajam miestui! Ir Justas Pečeliūnas, kuris taip užkūrė Panevėžio miesto gerbėjus, tokį savitą braižą suteikė savo komandai! Net ir Vilniaus choras su Atlanta, kuris iškrito pirmasis, nes žiūrovai laiku nesusizgribo balsuoti, buvo be galo originalus ir dėl to nuostabus!
– Chorų mūšis baigėsi, o gal ne? Gal chorai su savo generolais ir toliau vykdo koncertinę veiklą – tik nebūtinai televizijoje?
– Jūs teisi. Jie tikrai koncertuoja. Miestai, rengdami savo šventes, kiek žinau, jiems skiria net po atskirą dieną, nes šie chorai yra jų didvyriai, herojai! Žmonės nori juos matyti. Juos kviečia į didžiausias scenas, ir man labai džiugu, kad televizijoje sukauptas įdirbis nenuėjo veltui.
– Ar žiūrovai gali tikėtis šio sėkmingo projekto tęsinio? Gal ne nuo rudens, bet po Naujųjų metų?
– Tikrai taip. Mes planuojame ir džiaugiamės, kad LNK mumis pasitiki, suteikia tokią galimybę. Kaip matėte, šis milžiniškas projektas reikalauja didžiulių išteklių ir didelio visų – prodiuserių, televizijos, miestų bendruomenių ir, aišku, pačių dalyvių – atsidavimo.
Todėl, atsakydamas į jūsų klausimą, galiu pasakyti – tikrai planuojame ir sieksime, kad kitas „Didžiojo chorų mūšio“ sezonas būtų dar įspūdingesnis. Turime naujų, dar neįgyvendintų idėjų, kurios dar labiau padės suvienyti Lietuvą. Be to, juk visi miestai turi bent po kartą laimėti – ne tik Kaunas!
– Juokas juokais, bet ar po tokio sėkmingo sezono nepaskaus galvos bandant išlaikyti taip aukštai iškeltą kartelę?
– Tikrai... Su kiekvienu sezonu tu mokaisi ir randi būdų, kaip tą patį produktą padaryti dar geresnį. Nes toks ir yra laidų kūrėjų tikslas – nustebinti žiūrovą.
Naujame sezone pasirodys naujos žvaigždės, nauji miestai – ir ne tik didieji. Mažesnieji jau matė, kaip visa tai atrodo, todėl turės puikų pavyzdį.
O kūryba visada yra iššūkis. Sunku žiūrovus kaskart nustebinti, bet mes ieškome būdų, kaip tai padaryti. Ateina nauji žmonės, o su jais – ir šviežias požiūris į tuos pačius dalykus. Be to, generolų charakteriai dažnai lemia ir patį choro veidą. Kartais tie, iš kurių mažiausiai tikiesi, iššauna tikrais saliutais.
Žmonės paskendę kasdienėse problemose, todėl pusvalandis, praleistas prie ekrano žiūrint gerą turinį, juos atpalaiduoja, leidžia smagiai pažaisti, pasidžiaugti talentingais žmonėmis ir užmiršti savo problemas.
– Rudenį LNK sudrebins kitas jūsų „saliutas“ – projektas „Slaptažodis“. Apie ką jis?
– „Slaptažodis“ – sena mano svajonė. Tai vienas populiariausių televizijos žaidimų formatų pasaulyje, kuris nuo rudens pasirodys ir Lietuvoje.
Pirmą kartą JAV televizijos eteryje jis startavo dar 1961 m. ir per daugiau nei šešis dešimtmečius tapo viena žinomiausių televizinių žaidimų franšizių pasaulyje.
Iš pažiūros tas žaidimas be galo paprastas, bet kuo daugiau jį žiūri, tuo labiau supranti, kokia tai gera pramoga žiūrovams. Galiu drąsiai teigti, kad tokio azartiško ir įtraukiančio žaidimo mūsų šalyje dar nebuvo. Amerikoje jis jau pelnė žiūrovų simpatijas ir yra tarp reitingų lyderių. Neabejoju, kad Lietuva jį taip pat pamėgs.
