Šiandien Ieva ne tik pati keliauja motociklu, bet ir organizuoja keliones po mažiau turistų atrastus Sakartvelo regionus. Vienas didžiausių jos atradimų – laukinė, sunkiai pasiekiama Tušetija, kurioje dar išlikusios senosios tradicijos, o kalnai ir vietinių žmonių svetingumas palieka neišdildomą įspūdį.
Motociklininkų šeima
Ieva – motociklų entuziastė. Būtent sprendimas išlaikyti egzaminą motociklininko teisėms gauti ir įsigyti pirmąjį motociklą pamažu ją atvedė ten, kur yra dabar. Motociklizmas merginai tapo ne tik hobiu, bet ir darbu, naujomis pažintimis, galimybėmis ir gyvenimo kryptimi.
„Net neįsivaizduoju, kas būčiau ir kaip gyvenčiau, jei ne motociklai, kurie atvėrė man daug kelių – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“, – savo feisbuko paskyroje rašo ji.
Kaip Ieva atrado motociklus, o gal motociklai atrado ją? Pasirodo, jos tėtis šią transporto priemonę įsigijo gana vėlai, o Ieva labai troško kartu su juo pasivažinėti. Deja, mama neleido. Teko sulaukti tinkamo amžiaus, gauti teises ir įsigyti savo motociklą.
„Tai nutiko maždaug prieš dešimt metų. Laikiau delne pirmojo motociklo – „Yamaha MT-06“ – raktelius ir buvau laimingiausias žmogus pasaulyje“, – prisimena pašnekovė.
Kai įsidrąsino ir mama, motociklais pradėjo keliauti visa Ciesiūnų šeima. Prisijungti galėtų ir brolis, tačiau jis, pasak Ievos, labiau domisi autosportu – dalyvauja automobilių slalomo varžybose ir kitose automobilių sporto rungtyse.
Ieva Vilniaus universitete baigė vadybos ir verslo administravimo studijas. Ne vienus metus dirbo banke, tačiau nuo rimto darbo, kaip pati juokiasi, vieną dieną tiesiog pavargo – „perkaito galva“.
„Išėjau, pradėjau fotografuoti, filmuoti. Paskui dirbau vieno prekių ženklo motociklų atstovybėje – tapau tarsi jų ambasadore. Pradėjau daugiau važinėti motociklu, įsigijau bendraminčių“, – dalijasi ypatingo gyvenimo etapo pradžia.
Taip prasidėjo Ievos kelionės motociklu į kitus kraštus. Motociklai, panašiai kaip ir dviračiai, – vieni skirti plentui, kiti – lenktynėms, treti – kelionėms, ketvirti – bekelėms ir t. t. Šiandien pašnekovės garaže – net septyni skirtingos paskirties motociklai.
Lemtinga pažintis
Ieva prisimena, kad pirmoji juodviejų su tėčiu kelionė motociklais buvo į Lenkiją. Bet netrukus pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija, sienos buvo uždarytos, tad teko ieškoti kitų išeičių.
„Tada su draugu motociklais apkeliavome visą Lietuvą – tiek keliais, tiek bekelėmis. Šitą maršrutą galėčiau pavadinti lietuviškuoju Dakaru – jis išties buvo nelengvas, tačiau naudingas. Jo metu išmokau važiuoti bekele“, – pasakoja I. Ciesiūnaitė.
Atsidarius sienoms, Ieva su draugu išsyk pasileido plaukus. Bekelėmis išmaišė Balkanus, Europos pietus. Galiausiai atėjo eilė ir Sakartvelui, o čia vienu didžiausių atradimų tapo Tušetijos regionas.
Paklausta, kaip pradėjo organizuoti keliones į Tušetiją, Ieva pasakoja įdomią istoriją. Pasirodo, Sakartvelą ji pamėgo dėl puikių slidinėjimo trasų ir į šią šalį atvykdavo kone kiekvieną žiemą.
„Netoli Mestijos, Svanetijos regiono administracinio centro, yra du puikūs slidinėjimo kurortai – Hatsvali ir Tetnuldi. Čia nedaug žmonių, o trasos geros, lygios, su natūraliu sniegu. Čia kasmet rengiamas „off-road“ (liet. bekelė, – red. past.), vadinamojo freeride’o (liet. laisvojo važiavimo, – red. past.), pasaulio čempionatas“, – pasakoja keliautoja.
Vieną žiemą, atvykusi slidinėti, Ieva susipažino su vietiniu vaikinu svanu – Zaza Ratiani, kuris pakvietė ją vasarą pasisvečiuoti jo šeimos namuose. Taip prasidėjo istorija, vėliau atvedusi Ievą į kelionių organizavimą ir bendrą su Zaza projektą „Zi Tours”.
