– Kalbamės likus savaitei iki Rugsėjo 1-osios – naujųjų mokslo metų pradžios. Žinau, kad vis dar atostogaujate, tad ir pradėkime ne nuo darbų, o nuo atostogų. Kur šiuo metu esate?
– Jau antrus metus su vyru ryžtamės iššūkiui – kelių savaičių kelionei automobiliu su vaikais. Patikėkite, tai nėra paprasta. Tiesiog sėdame į automobilį ir važiuojame, kur akys nuves. Pernai pasiekėme Kroatiją, o šįmet pasijaučiau pasiilgusi frankofoniškų šalių, kurios kažkada buvo ir mano mokslų, ir darbų dalis. Tad planavome Šiaurės Prancūziją, o viskas baigėsi draugų aplankymu Nyderlanduose ir Belgijoje.
– Ne taip paprasta keliauti automobiliu su dviem mažamečiais vaikais, kaip ir ne taip paprasta pradėti vesti naują laidą. Kokių problemų imsitės ir ar tai bus tiesioginis eteris?
– Laida nebus tiesioginė, bet įrašas vyks tą pačią dieną – trečiadienį. Kokios problemos? Pačios įvairiausios. Kurdami laidą labai skatinsime žmones įsitraukti, siūlyti didesnei visuomenės daliai aktualias temas. Mus domins viskas – nuo alimentų nemokėjimo iki papildų rinkos reguliavimo. Juk, kaip žinia, neatsakingas jų vartojimas gali privesti net iki organų transplantacijos.
Tikiu, kad dalį temų padiktuos pati kasdienybė, nūdienos aktualijos. Net ir tie patys ekranai vaikams – puiki ir Lietuvoje aktuali tema. Prancūzijoje buvo priimtas įstatymas, draudžiantis jaunesniems nei penkiolikos metų vaikams naudotis socialiniais tinklais, tačiau šią vasarą Prancūzijos Konstitucinė Taryba jį atmetė. Šiuo metu Australija yra vienas pagrindinių pavyzdžių – ten jaunesniems nei šešiolikos metų vaikams socialinių tinklų paskyros nacionaliniu mastu yra faktiškai uždraustos.
Tačiau ar tai ne per daug radikalu? Ar negalima rasti švelnesnio sprendimo? Būtent su tomis keliomis nuomonėmis – „už“ ir „prieš“ – mes norime eiti ieškoti sprendimo ir įvertinti, ar visgi ne taip paprasta, o gal kaip tik paprasta, tik reikia dar ko nors – gal politinės ar institucinės valios, o gal žmonių geranoriškumo.
– Laidos pavadinimas – labai taiklus. Juk šį žodžių junginį kasdienėje kalboje vartojame dažnai. Kaip jis atsirado ir kada supratote, kad būtent „Ne taip paprasta“ geriausiai atspindi laidos idėją?
– Tą dieną, kai su kolegomis apsisprendėme dėl pavadinimo, ėjau rinkti dovanos – paveikslo, o dailininkė, nieko neįtardama apie mūsų laidą, pasakė: „Ne taip paprasta...“ (Suprask, išrinkti tinkamą.) Taip dar kartą įsitikinau, kad ši frazė labai taikli.
Turėsime ne vieną laidos svečią. Norisi, kad dalyvautų ir „ne taip paprasta“, ir „taip, tai paprasta“ nuomonės atstovai. Kviesime ir paprastus žmones, kurie kalbės iš savo varpinės, ir ekspertus, kurie problemą matys galbūt gerokai plačiau.
– Koks Jūsų pačios vaidmuo šioje laidoje? Ar teks būti mažiau vedėja, o daugiau – diskusijos moderatore ir tarpininke, padedančia susikalbėti skirtingoms nuomonėms?
– Spėju, kad mano vaidmuo paaiškės, kai jau įsivažiuosime. Manau, turėčiau būti tas žmogus, kuris padėtų pokalbiui nenukrypti į vieną pusę.