– Ar sakote, kad „Slaptažodis“ turėtų tapti ateinančio LNK sezono hitu? O kuo šis žaidimas išsiskirs iš kitų televizinių viktorinų?
– Ir kokių tik televizijos žaidimų pas mus nėra – tikriname žinias, žiūrime, kaip žmogus gaudosi muzikoje... O čia užteks vieno žodžio, kuris reikš viską. Čia dalyvis turės vienu žodžiu perteikti mintį.
Ar matote, kiek daug triukšmo aplinkui ir kiek daug žmonės dabar pliurpia? O pabandykite visus tuos pliurpalus sudėti į vieną žodį. Į tokį, kad tave žmogus išsyk suprastų.
Čia nereikės būti perskaičius daugybės knygų, nereikės būti moksliuku. Užteks sumanumo ir greitos reakcijos. Žaidimas bus įkandamas visiems, juo galės mėgautis visa šeima. Be to, čia visada bus galima laimėti pinigų!
Dar vienas įdomus faktas – „Slaptažodyje“ žaidėjai suvienys jėgas su žinomiausiais mūsų šalies žmonėmis ir veiks išvien. Tokios mišrios komandos varžysis tarpusavyje, bandydamos atspėti slaptažodį iš užuominos.
Iššūkis mestas, kelio atgal nėra – už poros savaičių pradedame filmavimus.
– Naujas žaidimas vadinasi „Slaptažodis“, o koks yra Jūsų, kaip prodiuserio, kūrybinis slaptažodis?
– Jei norite vieno žodžio – bus sudėtinga. Tačiau galbūt tas žodis yra nuoširdumas? Tu nuoširdžiai ieškai to, kas galėtų kitus žmones ne tik pralinksminti, bet ir praturtinti. Ne tik žiniomis, bet ir geromis emocijomis. Juk viena iš televizijos paskirčių – dovanoti gerą pramogą žiūrovams. Žmonės paskendę kasdienėse problemose, todėl pusvalandis, praleistas prie ekrano žiūrint gerą turinį, juos atpalaiduoja, leidžia smagiai pažaisti, pasidžiaugti talentingais žmonėmis ir užmiršti savo problemas.
– Esate sukūręs ne vieną projektą, tapusį tramplinu jauniems atlikėjams. Ar sąmoningai renkatės formatus, kurie gali pakeisti žmonių gyvenimus?
– Aišku, kad kiekvienas prodiuseris turi kažkokią savo liniją. Aš esu muzikantas, menininkas, todėl man įdomūs talentų šou. Chorų projektas juk irgi yra talentų šou, nes tu surenki dar nežinomus talentingus žmones ir suburi chorą, kuris paskui veikia kaip kumštis.
Vėliau tie, kas nori, tęsia savo karjerą. Turiu daugybę tokios sėkmės pavyzdžių. Vienas iš jų – Vaidas Baumila, išgarsėjęs prieš 20 metų mano prodiusuotame muzikiniame realybės šou „Dangus“. O kiek dar nuostabiai talentingų žmonių iš kitų projektų – „X faktoriaus“ ar „Lietuvos talentų“ – tęsia savo karjeras Lietuvos scenoje.
Jie pereina visą televizinę mėsmalę, sužino, kaip viskas vyksta, tampa žinomi, o paskui, jei nori, pildo savo muzikinės karjeros svajones.
– Televizijos žiūrovų įpročiai sparčiai keičiasi – vis daugiau turinio žiūrima internetu. Ar šiandien sukurti sėkmingą televizijos projektą yra sunkiau nei prieš dešimtmetį?
– Kiekvienas laikotarpis turi savų iššūkių. Dabar toks metas, kai mūsų dėmesys ištaškytas. Dėl jo varžosi visi, kas tik gali: naujienų portalai, socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas.
Tyrimai rodo, kad jaunų žmonių gebėjimas ilgiau išlaikyti dėmesį silpnėja. Todėl mums, šių dienų prodiuseriams, yra milžiniškas iššūkis sukurti turinį, kuris kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį, kad žiūrovas nešokinėtų nuo vieno kanalo prie kito, nuo vieno turinio prie kito.
