– Jūs – operos solistas, o dabar štai sėdatės į televizijos šou komisijos kėdę. Ar nebus taip, kad rimtojo žanro atstovas ateina į popmuzikos cirką? Ar neteks pačiam daryti „cirkų“?
– Ką reiškia „cirkų“? Nei aš pirmas, nei aš paskutinis operos solistas, kuris dalyvauja televizijos šou (šypsosi). Didelę savo kūrybinio kelio dalį praleidau operos scenoje, bet visada mėgau peržengti žanrų ribas. Muzika neturi sienų, todėl man labai smalsu stebėti, kaip skirtingų patirčių žmonės scenoje ieško bendro skambesio ir bendros emocijos.
Beje, jei pastebėjote, šioje komisijoje ir be manęs yra rimtojo žanro atstovų.
– Sutinku. Ieva Prudnikovaitė – labai rimta, o jūs, kiek teko bendrauti, – itin linksmų plaučių žmogus...
– Turbūt Williamo Shakespeare’o kūriniuose geriausiai matyti, kad nuo komedijos iki tragedijos – vos vienas žingsnis. Praktiškai tai yra viena moneta, tik turinti dvi skirtingas puses. Muzikinis šou juk taip pat yra tam tikras kūrinys-renginys, kuriame mes visi vaidiname kažkokius vaidmenis. Šiuo atveju man teko komisijos nario vaidmuo ir, būdamas juo, aš elgsiuosi taip, kaip man sakys vidus. Ar darysiu „cirkus“? Nežinau... (Kikena.)
– Ar teko dalyvauti kurio nors sezono „Žvaigždžių duetuose“?
– Konkrečiai šiame projekte dalyvauti neteko, bet esu dalyvavęs „Triumfo arkoje“ ir net laimėjęs projekte „Aš esu muzika“. O pats pirmasis televizinis projektas, kuris man atvėrė kelius į sceną, buvo „Dainų dainelė“.
– Jei pačiam būtų pasiūlę ne patogią kėdę komisijoje, o daug pasiruošimo ir laiko „suvalgančią“ „Žvaigždžių duetų“ dalyvio poziciją?
– Nežinau, nežinau... Viskas priklausytų nuo to, kiek darbų tą pusmetį turėčiau teatre.
Jei gaučiau nedainuojančią partnerę ar partnerį? Na… nieko blogo. Bandytume griebtis humoro. Tokią taktiką daug kas naudoja. Juk šio muzikinio šou užduotis – ne savo vokaliniais duomenimis nustebinti komisiją, bet sukurti tam tikrą produktą, kuris pralinksmintų LNK žiūrovus.
– Ko Jūsų muzikaliai išlavinta ausis neatleistų – netiksliai sudainuotos natos, prastos dikcijos, nenatūralumo ar tiesiog nuobodulio?
– Turbūt nenatūralumo. Jei prastai sudainuota nata pateikiama tam tikrame kontekste, kuris iš to žiūrovams padaro šventę – viskas gerai. Ji ne gadina, bet pakelia nuotaiką. Tokius niuansus aš linkęs atleisti. Nors, aišku, viskam yra ribos.
Bet jei pasirodymas padarytas nenatūraliai – man tiesiog neskanu... Komisijos darbas – nustatyti ribas ir pasakyti, kada dalyvis jas peržengė. Nes antraip, jei į viską žiūrėsime pro pirštus, kils pavojus priprasti prie nekokybės.
– Tarkime, Jūs būsite tas komisijos narys, kuris pasakys dalyvių porai nemalonią tiesą. O jei po Jūsų komentaro jautresnė moteris apsiverks ar net apalps? Vis tiek laikysitės savo?
– Aš labai tikiuosi, kad mūsų vertinimai apsieis be tokių didelių dramų ir melodramų (juokiasi). Juk tai šou, o ne gyvenimo pabaiga ar kažkokios varžytuvės.
