– Jūsų profesinis dosjė labai platus. Bijau ko nors nepaminėti...
– Ilgus metus profesionaliame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“ grojau eufonija, dirbau Lietuvos televizijoje, kūriau laidas „Kelionės“ ir „Požiūris“. Nors jau esu senjoras, ilsėtis – ne mano būdui. Todėl ir toliau dalijuosi savo žiniomis ir patirtimi – mokau vaikus Karoliniškių muzikos ir Pavilnių pagrindinėje mokyklose. Dar esu Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubo garbės pirmininkas. Beveik prieš 20 metų įkūriau šį klubą, suorganizavau vienuolika ekspedicijų garsių Lietuvos keliautojų ir šviesuolių keliais, taip pat keliavome įamžindami mūsų valstybei svarbias datas. Nelaikau savęs išskirtiniu keliautoju, nors esu aplankęs net 69 šalis. Manau, kad jei žmogus kiekvienu metų laiku leistųsi bent į vieną kelionę, jo organizmas veiktų darniau, o sveikata būtų stipresnė.
– Dvi birželio savaites praleidote Vakarų Mongolijoje. Kodėl pasirinkote būtent šį kraštą? Kuo jis patraukė?
– Pasirinkau šį maršrutą dėl išskirtinio regiono – Mongolijos Altajaus, užsieniečių vadinamo Mongolijos Šveicarija, o taip pat dėl ekstremalių iššūkių – jojimo žirgais ir kopimo į Malčino viršūnę. Mongolija jau seniai mane viliojo savo paslaptingumu, laukine ir civilizacijos nepaliesta gamta, autentiška klajoklių kultūra, archajišku vietinių gyvenimo būdu.
– Ar prieš vykdamas į naują šalį stengiatės viską apie ją sužinoti iš anksto, ar leidžiate kelionių dievams Jus nustebinti? Koks buvo pirmasis įspūdis, išlipus iš lėktuvo Mongolijoje?
– Dažnai nutinka taip, kad šalis nustebina jau grįžus iš kelionės – kai rašai dienoraštį, dalijiesi įspūdžiais ar gilini žinias enciklopedijose, randi tokių įdomybių, kurių keliaudamas nepastebėjai, negalėjai žinoti ar net nujausti. Kelionėje vaizdai keičiasi taip greitai, kad jų analizuoti tiesiog nespėji. Tik prabėgus kuriam laikui ir pasisėmus papildomų žinių, atsiskleidžia tikrieji vietos „lobiai“.
Vos išlipus iš lėktuvo Mongolijoje ir pavažiavus kelis kilometrus, pasitiko neįprastas vaizdas: danguje sklandė ereliai, o begalinėse stepėse, kur ne kur, baltavo jurtos – mongoliškai „ger“. Tolumoje ganėsi arklių kaimenės.
Atvykęs į Čingischano tėvynę bandžiau suvokti šio krašto didybę. Kas šiandien simbolizuoja Mongolijos galybę? Galbūt tik tarptautinio Ulan Batoro oro uosto, pavadinto Čingischano vardu, ženklas? Gal ji vis dar gyva šiose bekraštėse stepėse, gal ją saugo žmonių tradicijos ir laisvas klajoklių gyvenimo būdas?
– Keliavote po Altajaus Tavan Bogdo nacionalinį parką – vieną atokiausių Mongolijos vietų. Kuo ši vietovė Jums pasirodė ypatinga?
– Altajaus Tavan Bogdo nacionalinis parkas įkurtas 1996 m. Jis užima net 6 362 kv. km teritoriją ir driekiasi pasienyje su Rusija ir Kinija. Užsieniečiai šį regioną dažnai vadina Mongolijos Šveicarija – dėl įspūdingų kalnų, laukinės gamtos ir nepaprasto kraštovaizdžio.
Nuo Mongolijos sostinės Ulan Batoro parkas nutolęs apie 1,4 tūkst. km. Kelionė sausumos keliais iki jo – tikras išbandymas: vien gryno važiavimo – 30–40 valandų. Todėl keliautojai dažniausiai planuoja kelių dienų maršrutą su sustojimais ir nakvynėmis.