„Atvažiavau į Svanetiją su tėvais ir draugais. Pamatėme, kad čia be galo gražu, susidraugavome su ta šeima – jie buvo ką tik pasėmę paskolą iš banko ir atsidarę mažytį viešbutuką kalnuose. Nusprendžiau jiems padėti – pakviesti žmonių iš Lietuvos, parodyti jiems šitą gražų kraštą“, – kelionių organizavimo pradžią prisimena Ieva, lietuvius į Svanetiją vežanti jau ne pirmus metus.
Maršrutus išbando su šeima
Šiemet jos maršrutas išsiplėtė – į jį įtraukta ir Tušetija. „Pirmiausia jį išbandėme su artimiausiais žmonėmis, nes mūsų maršrutai nėra standartiniai. Kadangi bendradarbiauju su vietine šeima, ji puikiai žino, kur nuvežti keliautojus, kad įspūdžiai būtų nepamirštami. Renkame nedideles grupes, po regioną keliaujame dviem džipais. Tokia jauki, šeimyniška kompanija, kur dėmesio gauna kiekvienas žmogus“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad kelionių organizavimas nėra lengvas darbas.
Prieš suburdama grupę ji daug bendrauja su norinčiais keliauti, stengiasi išsiaiškinti jų poreikius.
„Svanai – be galo nuoširdūs, tikri ir šilti žmonės. Materialinės vertybės jiems mažai rūpi. Jie visada svetingai priims, pavaišins, pakvies į svečius. Man jie primena tuos laikus, kai pas mus kaime vykdavo giminės susibūrimai – panašiai čia jaučiuosi ir aš, kaip tikroje šeimoje“, – sako Ieva ir džiaugiasi, kad per keletą metų beveik tapo šios svanų šeimos nare: kartu eina šieno grėbti, tvarko viešbutuko kambarius.
Mergina pasakoja apie nutikimą, kaip sykį, išbandydami naują maršrutą, abu su draugu nusibeldė aukštai į kalnus. Kelias buvo toks prastas, kad galiausiai motociklus teko nešte neštis. Prasidėjo liūtis, leistis žemyn tapo nebeįmanoma. Maža to, baigėsi geriamasis vanduo.
Kai atrodė, kad iš nuovargio ir išsekimo nebeištvers, jaunuolius išgelbėjo piemuo, priėmęs juos pernakvoti į savo mažą piemenų trobelę.
„Ryte jis pavaišino mus savo maistu, parodė saugų kelią žemyn. Po šio įvykio dar kartą įsitikinau, kokie rūpestingi ir neabejingi svetimai nelaimei yra vietiniai žmonės“, – susižavėjimo kupinu balsu pasakoja Ieva.
Didžiausias atradimas
Ieva neslepia, kad iki pati išsiruošė į Tušetiją, apie šį kraštą buvo girdėjusi įvairiausių gandų.
Tai laukinis, nuo civilizacijos nutolęs regionas. Čia nėra nei parduotuvių, nei kavinių, nei degalinių, o elektra gaminama tik vietinėse hidro ir saulės elektrinėse. Todėl, anot kelionių organizatorės, į Tušetiją savarankiškai keliaujantys turistai turi iš anksto pasirūpinti viskuo, ko gali prireikti. Regionas pasiekiamas vos vienu keliu, kuris garsėja kaip vienas sudėtingiausių ir pavojingiausių kelių Europoje.
„Kelionės metu apėmė jausmas lyg būčiau patekusi į filmą „Narnijos kronikos“. Jaučiausi kaip jo herojė, spintoje radusi slaptas duris ir atsidūrusi visai kitame pasaulyje“, – vaizdžiai kalba Ieva.
Tušetijos regionas turistams prieinamas vos kelis mėnesius per metus. Šiltuoju sezonu čia sugrįžta vietiniai gyventojai. Kiekviename didesniame kaimelyje galima rasti šeimyninio tipo svečių namus, kuriuose turistai ne tik apgyvendinami, bet ir maitinami naminiu maistu – kitų galimybių pavalgyti čia praktiškai nėra.
Pagrindinė Tušetijos gyvenvietė – Omalas. Ji įsikūrusi maždaug 1 880 m aukštyje virš jūros lygio. Čia veikia informacijos centras, nedidelis muziejus, o kalnų gidai ir žirgų vedliai siūlo savo paslaugas – įvairius maršrutus kalnuose, kurių važiuodami automobiliu nepatirsite.
Vienas įdomiausių Tušetijos simbolių – senieji akmeniniai bokštai. Jie teikė prieglobstį atšiauriomis sąlygomis, buvo naudojami kaip sargybos bokštai ir tvirtovės, kuriose vietiniai slėpdavosi nuo priešų, akmenų griūčių ar net nuo šeimų tarpusavio konfliktų.
