– Į Jus žmonės kreipiasi dviem vardais. Ar pati mieliau renkatės kurį nors vieną?
– Oficialiose situacijose vartoju abu vardus, o asmeniniuose pokalbiuose atsiliepiu į abu. Įvairiais gyvenimo etapais buvo visaip – vienu metu buvau tik Ieva, kitu – tik Elvyra. Tad kreipkitės į mane taip, kaip jums patogiau (šypsosi).
– Kai pirmą kartą atsisėdote į „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjos kėdę, kokia mintis pirmiausia šovė į galvą?
– Oi... Pirmiausia pajutau didžiulį pasididžiavimą, kad man pavyko čia patekti. Drugeliai pilve ėmė skraidyti tą akimirką, kai pirmą kartą garsiai ištariau: „Labas vakaras, Lietuva.“
Televizija man atrodė magiška dar vaikystėje, o užaugus ji niekur nedingo iš kasdienybės: norime sužinoti naujienas – įsijungiame televizorių, norime pasikelti nuotaiką – vėl įsijungiame televizorių, ir žmonės, kuriuos kasdien matome ekrane, ilgainiui ima atrodyti lyg seni geri pažįstami.
Beje, maždaug prieš dešimtmetį turėjau progą padirbėti televizijoje, tik ne tiesioginiame eteryje, o kitoje kamerų pusėje. Tuomet dar labiau įsimylėjau visą tą komandinį procesą, kuriame kiekviena sekundė būna tiksliai apskaičiuota, o kiekvieno komandos nario žingsnis prisideda prie galutinio rezultato.
Prisipažinsiu, net nesapnavau, kad kada nors čia sugrįšiu jau visai kitu amplua – kaip viena iš laidos vedėjų.
– Tiesioginis eteris Jums – pirmas blynas?
– Pirmas, bet... Esu pratusi kalbėti viešai prieš gyvą auditoriją. Kai dirbau „Revolut“, nemažai keliavau po Europą kaip pranešėja. Vėliau, pradėjusi dirbti su vynu ir rengti degustacijas, taip pat daug kalbėjau gyvai.
– Palyginkite, kas lengviau – matyti prieš save gyvus žmones ar tik mirksinčią televizijos kameros lemputę, kurią reikia sekti akimis?
– Kadangi esu labiau pripratusi prie gyvos auditorijos, tai kol kas man lengviau prieš save matyti žmones. Tačiau pastebiu, kad įgūdžiai labai greitai keičiasi, ypač kai šalia turi tokius šaunius partnerius.
Kas sudėtingiausia? Iki šiol niekada neturėjau tokio darbo, kuriame reikėtų galvoti ne tik apie tai, ką sakai, bet ir apie tai, kaip atrodai prieš kameras. Dažnai pagaunu save galvojančią: ar sėdžiu tiesiai, ar žiūriu į reikiamą kamerą, ar nemirksiu...
– Tai turbūt grįžusi namo iš karto peržiūrite laidos įrašus ir analizuojate?
– O taip! Vos grįžusi namo iš karto įsijungiu laidą „Labas vakaras, Lietuva“.
Ar esu savimi patenkinta? Kol kas – dar ne 100 proc. Esu įpratusi save matyti situacijose, kuriose man sekasi gerai. Pvz., vesdama renginius, juos moderuodama, kalbėdama viešai. Tada jaučiuosi visiškai rami ir užtikrinta, o čia aš dar tik ieškau savo vaizdo, savo balso... Tačiau suprantu, kad tai – praktikos reikalas. Vien mintyse šių dalykų neištobulinsi. Mokausi darydama, todėl tenka susitaikyti su mintimi, kad ne kiekvienas mano pasirodymas televizijoje man pačiai atrodo tobulas.
Vis dėlto manau, kad mokausi greitai. Su kiekviena laida matau vis didesnę pažangą. Tikiuosi, kad ta augimo kreivė ir toliau stabiliai kils.
– Na, kas jau kas, bet Jūsų šypsena žiūrovus tikrai turėtų papirkti...
– Cha cha cha... Smagu tai girdėti. Aš ir pati dažnai jaučiu, kad ta šypsena man išeina į naudą (juokiasi).
– Kadangi žiūrovams esate naujas veidas, trumpai papasakokite apie save, savo profesinį kelią. Kiek žinau, jis buvo labai vingiuotas ir tikrai nenuobodus.