Kaip pavyzdį galiu pateikti mūsų chorų projektą, kurio laukimas ir emocija tikrai nebuvo trumpalaikiai. Žiūrovai gyveno tuo projektu, sirgo už savo miestą, palaikė savo komandą.
Manau, ateityje televizija išliks, nes ji turi tai, ko internetas kol kas negali pasiūlyti – tiesioginį eterį, kuriame žmonės gali įsitraukti, balsuoti, varžytis. Tai sukuria bendrumo jausmą.
– Anketas į žaidimą „Slaptažodis“ žiūrovai galėjo pildyti iki liepos 19-osios. Ar daug jų sulaukėte?
– Tikrai daug. Atsirado ir vyresnių žmonių, norinčių išbandyti šį žaidimą. Taip pat maloniai nustebau, kad nemažai rašiusiųjų jau pažįsta „Slaptažodį“ – yra matę jį internete arba kitų šalių televizijose.
Naujausia šio žaidimo versija JAV televizijoje NBC sulaukė milijoninės auditorijos, o vienu pagrindinių projekto veidų ir vykdomuoju prodiuseriu tapo vienas garsiausių Amerikos televizijos žmonių Jimmy Fallonas.
Ar matote, kiek daug triukšmo aplinkui ir kiek daug žmonės dabar pliurpia? O pabandykite visus tuos pliurpalus sudėti į vieną žodį. Į tokį, kad tave žmogus išsyk suprastų.
– Ar yra dar koks televizijos formatas, apie kurį svajojate jau daug metų, bet dar nesiryžote jo įgyvendinti?
– Praėjusį sezoną LNK startavo kitas, beje, mano paties ir visos „TV Manijos“ komandos kūrinys – „Muzikos detektyvai“, kurio idėją labai ilgai nešiojausi galvoje. Nuo rudens šis žaidimas grįžta į LNK televiziją antrajam sezonui. Atsinaujinęs, dar įdomesnis.
Pasakysiu atvirai: sukurti savo formatą yra milžiniškas iššūkis. Pasaulyje jau tiek daug visko sukurta, prigalvota… Dažnai žmonės klaidingai mano, kad laidas mes kopijuojame. Ne, nekopijuojame, o perkame formatą, kuris pasaulyje yra žiūrimas. Jei jis patiko kitų šalių žiūrovams, darome prielaidą, kad patiks ir mūsų tautiečiams. Sukurti gerai veikiantį ir populiarų formatą yra sudėtinga, tad jei kam pavyksta – sveikinu, tai didelė sėkmė.
Apie ateitį noriu kalbėti atsargiai. Technologijos dabar taip sparčiai tobulėja, kad neaišku, kas bus po metų ar dvejų... Žinau viena: mes kursime naujas laidas. Mašina nekuria – žmonės kuria žmonėms, tačiau kyla klausimas, kokiomis priemonėmis tai darysime?
Dirbtinio intelekto vaizdeliai karaliauja visose platformose, taip pat ir televizijoje. Žmogus jau pradeda jų atsivalgyti ir suprasti, kad tai netikra... Tuomet žiūrovas grįžta prie paprastų žmogiškų dalykų, jausmų ir emocijų, kurių mašinos generuoti vaizdai jam suteikti negali.
– Ačiū, kad prakalbote apie žmogiškus dalykus. Po tokio intensyvaus televizijos sezono – ar jau pailsėjote, spėjote pasidžiaugti vasara?
– Nepatikėsite, nes ir pats sunkiai tuo patikiu. Keletą metų neturėjau jokių normalių atostogų, nes tai vienas projektas, tai kitas... O šįkart pavyko. Buvome išskridę į Korfu salą. Graikijoje karštoka, bet teko prisitaikyti. Atostogų juk nepasirinksi… Ką daryti, jei iš visų pusių projektai spaudžia?
Pailsėjau, pasimaudžiau, pabuvau su šeima, nes ji manęs beveik nemato. Dabar esu pasiruošęs visas jėgas skirti naujam sezonui.
– Kas būnant Lietuvoje Jums padeda atsijungti nuo darbų? Juk kiaurą parą apie projektus negalvojate?
