Skatina smalsumą
Knygų vaikams autoriai Skaistė ir Tomas Dirgėlos augina tris atžalas, kurios nuo rudens eis į pirmą, trečią ir penktą klases. Vainiui Vakariui – šešeri, Jauniui Ąžuolui – devyneri, Tautei Liepai – vienuolika.
Paklausta, kokių emocijų jai kelia Rugsėjo pirmoji, Skaistė trumpam susimąsto. „Žinote, tokias perėjimo... Juk reikia iš vasaros ritmo pereiti į rudens. Mokytoja dirbu dar tik antrus metus, tai ir man toks jausmas, kad prasideda naujas etapas – lyg būtų Naujieji metai“, – juokiasi penktų–aštuntų klasių lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.
Ar mama ir vaikai jau pasiruošė mokyklai? Pasak Skaistės, uniformos ir mokykliniai reikmenys jau supirkti. Šeima pamažu bando grįžti ir į mokyklinį režimą, nes vasarą visi mėgo ilgiau pamiegoti. Vis dėlto sunkiausia vaikams – nusiteikti morališkai.
„Visi trys vaikai pradės eiti į naują – Vilniaus Karaliaus Mindaugo – mokyklą, kurioje dirbsiu ir aš pati. Taigi visokiausiais būdais siekiu, kad jiems kiltų noras, smalsumas – o kaipgi ten viskas bus“, – atvirauja mama, vasarą leidusi savo atžaloms paatostogauti.
„Aš ir savo vaikams, ir savo mokiniams sakau, kad vasaros atostogos skirtos atostogauti, pravėdinti galvas nuo mokslų. Todėl per prievartą knygų į rankas nebrukau. Džiaugiuosi, kad jiems patiems kilo noras jas pavartyti“, – sako mama ir prisipažįsta, kad labiausiai jaudinasi dėl savo jaunėlio.
„Pirmieji vaikai į pirmą klasę pradėjo eiti būdami daugiau kaip septynerių, o Vainiui Vakariui septyneri sueis tik spalį. Jaudinuosi, kaip adaptuosis, kaip įpras prie tvarkos. Mūsų visi trys vaikai nelankė darželio – tik priešmokyklines klases, tad pasikeitimų jaunėliui tikrai bus“, – neslepia nerimo S. Dirgėlienė.
Paklausta apie savo Rugsėjo 1-ąją, Skaistė sako, kad jai prieš akis iškyla gėlių jūra ir draugai. „Man mokykloje patiko. Džiaugdavausi kaskart į ją sugrįžusi, nors vasaros atostogų vis tiek labiau laukdavau“, – prisipažįsta.
Skaistė savo šeimoje puoselėja šventinių Rugsėjo 1-osios pietų tradiciją – mieste ar namuose, nesvarbu. Svarbiausia tądien – būti kartu.
Apie būrelius pagalvojo iš anksto. „Jei Vilniuje nori gauti vietą plaukimo treniruotėms, turi tuo pasirūpinti dar vasarą. Visi trys mūsų vaikai lankys baseiną, o kai prasidės mokslai, leisiu dar ką nors išsirinkti patiems“, – planuoja Skaistė.
Mokiniams ji norėtų palinkėti kantrybės ir pastangų – tuomet visiems bus lengviau: tiek vaikams, tiek tėvams. „Mokykla nėra vien tik pamokos: tai ir draugai, laikas kartu, bendruomenė. Noriu, kad nei vaikai, nei tėvai negalvotų, jog mokykla – vieta, kurioje tik atsėdi pamokas. Ne – čia galima kurti labai gražius prisiminimus, dienos gali būti labai įdomios, tik reikia nuoširdžiai į tai įsitraukti.“
Nei baimės, nei nerimo
Aktorės Valdos Bičkutės dukrai Marijai septyneri sukaks žiemą, tačiau nuo rudens ji jau eis į pirmą klasę. Mamą ir dukrą užklumpu kaip tik beišeinančias iš mokyklos, kur vyko pažintinės pamokėlės su mokytoja ir būsimais klasės draugais.