– Nors pagal išsilavinimą esu politikos mokslų specialistė, mano veiklos sritis beveik visada buvo komunikacija.
Pagal specialybę dirbau vos kelis mėnesius. Labai greitai supratau, kad mane kur kas labiau traukia kūrybiniai projektai.
Dar paauglystėje rašiau straipsnius vaikų žurnalams, o pirmasis rimtesnis darbas baigus studijas buvo lietuviško kapitalo portale „Bored Panda“. Portalo veiklos pradžioje buvau pirmoji tekstų autorė ir pirmoji redaktorė. Rašiau trumpus, dėmesį patraukiančius tekstus anglų kalba.
Vėliau prasidėjo gražus etapas su „Virtuvės mitų griovėjais“. Dirbau žurnalo redaktoriaus pavaduotoja. Kas ketvirtį išleisdavome daugiau kaip 300 puslapių žurnalą. Taip pat organizavau renginius, rengiau spaudos pranešimus.
Po kulinarinio projekto atsidūriau televizijoje – prodiuserio Lauryno Šeškaus ir Edmundo Jakilaičio komandoje. Dirbau viešųjų ryšių srityje. Labai greitai įsimylėjau televizijos užkulisius, nusprendžiau perprasti visą gamybinę virtuvę: pradėjau rašyti scenarijus, filmuoti siužetus, juos montuoti, įgarsinti.
Iš televizijos išėjau į „Revolut“ – finansinių paslaugų bendrovę. Tuo metu ji dar nebuvo didžiulė tarptautinė korporacija – veikiau kelių šimtų žmonių startuolis. Tapau regiono komunikacijos vadove ir gavau užduotį pristatyti šį prekės ženklą Baltijos, o vėliau ir Skandinavijos rinkoms.
Tie metai nebuvo lengvi, tačiau nepaprastai įdomūs ir naudingi mano asmeniniam tobulėjimui. Ketverius metus dirbau Lietuvoje, dar dvejus – Londone. O kai įmonė smarkiai išaugo ir tapo korporacija, supratau, kad tai jau nebe mano aplinka. Matyt, nesu korporacijų žmogus. Norėjau daryti tai, kas man iš tiesų teikia džiaugsmą, – komunikuoti. Pradėjau ieškoti naujos srities, apie kurią būtų įdomu kalbėti, ir taip atradau vyno studijas. Iš pradžių tai buvo tik hobis, kuris ilgainiui virto darbu.
Televizija man atrodė magiška dar vaikystėje, o užaugus ji niekur nedingo iš kasdienybės.
– Ir tada sulaukėte LNK skambučio su pasiūlymu tapti laidos vedėja?
– Panašiai. Pirmasis mano klausimas buvo: „O kaip jūs mane apskritai atkapstėte?“ Sužinojau, kad prodiuseriai visiškai atsitiktinai pamatė vieną mano „Reels“ vaizdo įrašą apie vyną. Jiems patiko, kaip kalbu, todėl pasižymėjo mane. Tokios sąsajos niekada nebūčiau net susapnavusi – kad būtent vynas vieną dieną atves mane į LNK eterį.
Apskritai mano profesinis kelias nebuvo tiesus. Tačiau jis labai tiksliai atspindi tai, kas aš esu. Niekada neturiu plano keliems metams į priekį, noriu gyventi taip, kad būtų įdomu.
– Kiek metų truko visa ši istorija?
– Universitetą baigiau būdama 22-ejų, o dabar man – 37-eri. Vadinasi, visa ši profesinė kelionė truko penkiolika metų.
– Ankstesnis Jūsų darbas ir hobis susijęs su vyno pasauliu. Kiek skirtingų vynų esate išragavusi?
– Oi, labai daug. Juokauju, kad pradėjusi dirbti su vynu jo suvartoju gerokai mažiau. Kodėl? Nes išlavėjo skonis. Taip jau yra – kuo labiau jį lavini, tuo daugiau atsirenki, ką verta ragauti, o ko ne.
Tiesa, mano rekordas – per vieną dieną paragauti apie 150–160 skirtingų vynų. Tačiau čia jau kalbame apie profesionalias degustacijas ir vyno parodas.