Altajaus Tavan Bogdo nacionaliniam parkui būdingas aukštikalnių žemyninis klimatas – vienas atšiauriausių visoje Mongolijoje. Tokias sąlygas lemia didelis vietovės aukštis – nuo 2 tūkst. iki 4 tūkst. m virš jūros lygio. Pasienio zona riboja keliautojų srautus, todėl gamta čia išlikusi pirmapradė. Sniegu padengti kalnai ir apačioje žaliuojančios stepės sudaro spalvingą paveikslą, vertą Nikolajaus Rericho teptuko.
– „Pasaulio žygių“ kelionių vadovė Miglė Kvederytė, su kuria leidotės į šią kelionę, – ne tik patyrusi keliautoja, bet ir jojimo trenerė. Keturias dienas Altajaus platybėse keliavote žirgais. Ar prieš šį iššūkį buvote pratęs prie balno?
– M. Kvederytė šį maršrutą sukūrė dėl dviejų priežasčių – meilės žirgams ir išskirtinio Altajaus kalnų regiono. Joti ji pradėjo būdama devynerių, vėliau baigė veterinarijos studijas ir ilgą laiką sportavo žirgyne.
Pirmą kartą su Migle susitikome Molėtų žirgyne, kur ji rekomendavo prieš kelionę bent keletą kartų išbandyti jojimą. Nors į žirgyną atvykau pirmą kartą, mane pasitiko mergina plačia šypsena ir spindinčiomis akimis – jose tarsi buvo parašyta: „Viskas bus gerai.“
Iki tol nebuvau jodinėjęs, todėl šiek tiek jaudinausi. Tačiau po pirmųjų pamokų supratau, kad šis užsiėmimas pavojingas tiek, kiek pavojingas pačiam žirgui yra jo raitelis. Didžiausias iššūkis – ne tik išmokti valdyti gyvūną, bet ir užmegzti su juo ryšį bei pasitikėjimą vienas kitu.
Žinoma, keliaujant kalnuose netrūko nuotykių. Vienas arklys, šokdamas per griovą, suklupo, ir raitelis atsidūrė ant žemės. Kitos kelionės dalyvės arklys netikėtai sumanė pasivolioti smėlyje – tik žaibiška reakcija padėjo jai laiku nušokti nuo gyvūno.
Man pačiam įsimintiniausias momentas nutiko keliantis per upę – atsisegė balno diržas, ir tik per plauką nenusiritau į šaltą kalnų vandenį. Tokie nutikimai dar labiau primena, kad kelionė su žirgu – tai ne pramoga, o tikras nuotykis, reikalaujantis raitelio budrumo.
– Kelionėje per laukines Mongolijos stepes žirgai Jums buvo tik priemonė įveikti atstumus? O gal po kelių dienų tarp Jūsų užsimezgė ypatingas ryšys – toks, kai pradedi jausti ir suprasti savo keturkojį kelionės draugą?
– Ryšys su žirgu yra būtinas. Raitelis turi būti žirgo šeimininkas, tačiau ne despotas – svarbiausia ne priversti, o susitarti ir pasitikėti vienas kitu. Jau pirmosiomis dienomis pajutau, kad šis ryšys stiprėja. Kiekvieną dieną vis geriau supratau savo žirgą, o ir pats išdrąsėjau – išmokau joti ristele, o kartą net netyčia pasileidau šuoliais.
Be to, žirgai labai jaučia žmogaus būseną. Jei raitelis bijo, nepasitiki savimi ar gyvūnu, žirgas iškart tai pajunta. Kartais, pamačius kliūtį, norėdavau nukreipti žirgą viena kryptimi, o jis atkakliai eidavo kita. Tuomet suprasdavau, kad neverta jam prieštarauti – jis čia vietinis, pažįsta kalnus ir stepes geriau už mane, todėl dažnai tiesiog žino saugesnį kelią.
Pajodinėti valandą ar dvi – smagi pramoga, tačiau kai balne praleidi visą dieną, keturias ar penkias valandas iš eilės, tai tampa tikru ištvermės išbandymu. Reikėjo išmokti ne tik valdyti žirgą, bet ir pasirūpinti savimi – atrasti būdų, kaip pailsinti kojas, pagerinti dubens kraujotaką.