Mokyklos Valda nenori įvardyti, tačiau sako, kad drauge su vyru, poetu ir dramaturgu Mindaugu Valiuku, rinkosi pačią artimiausią prie namų. Iki jos pėsčiomis – vos dešimt minučių.
Ar jaučiasi visiškai pasirengusios mokyklai? Valda tvirtina esanti labai pareiginga mama, tad viskuo: kuprine, mokykliniais reikmenimis, uniforma – pasirūpino iš anksto.
„Ką reikėjo iš mano pusės – padariau, o kaip dukrelei seksis – sužinosime“, – šypsosi ji ir atvirauja, kad Rugsėjo 1-oji ir prasidedantis naujas teatro sezonas jai bus kaip niekad darbingas – aktorės laukia net trys premjeros įvairiuose šalies teatruose.
Paklausta apie būrelius, Valda vardija, kad Marija tęs šokius, kuriuos lanko jau trečius metus, pradės dainuoti. Anksčiau mergaitė lankė anglų kalbos pamokėles, tačiau dabar užsienio kalbos jau bus mokoma mokykloje.
Ką pati aktorė prisimena iš savo mokyklos laikų? „Gimiau ir mokyklą lankiau Telšiuose. Man žodis „mokykla“ asocijuojasi su žodžiu „šventė“, ypač Rugsėjo 1-oji. Mamos kieme žydėdavo jurginai – juos ir nešdavau mokytojams“, – pasakoja V. Bičkutė.
Aktorės ir poeto šeimoje dar nesusiklosčiusios mokslo metų pradžios tradicijos, nes Marija – pirmas jų vaikas.
„Tą dieną turėsiu repeticiją, tai, jei pavyks, gal ką nors ir suorganizuosiu. Jei ne, užteks šventės, kiek jos bus mokykloje“, – atsidūsta žinoma aktorė.
Vis dėlto Valda prisipažįsta, kad, priešingai nei tikėjosi, artėjant dienai, kai dukra pradės lankyti mokyklą, nerimo nejaučia: „Iš pradžių maniau, kad labiau nerimausiu. Net keista, kad dabar jaučiuosi visiškai rami. Marija – komunikabili, protinga, psichologiškai pasiruošusi. Pasitikiu ja 100 proc.“
Tėvams Valda norėtų palinkėti neprarasti ryšio su vaikais ir visada likti jų pusėje: „Nesvarbu įvertinimai, pažymiai. Nespauskime vaikų dėl jų. Tiesiog būkime geriausiais savo vaikų draugais.“
Svarbūs vertybiniai pagrindai
LRT žurnalistai Guoda Pečiulytė-Špokienė ir Edvardas Špokas augina du sūnus. Teodorui – devyneri, Leonardui – ketveri. Pirmagimis rudenį bus Vilniaus jėzuitų gimnazijos trečiokas, o jaunėlis tęs „studijas“ darželyje.
Jėzuitų gimnaziją žurnalistų šeima rinkosi pirmiausia dėl vertybinio pagrindo.
„Tai mokykla, kurioje daug bendražmogiškų dalykų ir jie čia ne mažiau svarbūs nei matematika ar lietuvių kalba. Rinkomės ugdymo įstaigą ne pagal rezultatus, bet pagal pagalbą tėvams ugdant ir auginant visuomenei gerą žmogų“, – savo vertybiniais kriterijais dalijasi Guoda.
Rugpjūtį šeima keliavo automobiliu po Nyderlandus ir Belgiją, tad dalį mokyklinių reikmenų sutarė įsigyti ten – juk šitaip kur kas įdomiau. Kuprinę trečiai klasei Teodoras pasiliko tą pačią.
Mokykla nėra vien tik pamokos: tai ir draugai, laikas kartu, bendruomenė.