– Kokios Jūsų asmeninės savybės ir kokia per profesinę karjerą sukaupta patirtis šiandien labiausiai praverčia televizijoje?
– Pirmiausia – smalsumas. Man nuoširdžiai įdomūs žmonės ir jų veiklos. Vieną savaitę dirbame tiesioginiame eteryje, kitą – filmuojame reportažus skirtingose vietose, todėl kiekviena diena atneša vis naujų istorijų.
Ne mažiau įdomu ir tai, kaip žmonės priima tas istorijas. Kaip jas papasakoti taip, kad jos patrauktų žiūrovų dėmesį ir sudomintų kuo platesnę auditoriją? Kaip matote, čia irgi svarbiausia tampa komunikacija.
– Skaičiau, kad esate tapusi ir pasaulio debatų čempione.
– Čia jau reikėtų nusikelti į mokyklos laikus. Mokiausi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Vienas geriausių sprendimų, kuriuos tuomet priėmiau, buvo prisijungti prie debatų klubo.
Su Lietuvos debatų rinktine tapome pasaulio čempionais. Sėkmė lydėjo ir nacionaliniuose turnyruose – tiek komandoje, tiek individualiai. Vėliau pati treniravau jaunesnius debatuotojus. Ne vienas jų tapo Lietuvos čempionu. Todėl tėvams, ieškantiems vaikams prasmingos popamokinės veiklos, debatus tikrai rekomenduočiau.
Būtent debatų klube išmokau greitai surinkti informaciją, ją susisteminti ir aiškiai perteikti klausytojams. Ten supratau, kad ta pati žinutė, skirtingai suformuluota, gali sukurti visiškai kitokį įspūdį.
– Ar yra tema, kuria galėtumėte kalbėti ir diskutuoti valandų valandas?
– Cha cha cha... Mano mėgstamiausia tema į viešąją televizijos erdvę nelabai prasiskina kelią – Lietuvos įstatymai tam nepalankūs (juokiasi). O gaila, nes vyno pasaulis yra kur kas platesnis nei vien pats gėrimas. Man tai – kultūra, istorija, žmonės, bendrystė. Galiausiai būtent tai mane išmokė geografijos: teko įsiminti net tai, kokie vėjai pučia skirtinguose kalnuose.
Domėjimasis vynu natūraliai atvedė ir prie neuromokslų. Pradėjau gilintis į žmogaus sensoriką, mūsų jusles ir tai, kaip smegenys priima ir apdoroja įvairius jutiminius signalus. Kodėl vieni skoniai mums patinka, o kiti – ne? Kaip spalvos, garsai ar net aplinka keičia tai, ką ragaujame?
Manau, šios temos gali sudominti ir televizijos žiūrovus. Tikiuosi, ateityje turėsiu progą pakalbinti ne vieną neuromokslininką ir šia tema parengti reportažų.
– Kas Jus nuoširdžiai pradžiugina po įtemptos darbo dienos?
– Šiuo metu, matyt, kadangi televizijoje esu naujokė, labiausiai džiugina mintis, kad rytoj manęs ir vėl lauks dar viena diena studijoje.
Kol kas vis dar gyvenu didžiuliu pakylėjimu. Juk mano darbe susijungė tiek veiklų, kurias myliu: viešasis kalbėjimas, reportažų kūrimas, bendravimas su žmonėmis.
Dar labai džiugina, kai grįžusi namo ir peržiūrėjusi laidos „Labas vakaras, Lietuva“ įrašą matau, kad „kliurkų“ su kiekviena laida darau vis mažiau. Tai tikrai pakelia nuotaiką.
– Grįžote namo, peržiūrėjote laidą. O kas toliau? Kaip atrodo Jūsų laisvalaikis ir savaitgaliai? Kokioms veikloms lieka daugiausia laiko – sportui, knygoms, pasivaikščiojimams gamtoje?
– Sakyčiau, mano laisvalaikis gana intravertiškas. Man reikia vienumos, kad per savaitgalį spėčiau susirinkti save ir atgauti jėgas. Todėl didelių kompanijų ar triukšmingų susibūrimų dažniausiai nesirenku.
Labiausiai mėgstu skaityti knygas. Joga mane taip pat lydi jau kelerius metus. O gamtoje tinka viskas: ir pasivaikščiojimai, ir ramus gulėjimas saulėje su knyga rankose.