Nepastebėjau, kad kažkas iš komisijos narių dalyvius kritikuotų per daug griežtai. Kaip tik, sakyčiau, žiūri labai korektiškai, linkusi poroms duoti aukštus balus. Galų gale, juk visi negali būti laimėtojai?!
– Ar turite kokią silpnybę? Kaip ir kuo Jus būtų galima „papirkti” – gal skaniu maistu, o gal bilietais į Bitlų muziejų Liverpulyje?
– Papirkti? Oi, ne. Niekaip. Aš ir taip esu labai atlaidus. Mano požiūris į visus dalyvius grįstas meile. O jei kam nors nepasiseka – negaliu užsimerkti.
Bet jei kalbėtume apie tai, kas mane gyvenime džiugina – taip, jūs pataikėte – ir Bitlų muziejus, ir skanus maistas.
Didelę savo kūrybinio kelio dalį praleidau operos scenoje, bet visada mėgau peržengti žanrų ribas.
– Ar įmanoma sąžiningai įvertinti žmogų? Juk komisija mato tris minutes, o dalyvis tam galėjo ruoštis net kelias savaites.
– Mes žiūrime ir bendrą kontekstą – kaip atrodė pirma, antra, trečia laidos. Ta dinamika ne visada vienoda. Nes vienas kūrinys porai gal prilimpa, o kitas – visai ne. Vieni nuo pat pradžių elgiasi drąsiai, kitiems reikia laiko įsibėgėti.
Kaip žinia, porą sudaro profesionalas ir neprofesionalas. Pastarajam dainavimas – tik hobis. Todėl man labai įdomu stebėti jo virsmą – ar tai į vieną, ar tai į kitą pusę... Eidamas daryti to, kas jam neįprasta, jis išstumia save iš komforto zonos ir netgi atsiduria sunkioje psichologinėje situacijoje. Man baisu pagalvoti, kiek streso jis patiria... Didžiulė pagarba šiems žmonėms.
– Paulius Vaitiekūnas, Liepa, I. Prudnikovaitė ir Jūs – keturi labai skirtingi komisijos nariai. Kaip manote, su kuriuo kolega teks ginčytis dažniausiai?
– Net nežinau. Tai labai nenuspėjama. Dėl vokalinių dalykų mano argumentai dažniausiai sutampa su Ieva – šiaip ar taip, esame tos pačios mokyklos atstovai. Bet turint omenyje dalyvių pasirodymus ir jų paveikumą, tai... juos kiekvienas vertinsim labai skirtingai.
Todėl natūralu, kad ne visada sutarsime. Ir tai yra gerai. Vienas daugiau dėmesio skirs vokalui, kitas – sceninei energijai ar televiziniam įspūdžiui. Manau, būtent skirtingi požiūriai ir daro tokius projektus įdomius.
– Dažniausiai mes kalbame apie tai, ko komisija išmoko dalyvius. O jei paklausčiau, ko šis projektas galėtų išmokyti Jus patį?
– Ne taip dažnai teisėjauju komisijose... Galbūt šis projektas mane išmokys būti vertintoju. Nes norisi gerai įvertinti visus. Nelengva, kai nuo tavo sprendimo kam nors gali sugesti nuotaika. Sunku prisiimti tokią atsakomybę... Vis pamąstau, kaip reikės elgtis vėliau, kai projektas įgaus pagreitį.
– Kaip pats reaguojate į kritiką – ar esate jai labai jautrus?
– Na, kritika visada paliečia. Tik kuo tu esi jaunesnis, tuo labiau į ją žiūri iš vieno taško. Su amžiumi pradedi suvokti, kad toji kritika galbūt buvo skaudi, bet teisinga. Labai sunku tą pačią minutę objektyviai ją įvertinti. Naudą įžvelgti įmanoma tik po tam tikro laiko.
– Užteks apie darbus. Ką įdomaus nuveikėte šią vasarą?