„Sūnus suprato mano norą: jei daiktas geras, nesuplyšęs, neišėjęs iš mados – kam pirkti naują?!“ – džiaugiasi trečioko sąmoningumu Guoda ir priduria, kad parkerių savo ruožtu nupirko net keturis, nes jie mokslo metams bėgant linkę kažkur dingti. Uniformą taip pat teko užsakyti naują, nes sūnus auga kaip ant mielių.
Apie būrelius šeima irgi pagalvojo iš anksto. Jaunėlį Leonardą užrašė į chorą, o Teodorą – į baseiną, nes vaikui išmokti plaukti, sako, be galo svarbus dalykas: ir dėl laikysenos, ir dėl įgūdžių.
„Nors baseinų Vilniuje daugėja, bet gauti patogų laiką, kuris būtų ne viduryje dienos, didelė problema, tad rezervacija teko pasirūpinti iš anksto“, – aiškina LRT laidų vedėja, dar pavasarį pasirūpinusi ir sūnų medicininėmis pažymomis. „Esu iš tų mamų, kurios sako: jei gali daryti tuoj, niekad nesakyk rytoj“, – šypsosi ji.
Ar Špokų vaikai jau laukia mokslo metų pradžios? Guoda atvirauja, kad labiausiai visi nelaukia ankstyvo kėlimosi. „Spėju, rugsėjį teks pavargti, kol visi priprasime“, – optimizmo nepraranda LRT laidų vedėja.
Dviejų sūnų mama džiaugiasi, kad dar gali lydėti vaikus į Rugsėjo 1-osios šventę, nes, jiems paaugus, tėvai turbūt nebebus pageidaujami.
„Kartais tą dieną pažymime su kai kurių klasiokų šeimomis, bet vakare visada atšvenčiame su mano sesės šeima, mama. Tą tradiciją pradėjo amžinatilsį mano tėtis, tad stengiamės ją išlaikyti“, – pasakoja Guoda, kurios tėtis Žygintas Pečiulis – buvęs žurnalistas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto profesorius.
Kiek laiko Špokų vaikai leidžia prie ekranų? Anot Guodos, vyresnėlio telefonas yra koduotas – be kodo sūnus gali paskambinti tik tėčiui ir mamai.
„Teodoras į mokyklą telefono išvis nesineša, o namuose labai nori žaisti kompiuterinius žaidimus. Limitas – pusvalandis per dieną. Jei netinkamas elgesys – šios privilegijos jis netenka. Tikrai brėžiame ribas, nes vaikams taisyklių reikia. Jei tėvai patys jų laikosi, tai ir vaikai priima jas natūraliai – kaip rytą ir vakarą, vasarą ir žiemą“, – aiškina G. Pečiulytė-Špokienė.
Mokykla reikia džiaugtis
Dainininkė Anžela Adamovič-Gečienė ir jos vyras, dainininkas ir LRT laidos „Spėk ir atspėk“ vedėjas Žygimantas Gečas, augina vienturtį sūnų Žaką. Rudenį jis bus antrokas.
„Viskas padaryta, medicininė patikra atlikta. Krepšinio treniruotėms irgi pasiruošta“, – lenkia pirštus pareiginga mama ir sako, kad mokyklinių reikmenų pasirodymas parduotuvėse jai ženklas, jog jau metas ruoštis.
„Geriau anksčiau, nes vėliau gal laiko nebus, gal viskas bus išpirkta. Tempą diktuoja parduotuvės“, – juokiasi ji.
Žakas nėra per daug išrankus mokykliniams daiktams, tačiau viską, ko labai reikėjo, norėjo išsirinkti pats. „Žinote, vaikams smagiau rašyti į sąsiuvinius, ant kurių būtų jų mylimų herojų paveikslėliai“, – paaiškina mama.
Pirmoje klasėje pasikeitė Žako mokytoja, tad dabar berniuką mokys kita pedagogė. Po pamokų jis ir toliau lankys krepšinio treniruotes. Žakas labai didžiuojasi vasarą dalyvavęs net devynių dienų krepšinio stovykloje, svarbiausia – be tėvų, kartu su savo komanda.