Tęsiu žurnalistinę tradiciją kuo daugiau išsiaiškinti apie konkrečią problemą. Tą, beje, dariau ir ankstesnėse laidose – „Laba diena, Lietuva“, „Svarbi valanda“. Tik čia, manau, reikėtų tikėtis didesnių pačių pašnekovų emocijų ir gana subjektyvių istorijų, kurios, žiūrint iš įvairių pusių, galės atrodyti vis kitaip. Žmonės kalbės, ekspertai profesionaliai bandys vertinti jų problemas, o aš stengsiuosi moderuoti diskusiją. Žodžiu, savotiškas iššūkis, savotiška Rugsėjo 1-oji bus ir man (juokiasi).
– Pokalbių laidose neretai nutinka taip, kad diskusija virsta varžybomis – kas garsiau ir atkakliau perrėks kitą. Ar turite kokį nors slaptą ginklą, kuris padėtų išlaikyti pagarbią diskusiją?
– Aš visada sakau, kad turiu slaptą ginklą – galimybę išjungti per garsiai šaukiančio ir neleidžiančio kitam pasisakyti mikrofoną. Vadinkime tai raudona kortele (juokiasi). Tu neišvarai pašnekovo, bet tiesiog pritildai jo mikrofoną, nes pagarbi diskusija – mūsų siekiamybė.
– Skubame nuraminti žiūrovus – Jūs niekur nedingstate ir iš „Svarbios valandos“. Ir toliau tris kartus per savaitę vakarais Jus matysime per LRT, o trečiadieniais 19.30 val. susitiksite su žiūrovais naujoje laidoje „Ne taip paprasta“. Kaip Jums seksis suderinti tokį intensyvų darbotvarkės ritmą su šeima?
– Tikrai nebus paprasta… Laukia naujas darbingas sezonas. Tačiau su vyro pagalba kaip nors suksimės. Gaila, kad mes su vyru neturime jokios galimybės dirbti nuotoliu. Sykį juokiausi, kad po kovido pandemijos žmogus, kurio darbinių funkcijų negalima atlikti nuotoliu, jau turėtų gauti aukštesnę profesinę kategoriją. Gražu žiūrėti, kai kolegos žurnalistai gali dirbti iš sodybos ar vos ne iš paplūdimio. Deja, mums taip neišeina.
Kalbant apie Lietuvos demografiją, jei abu tėvai intensyviai dirba, jiems tiesiog tenka žongliruoti savo laiku – paimti vaikus iš mokyklos, vežti juos į būrelius ir t. t. Toks gyvenimas šeimai labai sudėtingas.
– Užaugote žurnalistų Onos ir Žyginto Pečiulių šeimoje. Jūsų vyras Edvardas – taip pat žurnalistas. Ar būna, kad vakarienės metu pokalbis prasideda nuo vaikų ir žodis po žodžio nepastebimai virsta kone redakcijos posėdžiu?
– Ir taip, ir ne. Nuo darbo galime pereiti prie vaikų ir atvirkščiai. Vaikų lavinimas ir darbas mums yra lygiavertės, vienodai svarbios temos.
Ar jie pasuks į žurnalistiką? Niekas nežino – dar per anksti spręsti: vaikai dar maži. Vienas dalykas, kurį noriu, kad abu suprastų, – gražiai padažyta mama, kurią jie mato per televizorių, yra tik ledkalnio viršūnė. O kiek dar reikia pasiruošti, kiek padirbėti prie naujos laidos, net ir per atostogas… Norisi, kad sūnūs jau dabar suvoktų žurnalistikos prasmę, atsakomybę ir sudėtingumą, kad nemanytų: „Ooo, kaip faina, tave rodo per televizorių!“
Jei kas nors mane atpažįsta gatvėje, aš sakau vyresnėliui Teodorui: „Žiūrėk, jeigu pažįsta mane, tai gali atpažinti ir tave. Vadinasi, jūs su broliu turite elgtis labai atsakingai.“
Kurdami laidą labai skatinsime žmones įsitraukti, siūlyti didesnei visuomenės daliai aktualias temas.