Laiką leidžiu su draugais ar seserimi, kuri gyvena Kaune ir yra visiška „Žalgirio“ gerbėja – apie krepšinį ji žino viską.
Spektakliai, operos, klasikinė muzika – man viskas artima, tik kartais reikia šiek tiek save išjudinti ir kažkur išeiti.
Dar viena didelė aistra – gastronomija. Tarp mano pažįstamų nemažai šefų, o vyno pasaulis taip pat atnešė daug įdomių pažinčių. Todėl stengiuosi domėtis, ragauti ir atrasti, kas naujo vyksta Lietuvoje. Gastronomija ir vynas man – dvi labai glaudžiai susijusios sritys, kurios viena kitą puikiai papildo.
Kol kas vis dar gyvenu didžiuliu pakylėjimu. Juk mano darbe susijungė tiek veiklų, kurias myliu: viešasis kalbėjimas, reportažų kūrimas, bendravimas su žmonėmis.
– O kaip Jums labiau patinka degustuoti naujus patiekalus – restorane ar namuose, pačiai gaminant ir vėliau vaišinant draugus?
– Prisipažinsiu, gal nuskambės ironiškai, bet aš labai nemėgstu gaminti ir tai darau gana prastai. Gaminu tik tiek, kiek reikia išgyventi.
Draugai žino, kad pas mane visada ras vyno. O jei nori ko nors ypatingo prie jo – tegul ateina su savo puodais, keptuvėmis ir produktais. Jų idėjas priimu išskėstomis rankomis – svarbiausia, kad mane pamaitintų (kvatojasi).
– Gal turite ir daugiau „keistenybių“?
– Manau, kad kiekvienas turime savo keistenybių, tik ne visada jas taip įvardijame.
Pvz., mokykloje prieš Rugsėjo 1-ąją man didžiausia šventė būdavo kanceliarinių prekių pirkimas. Turėjau daug gražių užrašų knygelių. Mėgstu jas iki šiol. Kartais juokauju, kad esu „popierinė“, nes visi mano užrašai gyvena ant popieriaus.
Ir dabar vienu metu turiu net kelias skirtingas užrašų knygeles: vieną – kasdieniams darbams, kitą – kūrybinėms idėjoms, trečią – citatoms, ketvirtą – vyno užrašams, penktą nedidelio formato – kelionėms, dar vieną – koliažams.
– Netrukus bus mėnuo, kai įsiliejote į televizijos pasaulį ir laidos „Labas vakaras, Lietuva“ vedėjų gretas. Ar po televizijos dar lieka laiko Jūsų hobiui?
– Lieka, ir tikrai nemažai. „Neeterinėmis“ savaitėmis, kai filmuojame reportažus, turiu daugiau laisvo laiko vakarais ir savaitgaliais.
Esu nusiteikusi optimistiškai ir toliau sėkmingai derinti dvi savo meiles – vyną ir televiziją. Tai dvi visiškai skirtingos veiklos: televizijoje esu komandos dalis, o vyno edukacijose viską kuriu ir organizuoju pati.
– Ar vasaros atostogos yra įrašytos į vieną iš daugybės užrašų knygelių?
– Kol kas jų man tikrai nereikia. Energijos daug, todėl poilsiui visiškai užtenka ilgųjų savaitgalių. Ilgesnes atostogas planuoju palikti rudeniui.
– Jei reikėtų dabartinį Jūsų gyvenimo etapą palyginti su vynu – koks jis būtų?
– Tai būtų natūralus vynas, pagamintas mažame ūkyje. Lengvas raudonas putojantis vynas iš Pjemonto. Neseniai tokį ragavau, ir jis man pasirodė labai žavus, net šiek tiek koketiškas: iš pirmo žvilgsnio tikiesi vieno, o paragavus atrandi visai ką kita.
– Ir pabaigai… Ar Ieva Elvyra ir Jos plati šypsena – draugės nuo pat vaikystės?
– Žinote, mano gyvenime visko buvo ir, tikiu, visko dar bus. Tačiau šiuo metu esu labai užsidegusi ir pakylėta, jaučiu, kad atėjo mano laikas.
O šypsena... tai ir pasirinkimas. Man atrodo, kad eiti per gyvenimą lengvai yra daug sveikiau nei užsisukti liūdesyje.
(be temos)