– Vasara man prasidėjo darbingai. Birželio mėnesį dar turėjau spektaklių Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Prasidėjus atostogoms, dalyvavau „Operoje su džinsais“, kuri vyko Merkinės fabriko gastronomijos ceche „Pasaulio puodai“. Tai koncertas, kuriame klasikinė muzika pateikiama laisvesniu formatu, o žiūrovai kviečiami ateiti su džinsais. Šiemet renginys šventė jau penktąjį gimtadienį.
Dalyvavau dar viename renginyje Čikagoje, kurio tiesiog negaliu nepaminėti. Tai – Šiaurės Amerikos lietuvių šokių šventė. Suvažiavo daugybė lietuvaičių iš viso pasaulio, vien atlikėjų susirinko daugiau nei du tūkstančiai. Nuostabus renginys ir dar nuostabesnis jausmas girdėti aplinkui vien lietuvišką kalbą.
Prabuvau Čikagoje dešimt dienų. Pakeliauti nespėjau, bet užtat grįžus į Lietuvą laukė giminės susitikimas, daug smagių vakaronių – vaikai draugavo su savo pusbroliais, pusseserėmis.
Vėliau su šeima skridome į Ispaniją – į Andalūziją. Aplankėme Kordobą, Granadą, Malagą, buvome Pablo Pikaso muziejuje.
– Kaip dukros atlaikė kelionę? Beje, kokio jos dabar amžiaus?
– Rachelei – dvylika, Lėjai greitai bus dešimt, o jaunėlei Fridai Ester – penkeri. Ispanijoje joms labai patiko. Ypač vandens pramogos. Kadangi keliavome ne vieni – su žmonos giminaičiais – mergaitės turėjo draugų, tai mus paliko ramybėje.
– Ar jaučiate, kad auginate tris labai skirtingas asmenybes ir kiekvienai iš jų reikia vis kitokio tėčio?
– Visiškai. Tėčio tai reikia tokio paties, bet jos pačios labai skirtingos. Jei viena ekspresyvi, tai kita ramesnė. Jei viena moka susikaupti, tai kita nenustygsta vietoje. Bet linksmiausias spirgas – tai mūsų mažoji. Ji savo netikėtais frazeologizmais gali taip pradžiuginti! Net turime jos auksinių minčių sąsiuvinį.
Pas mus šeimoje niekas nerūko, bet kai Fridos kažkas juokais paklausė, ar norėtų parūkyti, ji atsakė, kad taip, žinoma, bet tėvai neleidžia. (Juokiasi.)
– Trys dukros – nemažas gyvenimo universitetas. Ar jau išmokote dalykų, apie kuriuos anksčiau nė nenutuokėte? Pavyzdžiui, ar galėtumėte mergaitėms supinti plaukus „eglute“?
– Oi, ne. Pasiduodu. Geriau jau leiskite mane prie puodų. Gaminti aš kur kas labiau moku.
– Gal yra dalykų, kurių dukros išmoko iš Jūsų, nors pats sąmoningai jų nemokėte?
– Hmmm… Sunku pasakyti. Manau, kad jos tokios pačios pamaivos, kaip ir aš. Aš jų šito nemokiau, bet jos – jau pamaivos!
– O ko pats iš jų išmokote?
– Visko: paprastumo, kantrybės... Su ta kantrybe pradžioje man buvo sunku. Bet kai jau išmokau, supratau, kaip viskas paprasta. Su trečia dukra Frida buvo lengviausia – abu su žmona atsipalaidavome ir paleidome... Nebebuvome perdėtai atsargūs, kaip su pirmomis dviem. Patirtis, matyt, suveikė. Tada ir ramybė atėjo.
– Kuris iš Jūsų šeimoje dažniau būna tas, kuris pasako dukroms „ne“?
– Aš, kai susinervinu, būnu per daug griežtas, o kai esu geros nuotaikos – per daug švelnus. Tuo metu Diana išlaiko racionalų protą.
– Jei paklausčiau, kas Jums šeimoje svarbiausia?