Tai šiek tiek priminė keliones dviračiu – kai po ilgo važiavimo ant balnelio permeti tai vieną sėdynės „žandą“, tai kitą. Jaučiau, kad hipoterapija (žirgų terapija) mane veikia teigiamai.
– Koks jausmas, kai automobiliniai keliai baigiasi, o prieš akis atsiveria tik bekraštės stepės ir kalnai?
– Mongolijoje dažnai sakoma: „Kelio nėra – yra tik daugybė vėžių.“ Vairuotojai dažnai važiuoja greta senųjų provėžų, o šioms susidėvėjus atsiranda naujos. Todėl stepėje gali matyti dešimtis lygiagrečių vėžių, tačiau tai nėra kelias įprasta šio žodžio prasme.
Maždaug 180 km nuo Ulegėjaus miesto iki Altajaus Tavan Bogdo nacionalinio parko važiavome tikra bekele – sekėme vėžėmis, kai kur kirtome upes ar važiavome per apsemtas pievas. Tai visiškai kitoks keliavimo būdas, kai gamta pati diktuoja taisykles.
– Kopėte į 4 050 m aukščio Malčino viršūnę. Kas šiame iššūkyje pareikalavo daugiausia jėgų – fizinis pasirengimas ar vidinis nusiteikimas?
– Penki Šventieji, arba Tavan Bogdas, – tai penki įspūdingi kalnai Mongolijos Bayan-Olgii provincijoje, Altajaus Tavan Bogdo nacionaliniame parke, netoli trigubos Mongolijos, Kinijos ir Rusijos sienos. Aukščiausia jų viršūnė – Khuiteno kalnas (4 374 m). Kitos keturios viršūnės: Nairamdalas (4 180 m), Burgedas, arba Erelio viršūnė (4 068 m), Olgii (Tėvynė) (4 050 m) ir Malčinas (4 050 m). Būtent į Malčino viršūnę, kuri yra vienintelė iš penkių Tavan Bogdo viršūnių, pasiekiamų be specialios alpinizmo įrangos, mes ir kopėme.
„Kalnuose judėk lėtai, jeigu reikia – šliaužk“, – yra sakęs Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis. Šie žodžiai puikiai tinka kopiant į tokius kalnus. Prieš kelionę dešimt dienų rytais mankštinausi ir bėgiojau savo „pensininkų krosiuką“ – manau, kad tai labai padėjo pasiekti tikslą.
Kopiant į kalną svarbi ne tik fizinė ištvermė, bet ir vidinė motyvacija. Tačiau vien noro neužtenka – reikia būti pasiruošusiam įvairioms situacijoms. Gali netikėtai sustreikuoti skrandis, koją sutraukti mėšlungis arba užklupti blogas oras, įsisiautėti audra. Tuomet net nusileidimas nuo kalno gali tapti rimtu išbandymu.
Buvome pirmieji lietuviai, įkopę į Malčino viršūnę. Praėjusiais metais dėl gausaus sniego lietuvių grupė šio tikslo pasiekti negalėjo. Iškelti Lietuvos trispalvę pirmiems visada džiugu. Dažnai tokiose situacijose skruostu ima riedėti ašaros...
– Nakvojote jurtose ir palapinėse. Kaip atrodo vakaras Mongolijos stepėje, kai už horizonto nusileidžia saulė ir aplinkui lieka tik begalinė gamta?
– Mongoliškos jurtos – gerai – vienas seniausių klajoklių būstų, beveik nepakitęs iki šių dienų. Per dvi kelionės savaites tik tris naktis praleidome viešbučiuose, o visas kitas – palapinėse ir geruose.
Saulėlydžius vakarais stebėdavome tarsi Lietuvoje prie jūros. Pasistatydavome sulankstomas kėdes ir žiūrėdavome, kaip lėtai keičiasi dangus, kaip saulė leidžiasi už bekraščių kalnų ir lygumų. Labai tiksliai šį jausmą yra perteikęs Jurijus Rerichas knygoje „Vidinės Azijos takais“. Leisiu sau pacituoti: „Kokie stebuklingi saulėtekiai ir saulėlydžiai dykumoje! Staiga saulėlydžio šešėliai sužiba tamsiai violetine spalva, o didžiulė lyguma sušvinta violetiniu spindesiu. Per kelias sekundes didelė dalis intensyvaus ryškumo ir spalvų išblėsta, o didžiulė dykumos platybė paskęsta violetinėje tamsoje.“
– Viename savo įraše pasidalijote, kad šioje kelionėje jautėtės tarsi sugrįžęs į Čingischano laikus. Ar Mongolijoje iš tiesų laikas teka kitaip?