– Esate sakiusi, kad tėtis Jus bandė atkalbėti nuo žurnalistikos ir netgi darė viską, kad pasirinktumėte kitą profesiją. Ar augant žurnalistų šeimoje apskritai buvo įmanoma nuo šios profesijos atsiriboti?
– Neseniai, bendraudama su draugais, prisiminiau, kad galėjau būti teisininke. Ir galbūt visai neprasta. Kai rinkausi studijas, tai buvo labai populiari profesija, ypač mokantis humanitarinio profilio mokykloje, kur didžioji mokytojų ir mokinių stiprybė buvo kalbos, istorija ir pan. tačiau man kažkodėl norėjosi eiti prieš srovę. Aiškiai supratau, kad teisė – ne man.
Dabar, kai susiduriu su kokiais nors teisiniais dokumentais ar tenka bendrauti su teisininkais, visiems sakau, kad mane ta teisinė kalba būtų nužudžiusi jau per pirmą pusmetį (juokiasi), Mums, žurnalistams, ją kartais tenka versti į žmonių kalbą.
– Grįžkime prie televizijos. Ar laidoje „Ne taip paprasta“ kalbėsite paprastai – taip, kad Jus suprastų kiekvienas žiūrovas?
– Labai tikiuosi. Juk ir kalbinsime paprastus Lietuvos žmones iš įvairiausių šalies vietų. Norėsime žinoti, kaip vieną ar kitą problemą mato būtent jie. Tai net galėtų būti savotiškos tikslinės grupės – tarkime, tik senyvo amžiaus vyrai arba jauni tėčiai, kalbantys viena ar kita jiems aktualia tema.
Dėl aiškumo… Mane dar tėtis mokė, kad televizijoje viskas turi būti aišku – jeigu ne visiems, tai bent jau beveik visiems.
– Užsiminėte apie savo tėtį – Ž. Pečiulis buvo išties ryški televizijos figūra. Ar yra dalykų, kurių iš jo išmokote ne sąmoningai, o tiesiog augdama šalia?
– Manau, kad visko… Ne tik profesinių, bet ir bendražmogiškų savybių. Jei reikėtų išskirti ką nors konkretaus, tai būtų kritiškumas sau ir kitiems. Labiausiai sau. Tačiau gerąja prasme.
Net jeigu viskas, ką padariau, atrodo gražu ir gerai, visada siūlau sau pažiūrėti iš kito rakurso, pamatyti tą patį kitaip. Nepasikliauti pirma mintimi, net jeigu ji yra gera, – vis tiek reikia paanalizuoti kokias 58-ias kitas mintis, kad nuspręstum, jog pirmoji yra geriausia.
Užuot kapoję, teisę, kritikavę, pabandykime į problemą pasižiūrėti per kito žmogaus prizmę. Tai, ką pamatysime, galbūt nustebins mus pačius.
– Prieš keletą metų, kai bendravome, buvote tik grįžusi į televiziją po antrojo vaikelio auginimo atostogų. Tada daug kalbėjome norą derinti motinystę, darbą ir buitį. O ką šiandien turite savo širdies kambarėlyje – tik sau ir tik dėl savęs?
– Kažkada domėjausi oro joga, paskui – plaukimu. Dabar – irgi sportu, tik jau namuose. Kur nors važiuoti, paskui grįžti – per didelė prabanga. Laukiu rudens dar ir dėl to, kad žinau, jog, išlydėjusi vyrus į mokyklą ir darželį, gerą pusvalandį namuose turėsiu vien sau.
Sportas man padeda pasiruošti dienai, pravalyti mintis. Tai tikrai stebuklingai veikianti priemonė ne tik kūnui, bet ir galvai.