Savo forma bokštai primena avilius. Jie buvo statomi iš plokščių akmenų, dedant juos vieną ant kito ir nenaudojant skiedinio. Iš pirmo žvilgsnio toks statybos būdas atrodo primityvus ir nepatikimas, tačiau šie statiniai šimtus metų atlaikė priešų atakas, didžiules sniego audras ir kitus kalnų išbandymus.
Keliaujant po Tušetiją į akis krinta ir didžiulės avių bandos. Kiekvieną vasarą avys iš žemumų atgenamos į kalnus, kur praleidžia visą sezoną, rupšnodamos šviežią kalnų žolę. Štai kodėl Tušetijoje užauginta aviena vertinama toli už Sakartvelo ribų.
Ieva pasakoja, kad Tušetijoje esantis Bočornos kalnų kaimas oficialiai laikomas viena aukščiausiai įsikūrusių gyvenviečių Europoje – jis yra maždaug 2 345 m aukštyje virš jūros lygio. 2014 m. duomenimis, tuomet čia oficialiai gyveno vos vienas žmogus.
Tuo metu kitame Sakartvelo regione – Svanetijoje – esantis Ušgulis įsikūręs maždaug 2 200 m aukštyje ir yra gyvenamas ištisus metus. „Šio miestelio gyventojai yra šventai įsitikinę, kad aukščiausios gyvenvietės statusas turėtų būti perleistas jiems“, – juokiasi gidė.
Labai dažnai moterys klykia ir prašo sustoti, kad galėtų atgauti kvapą, o vyrai bando laikytis didvyriškai.
Ne silpnų nervų turistams
Ieva darsyk pakartoja, kad aukštai kalnuose esanti Tušetija pasiekiama vos vienu keliu ir tik šiltuoju metų laiku. Kelias per Abano perėją (Abano Pass) paprastai atidaromas vasaros pradžioje, o jo veikimo laikas priklauso nuo oro sąlygų.
„Kartais jis būna pasiekiamas tik kokius tris mėnesius. Kitu metu kelias nėra valomas nuo sniego lavinų ir akmenų griūčių“, – aiškina ji.
Žiema čia prasideda gerokai anksčiau nei kituose regionuose, todėl net ir vėlyvą rudenį į Tušetiją keliauti nepatartina. Gerai pasnigus gali tekti čia žiemoti.
Abano perėja ir į ją vedantis neasfaltuotas kelias vietomis toks siauras, kad prasilenkti dviem automobiliams nėra lengva, o nuošliaužos ir akmenų griūtys čia ne naujiena.
„Kartą esu važiavusi tuo keliu motociklu. Buvo smagu. Bet, reikia pasakyti, kad motociklu juo važiuoti yra paprasčiau nei mašina. Telieka vienas pavojus – akmenų griūtys“, – dalijasi Ieva ir tęsia, kad kartais važiuojant juo tenka sustoti ir kelias valandas laukti, kol bus pašalinta nuošliauža ar ant kelio pabirę akmenys.
Kelionė trunka maždaug keturias–penkias valandas, tad jautresnių nervų turistams ji gali tapti vienu didžiausių visos išvykos išbandymų.
„Labai dažnai moterys klykia ir prašo sustoti, kad galėtų atgauti kvapą, o vyrai bando laikytis didvyriškai“, – šypsosi kelionių organizatorė ir ramina, kad bijoti tikrai nereikia: turistus veža vietiniai vairuotojai, gimę ir užaugę šiuose kalnuose, todėl puikiai žinantys, kaip įveikti net sudėtingiausias kelio atkarpas.
Atvykus į Tušetiją, ne mažiau nei pasiruošti kalnų keliui yra svarbu gerbti senąsias regiono tradicijas.
„Nors kai kurios jų gali pasirodyti kiek keistokos ir seksistiškos, visgi čia esate tik svečias“, – primena Ieva. Ji sako, kad prie kai kurių senųjų religinių vietų ar erdvių, kuriose nuo seno vyrai rinkdavosi spręsti kaimo bendruomenės reikalų, galima išvysti ženklus, įspėjančius moteris į jas neiti.
Turistėms nederėtų rodyti savo nepasitenkinimo. Tokia yra senoji kartvelų kultūra ir tradicijos, kurios nesikeičia jau šimtus metų, tad svečių pareiga jas gerbti ir jų laikytis. „Jei būdamos Tušetijoje sėsite prie stalo su vietiniais vyrais – leiskite jiems vesti kalbas, sakyti tostus ir būkite dėkingos už suteiktą galimybę sėdėti šalia“, – pataria I. Ciesiūnaitė.