Prieš kurį laiką savo feisbuko ir instagramo paskyrose Anžela dalijosi, kaip renovavo seną pianiną. Dabar į jų namus kartą per savaitę atvažiuoja pianino mokytoja. Groti mokosi ne tik Žakas, bet ir pati Anžela.
Nesvarbu įvertinimai, pažymiai. Nespauskime vaikų dėl jų. Tiesiog būkime geriausiais savo vaikų draugais.
„Po Žako pamokos mokausi aš. Esu jau pamiršusi, kaip groti, todėl labai noriu atnaujinti įgūdžius“, – neslepia ji.
Kadangi sūnus greitai įveikia namų darbus, yra gudrus ir be galo aktyvus, Anžela tiki, kad krepšiniu ir pianinu jo veiklos neapsiribos. Galbūt atsiras ir baseinas ar dar koks būrelis – tai šeima nuspręs vėliau. Gečai gyvena užmiestyje ir sako jau pripratę prie vaiko vežiojimo. Kelionė iki mokyklos trunka apie 20 minučių.
Rugsėjo pirmąją Gečai tradiciškai susitiks su Anželos sese ir jos šeima. Visi kartu papietaus, paragaus torto ir pasidžiaugs naujų mokslo metų pradžia.
„Mes labai akcentuojame vaikams, kad mokykla yra gerai. Kad reikia ja džiaugtis, nes ten linksma, susitinki su draugais, daug įvairių veiklų. Tikrai nenuteikiame, kad dabar tai jau bus – prasidės mokslai, vargai“, – juokiasi Anžela ir priduria, kad sunkiausia visiems bus keltis: iš namų teks išvažiuoti po 7.15 val., tad šokti iš lovų reikės apie šeštą.
Pati Anžela labiausiai prisimena etapą, kai iš Salininkų vidurinės mokyklos perėjo į Antano Vienuolio, o dabar jau Vytauto Didžiojo gimnaziją.
„Tiesiog tas perėjimas iš vieno rajono į Senamiestį, kai teko pačiai važinėti, įsiminė labiausiai. Kitas rajonas – kiti žmonės. Permaina buvo didžiulė“, – dalijasi ji, o mokinukams nori palinkėti lengvų mokslų ir supratimo, kad šis gyvenimo etapas – išties nuostabus, todėl reikia juo pasimėgauti.
Tėveliams dainininkė linki tausoti nervus ir mažiau sėdėti prie vaikų namų darbų. „Jei vaikai išmoks prisiimti atsakomybę, visiems bus tik lengviau“, – dainuote išdainuoja Žako mama.
Nejautrūs pažymiams
Sportinių šokių treneriai Gintarė ir Tomas Slausgalviai augina tris dukras. Dvi iš jų – trylikametė Vakarė ir dešimtmetė Gabrielė – Rugsėjo 1-osios laukia su jauduliu. Vakarė keliaus į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos septintą klasę, o Gabrielė tęs mokslus Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos pradinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje.
Paklaustas, ką dukros veikė vasarą, šokių klubo „Dance4fun“ Kaune vadovas Tomas atviras: „Abi mūsų mergaitės daug ir rimtai sportuoja. Šoka sportinius šokius mūsų klube. Nesame gobšūs – dalijamės ir su kolegomis, tad šią vasarą jos dalyvavo net keturiose šokių treniruočių stovyklose.“
Birželį, pasibaigus mokslo metams, tėvai leido dukroms šiek tiek pailsėti – visi kartu važiavo į kalnus, poilsiavo prie jūros. Važiuojant automobiliu Tomo sąlygos buvo griežtos: jei nori planšetės ar telefono, turi paskaityti ir knygą.