– Viskas svarbu – ir pagarba, ir rūpestis vienas kitu, ir dėmesys, namų jaukumas, ramybė, šiluma, noras dovanoti, dalytis...
– Tėvystė „veža“?
– Visiškai. Nors tai ir didelė atsakomybė visam gyvenimui. Anksčiau nesuprasdavau draugų, kurie entuziastingai girdavosi savo vaikais. Dabar pats dėl kiekvieno žodžio, mirktelėjimo ar kokio Fridos bajeriuko džiūgauju. Tirpstu, kai dukros apsikabina – iš jų sklinda tokia meilė!
– Kaip pasikeitė Jūsų, kaip tėčio, kasdienybė prasidėjus mokslo metams?
– Ir darželis, ir mokykla – viskas vienoje vietoje. Kas laisvesnis, tas ir veža mergaites ryte į mokslus. Arba tas, kuris anksčiau iš vakaro grįžo namo, nes man kartais spektakliai baigiasi labai vėlai, tai ryte norisi pamiegoti.
Kad nebūtų nesusipratimų, šeimos logistiką paprastai aptariame prieš savaitę – kai jau būna daugmaž aiškus visų grafikas.
Galbūt šis projektas mane išmokys būti vertintoju. Nes norisi gerai įvertinti visus.
– Ar jaučiatės pasiruošę rugsėjui? Jau žinote, ką dukros veiks po pamokų?
– Mažiukei užteks įvairių būrelių darželyje, o vyresnės toliau lankys Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą – tęs muzikavimo tradiciją.
Aš pats dainavau „Ąžuoliuko“ chore, o mano žmona yra baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, fortepijono klasę. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), bet profesionalios pianistės kelio nepasirinko – dirba optometrijos srityje.
– Fortepijonas, studijos LMTA... Ar dabar, kai pats tapsite „Žvaigždžių duetų“ komisijos nariu, namuose lauks daugiau komentarų apie televiziją ir muziką? O gal net išvysime Dianą studijoje tarp žiūrovų?
– Oi, ne, neišvysite – užteks televizoriaus. Pažiūrėsime, ką ji sakys, kai pamatys „Žvaigždžių duetų“ laidas. Įdomu, ar nuomonės dėl dalyvių vertinimo sutaps. Šiaip jau mudviejų skoniai panašūs, o jei kada ir išsiskiria – kiekvienas liekame prie savo.
– Laidos „Žvaigždžių duetai. Nauja era“ startas jau įvyko. Ką pasakytumėte tiems, kurie pražiopsojo pirmą laidą?
– Pasakysiu… kad nepražiopsotų antros, trečios ir visų kitų. Kad įsijungtų LNK sekmadieniais, 19.30 val. Kodėl? Nes jų laukia labai skirtingos ir įdomios poros, kuriose vieni bus balsingesni, kiti – labiau artistiški. O man pačiam labai įdomu stebėti, kaip žmonės, turintys skirtingą sceninę patirtį, susitinka vienoje scenoje ir ką iš to susitikimo sukuria.
Ypač smagu stebėti neprofesionalus. Jie ateina į sceną daryti to, ko galbūt niekada anksčiau nedarė, todėl žadame ir jaudulio, ir netikėtumų, ir, svarbiausia, daug gerų emocijų.
Čia ne muzikos akademija – šis projektas pirmiausia yra skirtas kurti džiaugsmą, bendrystę ir padėti gerai praleisti laiką. Apie galimybę pabandyti, nustebinti save ir kitus, o kartais tiesiog pasilinksminti.
Todėl, mieli dalyviai, giliai kvėpuokit, atsipalaiduokite ir mėgaukitės tuo, ką darote. O jūs, žiūrovai, tiesiog būkite kartu su mumis – palaikykite, pasijuokite ir pasidžiaukite šiuo smagiu projektu, kur svarbiausia ne būti tobulam, o sukurti visiems gerą emociją!
Naujausi komentarai