Visi keliai veda į Jonavą
Bene gražiausia ir gausiausia pramogų šventė vyksta Jonų ir Janinų sostinėje Jonavoje, kur vieną dieną per metus ima veikti Jonų respublika, turinti net savo vėliavą, prezidentą, savo piliečius. Pernai jų jau buvo įregistruota apie 2 tūkst. Tai ne tik Jonavoje gyvenantys Jonai ir Janinos, Joanos ar Ivanai, Janiai: prašymus išduoti šios respublikos pasą pateikia po visą pasaulį išsibarstę šių vardų savininkai ar tiesiog žmonės, labai vertinantys Joninių tradicijas ir norintys tapti šios vienadienės respublikos piliečiais.
Nenuostabu, kad kasmet norinčiuosius švęsti saulėgrįžos šventę visi keliai atveda būtent į Jonavą.
Išpildykite norus
Pasirengimas šiai šventei Jonavoje stulbina: jau pavakary prie miesto tvenkinių įsikūrusiame Joninių slėnyje atsiveria tradicinių senovinių amatų dirbtuvės, kur visi smalsuoliai gali stebėti kalvių, pynėjų, verpėjų ir kitų amatininkų darbą, o kartais gali išpildyti savo norus ir patys išbandyti šiuos darbus, ypač smalsieji vaikai.
Šiemet žadama pakviesti į Jonų sodybą su etninėmis veiklomis ir edukacijomis. Nebus pamiršti ir liaudies žaidimai, kuriuos Joninių slėnyje žaidžia tiek suaugusieji, tiek vaikai.
Gražiausia šios stebuklingos nakties tradicija – pievos gėlių vainikai. Merginos pirmiausia jais pasipuoš, o vidurnaktį mes į vandenį ir išplukdys.
Vainikuoja misterija
Slėnio amfiteatras – puiki erdvė renginiams, todėl Joninių šventės metu čia šokami tautiniai šokiai, skamba liaudies dainos. Jas traukia ne tik tautinių ansamblių nariai, bet ir beveik visi susirinkusieji. Slėnis įkurtas 2015 m., nuo tada visos šio miesto didžiosios šventės, kiti renginiai vyksta būtent čia.
Nuo 2005 m. gyvuojančioje Jonų respublikoje puoselėjama ir viena itin graži tradicija – vidurnakčio misterija. Šiemet ji pavadinta „Eina saulelė aplinkui dangų“. Tie, kurie jos išlaukia, gali mėgautis fejerverkais ir dar gerokai po vidurnakčio besitęsiančiomis linksmybėmis.
Įspūdingos saulėgrįžos šventės – Joninės, dar vadinamos Rasomis ar Kupolėmis – rengiamos visoje Lietuvoje. Kas gi nebuvęs tądien Rumšiškėse, Kernavėje...
Neturintys galimybės tądien pakeliauti po Lietuvą, puikią šventę gali susikurti namuose. Svarbiausia – nusiteikimas ir šiek tiek žinių, kad Joninės būtų ne tik linksmos, bet ir prasmingos.
Joninių burtai ir papročiai
• Kupolinių vidurnaktį merginos į upę ar ežerą leisdavo po du savo nupintus vainikus. Tikėta, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo.
• Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. Jei vainikėlis sustoja, šiais metais dar nesusiras vyro.
• Merginos naktį burdavosi iš žolynų. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje ir spėdavo, ar myli jas, ar ne.
• Per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų.
• Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negalima atsigręžti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Taip žmogus gaus aiškiaregystės dovaną.
• Birželio 24-osios išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Vėliau iš surinktų žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.
• Kupolinių ryto rasa prausdavosi ne tik žmonės. Tikėta, kad ji – stebuklinga. Ją surinkus duodavo karvėms, kad būtų pieningos, pabarstydavo daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad jei ūkininkas naktį nuogas apibėgs savo laukus ir pasivolios rasoje, jo derlius bus ypač geras.
Ar žydi paparčiai?
Nors paparčių miške auga daug, paparčio žiedo niekas neranda. Kodėl? Paparčiai dauginasi ne sėklomis, o sporomis, todėl žydėti niekaip negali! Tačiau retai kam žinoma, kad už romantiškų sakmių slypi visai realus, bet nė kiek ne mažiau stulbinantis gyvosios gamtos reiškinys.
Mitinio paparčio žiedo paslaptis gamtininkų smalsumą žadino nuo seniausių laikų. Slėpiningąją „gėlytę“ gūdžiame miške aptiko mokslininkas Konstantinas Serebriakovas. Netikėtas radinys pasirodė esąs kuklus ir neišvaizdus grybas iš diktiforų šeimos. Mūsų miškuose jis randamas gana retai ir pasižymi keista savybe: vieną vienintelę naktį metuose „pražysti“. Ši naktis dažnai būna Joninių naktis. Žydėjimo metu iš žemės išdygsta plonas grybas ir išskleidžia savo švelnų skėtuką. Tuo metu iš po jo kepurėlės pasirodo lakšteliai, nuausti iš ploniausių šviečiančių siūliukų, skleidžiančių ryškią rubininę šviesą.
Pačiam grybui ši šviesa būtina grynai praktiniais sumetimais: į ją, kaip į ugnį, sulekia naktiniai vabzdžiai. Tačiau, be šviesos, grybas dar skleidžia ir svaiginantį kvapą. Kvapas sklinda iš gleivių, kuriose esama grybo sporų. Aromato ir šviesos suvilioti drugiai ir musės puotauja „grybienos želė masėje“, o pasisotinę nuskrenda, ant savo kūnelio nusinešdami mažytes grybo sporas.
Grybas-gėlė, paliktas naktinių svečių, virsta bjauria gličia mase ir dingsta nuo žemės paviršiaus iki kitų Joninių. Jo sporas vabzdžiai išnešioja gana toli, bet jis vis tiek lieka reta ir mažai žinoma rūšimi, nes gali gyventi tik po vešliais paparčio lapais. Šio keisto grybo grybieną ir paparčių šaknis sieja biologinė simbiozė, todėl sporos, nepatekusios po svetingais paparčių lapais, paprasčiausiai žūsta. Grybo „žydėjimas“ būdavo matomas tik iš po paparčių, todėl šviečiantis grybas ir būdavo laikomas paparčio žiedu.
Naujausi komentarai