Mokosi ir kalbos
Kita Ievos meilė – Svanetija. Tai regionas, ne mažiau gražus nei Tušetija, tiktai turistams gerokai lengviau pasiekiamas. Nuo Kutaisio iki Mestijos – Svanetijos centro – automobiliu nuvažiuosite per kokias penkias valandas.
„Čia jau yra civilizacija – galima apsistoti viešbutyje, gauti visas paslaugas. Bet žmonės į Svanetiją važiuoja ne dėl to. Jie vyksta pasigrožėti gamta, palaipioti po kalnus, pasigėrėti kalnų ežerais, kriokliais“, – pasakoja ji.
Kaip ir Tušetija, Svanetija turi savo gynybinius bokštus. Tačiau Svanetijos bokštai išsiskiria savita, į viršų siaurėjančia architektūra. Jie buvo statomi šalia gyvenamųjų namų ir tarnavo ne tik gynybai, bet ir kaip prieglobstis šeimoms nuo pavojų.
Įdomu ir tai, kad kartvelas iš kitos Sakartvelo dalies gali ir nesuprasti svano kalbos – šios kalbos gerokai skiriasi. Svanų kalbos tyrėjai ją įvardija kaip kalbą, kurios kartvelakalbiai, neturėdami specialių žinių, nesupranta. Pavyzdžiui, kartvelų kalboje „ačiū“ yra „madloba“, o svanų – „ivasuchari“.
„Tai ne tas pats, kas mūsų žemaičiai ir aukštaičiai. Tai dvi visiškai skirtingos kalbos“, – aiškina Ieva ir tęsia, kad svanai niekada neturėjo valdovo, kuris juos valdytų. Tai buvo atskira, kalnuose gyvenusi tauta su savomis taisyklėmis, kalba ir papročiais, kurių būta ir labai žiaurių. Pavyzdžiui, vendeta – kraujo kerštas. Jei vyras skriausdavo savo žmoną, tai žmonos artimieji galėdavo ateiti ir skriaudiką nušauti.
Pamilusi Sakartvelą Ieva net pradėjo mokytis kartvelų kalbos, nors pripažįsta, kad tai – nelengvas iššūkis. Mūsų kalbai įprastą lotynišką raštą čia keičia visiškai kitokia kartvelų abėcėlė – mkhedruli. Joje yra 33 raidės, o jų formos mūsų akiai atrodo visiškai nepažįstamos. „Bet iš pagarbos jų šaliai, jų kultūrai aš privalau išmokti“, – nė neketina pasiduoti Ieva.
Pernai vasarą mergina įgyvendino dar vieną savo svajonę – išvydo tradicines žirgų lenktynes, kasmet vykstančias Svanetijoje. „Tai diena, kai jaunuoliai gali parodyti savo užaugintus ir treniruotus žirgus, kuriuos ruošė visus metus. Kad artėja įspūdingas įvykis, galima suprasti jau prieš savaitę: gatvėse būna daug žirgų, vyrukai juos mankština ir rodo varžovams, su kuo šiems teks susidurti. Varžybų dieną užtveriama centrinė gatvė, prasideda žirgų paradas. Tris kartus apjojamas Mestijos centras, o tada veiksmas persikelia į lenktynių vietą. Vaikinai be balnų, be šalmų – taip atrodo tikros svanų žirgų lenktynės. Kiekvienas, kas jas matė, prisimins ilgai“, – net praėjus metams džiugios emocijos neapleidžia Ievos.
Kelionės – gyvenimo būdas
Ievos istorijoje motociklas – daugiau nei transporto priemonė. Jis atvėrė duris į naujas šalis, atvedė pas žmones, su kuriais šiandien ją sieja draugystė, išmokė nebijoti nežinomybės.
O Sakartvelas, rodos, tapo vieta, kur visa tai susijungė – kalnai, keliai, nuotykiai, kultūra ir žmonės, kuriuos Ieva jau vadina savais.
Sunkiausi išbandymai ilgainiui virto istorijomis. Audra kalnuose, motociklas, kurį teko neštis ant rankų, ar netikėtai sutiktas piemuo, ištiesęs pagalbos ranką – visa tai Ieva prisimena ne su apmaudu, bet su šypsena.
Gal todėl į klausimą, ar po visų šių nuotykių nekilo mintis gyventi ramiau, pašnekovė atsako be didelių svarstymų: „Tik tokius nuotykius norėčiau prisiminti senatvėje. Man kelionė nėra vien kelias į kitą vietą. Tai būdas gyventi, pažinti ir patirti. Nes kartais įdomiausi gyvenimo posūkiai prasideda ten, kur baigiasi asfaltas.“
Naujausi komentarai