– Galvojame 24 valandas (juokiasi). Deja, taip. Kitaip darbai nepasidaro. Stengiuosi save gelbėti visokiais būdais. Pasportuoju, kiek galiu, į pirtį nueinu, knygą paskaitau. Tačiau labiausiai mane gelbsti muzika. Ji geriausiai leidžia atsitraukti nuo darbų. Kartas nuo karto vis surengiame kokį koncertą – tai akustinį, tai su grupe „BIX“.
Prodiuserių gyvenimas labai chaotiškas. Tikrai nedirbame kaip normalūs žmonės nuo 8 iki 17 val. Savaitgalių irgi neturime. Kartais būna, kad prieš svarbius įvykius ar filmavimus ir naktį galiu sulaukti kolegų skambučio. Laimei, vis rečiau.
– Ar per atostogas būna akimirkų, kai įsijungiate televizorių ne kaip prodiuseris, o tiesiog kaip žiūrovas, norintis atsipalaiduoti?
– Be šansų. Aš jau turbūt esu sugadintas žiūrovas, nes į viską žiūriu kaip profesionalas. Tačiau dokumentines laidas, pvz., rodomas per „Discovery“ kanalą, galiu žiūrėti kaip paprastas žiūrovas.
Dar galiu be vargo žiūrėti kokius nors senovinius detektyvus ar filmus, kuriuos žiūrint nereikia apie nieką galvoti, – jie mane atpalaiduoja.
Bet jei kalbame apie šou... Čia jau sudėtinga, nes matau, kaip viskas padaryta, ir vertinu, ar gerai.
Žinote tą posakį – tas, kuris daro valgyti, pats nevalgo? Tai štai – jis man labai tinka.
– Pakalbėkime apie „BIX“. Kur grupės gerbėjai gali Jus išgirsti?
– Šį savaitgalį koncertuoju Palūšėje, o rudeniop kauniečius kviečiu į Teatro klubą – rugsėjo 25 d. turėsime labai gražų akustinį koncertą. Jame „BIX“ geriausios laiko patikrintos dainos skambės visiškai naujai. Pažadu – bus šilta, jauku, vyraus kamerinė atmosfera.
– Pernai „BIX“ istorija pasirodė filmo formatu. Sakykite, kodėl tik dabar? Ir dar – kiek kartų pats jį žiūrėjote?
– Kol jį kūrėme, – labai daug (juokiasi). Beje, aš buvau šio filmo prodiuseris. Režisavo Emilis Vėlyvis.
Kodėl tik dabar? Nežinau, matyt, viskam ateina savas laikas. Gal procesą paspartino ir ta istorija apie juostą. Po 30 metų Vokietijoje, archyvuose, buvo atrasta mūsų koncerto juosta, kur „BIX“ koncertuoja viename klube prieš pat Berlyno sienos griūtį.
Sugalvojome grįžti į tą patį klubą ir istoriją pakartoti...
– Jeigu šiandien galėtumėte kelioms minutėms sugrįžti pas tą jauną Samą, kuris tik pradėjo groti su „BIX“, ar viską kartotumėte taip pat, ar savo kelią rinktumėtės kitaip?
– Jei kalbame apie karjerą, absoliučiai viską kartočiau – netgi daryčiau tas pačias klaidas. Tiesa, kai kurių – asmeninių – bandyčiau vengti, nes... už visas jas vienaip ar kitaip reikia sumokėti.
Gal ir gerai būtų, kad daugiau laiko galėčiau skirti muzikai, bet iš meno nepragyvensi. Man muzika nėra pramoga ar profesija – man muzika yra menas. O menas – toks dalykas: jis nebūna visiems parankus, švelnus ir geras.
– Liko paskutinis klausimas apie „Slaptažodį“ – kodėl žmonės rudens antradienių vakarais turėtų įsijungti LNK?
– Todėl, kad tuo metu per LNK rodysime labai smagų, visus įtraukiantį ir atpalaiduojantį žaidimą „Slaptažodis“. Išduosiu paslaptį – jį ves du nuostabūs vedėjai: Justinas Jankevičius ir Dainius Kazlauskas.
Jeigu Amerikos žiūrovams šis žaidimas patinka jau daugybę metų, kodėl jis neturėtų patikti ir mums, lietuviams?
Naujausi komentarai