– Į šį klausimą atsakysiu kito autoriaus žodžiais. Labai panašų jausmą savo knygoje „Pulkininko Kordaševskio klajonės po Tibetą“ yra aprašęs iš Lietuvos, Raudonės dvaro, kilęs Transhimalajinės ekspedicijos dalyvis pulkininkas Nikolajus Kordaševskis (1877–1945): „Vienas paskui kitą į pievą nusileidžia kupranugariai. Kiekvieną, apspitę, atsargiai apačion nuveda vedliai. Nikolajus Rerichas atkreipia mano dėmesį į kraštovaizdžio grožį. „Ar ne taip juk, – sako jis, – kažkada keliavo biblijinių laikų karavanai. Toje pačioje aplinkoje, tarp tokios pačios nuostabios gamtos.“
Manau, šie žodžiai labai tiksliai perteikia ir Mongolijos pojūtį. Ten, kur iki šiol plyti begalinės stepės, kur žmonės gyvena geruose, gano gyvulių bandas ir keliauja žirgais, pranyksta įprastas laiko suvokimas. Atrodo, kad praeitis nėra kur nors toli – ji vis dar gyva aplinkui: ją saugo kraštovaizdis, žmonių papročiai, gyvenimo ritmas.
Mongolija jau seniai mane viliojo savo paslaptingumu, laukine ir civilizacijos nepaliesta gamta, autentiška klajoklių kultūra, archaišku vietinių gyvenimo būdu.
– Vieną dieną patekote į kazachų vestuves. Kuo šis netikėtas susitikimas labiausiai nustebino?
– Sakoma, kad kelionėje sutikti vestuves – geras ženklas, o pamatyti laidotuves – nelabai... Tai patyriau pats. Mes patekome į kazachų vestuves, nes šiame Mongolijos regione apie 90 proc. gyventojų sudaro kazachai. Tai buvo jaunosios palydos į jaunikio namus ceremonija – su muzikantais, vedėja ir gausiu būriu svečių, tarp kurių netrūko ir gerokai įkaušusių vyrų.
Vienų akyse spindėjo džiaugsmo ir atsisveikinimo ašaros – jie graudinosi kartu su jaunąja. Kiti nenorėjo jos taip lengvai išleisti, todėl kilo šioks toks susistumdymas, kurio tikromis muštynėmis pavadinti tikrai negalėtum. Būtent ši netikėta ir labai gyva akimirka tapo vienu įsimintiniausių kelionės epizodų. Mus kvietė ir prie stalo paragauti vaišių, tačiau pradėjo smarkiai lyti. Todėl teko greitai sėsti į visureigius ir vykti savais keliais.
– Važiavote į svečius pas medžiotojus su ereliais – vienus paskutiniųjų pasaulyje, kurie vis dar puoselėja šią šimtmečius menančią tradiciją.
– Gyvenome geruose pas medžiotojus, jojome stebėti, kaip vyksta ši išskirtinė medžioklė. Tai sena kazachų tradicija, perduodama iš kartos į kartą, o šiandien ji įtraukta į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Tradiciškai medžiotojai paima jaunas erelių pateles iš lizdo dar prieš pirmąjį jų skrydį, o kartais suaugusius paukščius sugauna specialiais spąstais. Po kelerius metus trunkančio dresavimo ereliai medžioja kiškius, lapes, manulus (stepines kates) ir net vilkus.
Nepaisant itin stipraus ryšio su žmogumi, po šešerių–dešimties metų ereliai dažniausiai paleidžiami atgal į laukinę gamtą, kad galėtų poruotis ir vėl laisvai gyventi kalnuose.
Tai labai archajiška tradicija. Pagal ją svarbus ne tik pats medžioklės procesas, bet ir žmogaus bei gyvūno ryšys, iš kartos į kartą perduodamos žinios, pagarba gamtai.