Rugsėjo 1-ąją Slausgalviai turi tradiciją pasigaminti šventinius pietus. Po jų visi kartu pasižiūri kokį nors mergaites įkvepiantį, motyvuojantį filmą. Anksčiau šeima eidavo į miestą, į kokią nors kavinę, tačiau pastaraisiais metais tą dieną rasti laisvų vietų beveik neįmanoma, todėl šventę rengia namuose.
Jei pirmąjį rugsėjo savaitgalį orai būna geri, tradiciškai važiuoja prie jūros. Ten turi kur apsistoti ir pailsėti, tad kodėl nepasinaudojus?
Tomas pasakoja, kad jų su žmona darbo specifika tokia, kad dirbti su šokėjais pradeda jau nuo rugpjūčio vidurio.
„Tai paskui jau nebejaučiame to atskaitos taško – Rugsėjo 1-osios, mokslo metų pradžios. Pas mus treniruotės jau seniai prasidėjusios, vaikai dirba, šoka. Tas pats ir mūsų dukroms“, – sako jis.
Ko atsakingas tėtis tikisi iš naujų mokslo metų, mokyklos ir mokytojų? Kas jam svarbiausia? „Svarbiausia, kad švietimo sistema mums padėtų užauginti gerą žmogų. Kad padėtų vaikui socializuotis, išmokytų bendrauti, atrasti savo pašaukimą, susirasti draugų. Juk ne veltui sakoma: pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu“ , – dėsto T. Slausgalvis.
Mokslas jam taip pat svarbus, bet mėgsta priminti stropioms mergaitėms, kad to, ko neišmoks mokykloje, išmokys pats gyvenimas. „Skaičiuoti, skaityti, rašyti – tikrai mokės, o jei gyvenimas pareikalaus kokios nors algebros formulės, svarbiausia – žinoti, kur ją rasti“, – juokiasi Tomas ir tęsia, kad juodu su žmona jautriai nereguoja į dukrų pažymius.
„Tikrai nesakome, kad namo turi nešti vien dešimtukus. Mums labiau rūpi, kaip jos jaučiasi – emociškai, psichologiškai. Kadangi patys esame pedagogai, dirbame su vaikais, gana anksti supratome, koks svarbus vaikui yra jo emocinis saugumas. Matome, kad šokėjų rezultatai priklauso ne nuo jų gebėjimo makaluoti kojytėmis, o nuo galvytės. Kad susitvarkytum su iššūkiais, ypač varžybų metu, pirmiausia turi dirbti galvytė. Tokio pat požiūrio tikimės ir iš mokyklos pedagogų“, – savo lūkesčių neslepia T. Slausgalvis ir priduria, kad glaudžiai bendradarbiauja su mokyklų administracija, dalyvauja tėvų komitetų veikloje.
„Dėl to ir rinkomės minėtas mokyklas, nes jos, mūsų nuomone, geriausiai atliepia tėvų lūkesčius“, – sako jis.
Į klausimą, ar septintokei jau reikia korepetitoriaus pagalbos, Tomas atsako neigiamai. Anot jo, LSMU gimnazijoje gerai veikia konsultacijų mechanizmas. Vaikai patys atsakingi už tai, kad susisiektų su dalykų mokytojomis ir dalyvautų konsultacijose, kurios vyksta prieš pamokas.
Kol kas to pakanka, tačiau ateityje visko gali būti, nes sportas abiem mergaitėms atima labai daug laiko – treniruotės vyksta kasdien, o savaitgaliais laukia varžybos.
Ko tėvai siekia, sudarydami mergaitėms tokį įtemptą šokių grafiką? Tomas atviras: „Norime padėti joms siekti asmeninių tikslų. Jie susiję su sportu. Mato mus dirbančius šioje srityje. Visada smagu pasidžiaugti, kai pasiekiamas geras rezultatas, bet mes labiau akcentuojame procesą, nuoseklumą, tobulėjimą. Mūsų moto – kasdien būti geresne savo versija. Kai to sieki, palengva atsiranda ir rezultatai.“
Naujausi komentarai