– Pakalbėkime apie žmones. Ar lengva užmegzti ryšį su vietiniais, jei nekalbate ta pačia kalba?
– Vakarų Mongolijos Altajaus regione daugiausia gyvena kazachai – būtent su jais dažniausiai ir bendravome. Tiesa, kelionėje jojome su tuvių žirgais, jiems priklauso ir mūsų karavano kupranugariai. (Tuviai – tiurkų tauta, gyvenanti Pietų Sibire, Mongolijoje ir Kinijoje, garsėjanti tradiciniu klajoklišku gyvenimo būdu – aut. past.)
Dauguma vietinių angliškai nekalba, vyresnioji karta kai kur dar supranta rusiškai – juk tai pasienio regionas, o žmonės neretai vyksta apsipirkti į Rusiją. Tačiau kalbos barjeras netapo kliūtimi užmegzti ryšį. Žmonės čia labai draugiški ir svetingi.
Turėjome ypatingą patirtį – buvome pakviesti į gerą pasisvečiuoti, tačiau pataikėme ne į tą, kurio reikėjo. Niekas mūsų neklausė, kas esame ir ko atėjome – šeimininkai iškart pradėjo vaišinti: siūlė jako sūrio, arbatos su pienu ir druska, keptų žagarėlių. Tik vėliau išsiaiškinome, kad užėjome ne pas tuos žmones, kurių ieškojome.
– Prieš kelionę daug domėjotės N. Rericho ekspedicija. Ar šis istorinis kontekstas padėjo kitaip pažvelgti į Mongoliją – pamatyti ją ne tik kaip kelionės kryptį, bet kaip istorijos ir kultūros erdvę?
– Vilniaus universiteto Rytų Azijos centro profesoriaus Audriaus Beinoriaus paskatintas pradėjau skaityti jo atsiųstas knygas apie N. Rericho 1925–1928 m. vykusią Transhimalajinę ekspediciją. Ši asmenybė, jo kelionė ir to laikotarpio istoriniai įvykiai mane taip įtraukė, kad būdamas Mongolijoje apie tai skaičiau trečią, o dabar skaitau jau ir ketvirtą knygą. Manau, kad istorinis pažinimas leidžia po kraštą keliauti dar kitaip.
Kopiant į kalną svarbi ne tik fizinė ištvermė, bet ir vidinė motyvacija. Tačiau vien noro neužtenka – reikia būti pasiruošusiam įvairioms situacijoms.
– Ką parsivežėte iš šios kelionės, ko neįmanoma sudėti į lagaminą?
– Didžiausia šios kelionės vertybė – ne daiktai, o sukaupti prisiminimai ir autentiški kelionės ženklai: egodokumentikos įrašai, antspaudai, pašto ženklai, popierinių pinigų pavyzdžiai, kuriuos sudėjau į savo kelionės dienoraštį. Galbūt kada nors šio dienoraščio puslapiai taps naujos knygos pagrindu. Juk kelionės patirtys, sutiktų žmonių istorijos ir atrasti pasauliai dažnai ilgai laukia, kol ateis tinkamas laikas. Namiškiams parvežiau lauktuvių – mongoliškos arbatos su pienu ir druska, įvairaus jakų sūrio.
– Kodėl verta aplankyti Mongoliją?
– Sakyčiau, jau vien dėl to, kad tai – garsiojo Čingischano, pasaulio užkariautojo, tėvynė. Jis buvo atžygiavęs iki pat Lietuvos sienų, kėlė siaubą visai Europai.
Šioje šalyje gamta mažai urbanizuota: bekraštės dykumos, stepės ir kalnai išlikę beveik tokie patys, kokius juos galėjo regėti Čingischano laikų žmonės. Tai tarsi Azijos Laukiniai Vakarai, kuriuose dar girdėti laisvų žirgų žvengimas, stepėse stovi tradiciniai būstai – gerai, o virš kalnų medžiodami vilkus sklendžia ereliai.
Mongolijos didybė – jos laukinėje, žmogaus nepaliestoje, gamtoje. Ten, kur laikas tarsi sulėtėja, o senosios tradicijos vis dar gyvos.
Naujausi komentarai