Kolegė Rasa Tapinienė man kartą pasakė, kad ji sportuoja kasdien. Tada man atrodė toks košmaras… Dabar pati tą darau – ne todėl, kad Rasa pasakė, o dėl to, kad sportas man padeda susistatyti į vietą mintis. Rekomenduočiau išbandyti kiekvienam. Jei kas nors ryte prabudus atrodo kaip didžiausia drama, tai po geros treniruotės, patikėkite, vaizdas ir mintys pasikeičia. Nesvarbu, ką sportuosite – vaikščiosite sparčiu žingsniu, važiuosite dviračiu ar bėgiosite.
Aš, jei oras geras, bėgu tiesiog į parką, šalia kurio gyvename. Jei už lango lyja, tuomet įsijungiu „YouTube“ ir darau pratimus su svoriais ar kardiotreniruotes. Turiu visokių gumų ir svarmenų skyrelį.
Esu toks žmogus, kuriam nuolat daryti tą patį tikrai nusibostų. Dėl to man ir patinka dirbti televizijoje: čia niekada nėra identiškų dienų.
– Gal turite kokį nors receptą tiems, kuriems sunkiausia žengti pirmą žingsnį – prisiversti sportuoti vieniems namuose?
– Darbo kalendoriuje turiu pasižymėjusi dienas su raidele „S“. Jei tądien pasportavau – tą raidę apsivedžiau. Jei neapsivedžiau, vadinasi, atėjus į darbą ji bado man akis (juokiasi).
Dėl šios priežasties susiformavau įprotį sportuoti ryte, kad vos atėjusi į darbą galėčiau sau įteikti nedidelį dienos medalį – apsibrėžti raidelę „S“ kaip atliktą darbą.
Garantuoju, kad jei mėnesį laikysitės šio ritualo, o po jo palepinsite save – ar karšta vonia, ar gardžia arbata, – po 30 dienų jau pats kūnas sakys: „Man to reikia! Duok!“
Paguosiu tuos, kurie sako, kad neturi valios. Žinokite, kad net tie žmonės, kurie labai mėgsta sportuoti – aš save jau priskiriu prie jų – labai tingi prisiversti. Jeigu dar atsikelti anksčiau reikia… Tačiau kai įsivažiuoji, sunku sustoti. Čia tas pats, kas skaityti gerą knygą.
– Grįžkime prie Jūsų laidos „Ne taip paprasta“. Ar tikite, kad ji gali ne tik parodyti Lietuvos problemas, bet ir realiai ką nors pakeisti?
– Negali žinoti. Kodėl gi ne? Iš kitų laidų matome, kad žurnalistiniai tyrimai turi didelę galią. Prie to pirmiausia prisideda mūsų demokratinė pilietinė visuomenė.
Kita vertus, nerimą kelia kitų institucijų darbo kokybė. Kodėl, sakykite, reikia tiek laukti, kol kas nors paviešins čekiukų skandalą? Man įdomu, kiek stipri žurnalistika gali parodyti silpnas kitų valdžios institucijų grandis.
Pagyvensime – pamatysime. Mažų mažiausia, ką mes padarysime, – inicijuosime diskusijas, kurios nuvilnys tarsi ežero raibuliai. Tada ir sužinosime, kad galbūt ne viskas taip blogai, kad galbūt sprendimai yra, tik mes apie juos nesame girdėję arba jų nežinome.
– Už kelių dienų – Rugsėjo 1-oji. Ko pati norėtumėte išmokti per naująjį LRT televizijos sezoną?
– Nežinau, ar išmokti… Gal labiau linkėčiau sau pažvelgti į situaciją ar problemą iš kito žmogaus varpinės – kito žmogaus akimis. Kaip sako indėnų patarlė, turi išvaikščioti kelis mėnulius su to žmogaus mokasinais, kad galėtum įvertinti jo situaciją, veiksmus, pažiūras, problemas.
Užuot kapoję, teisę, kritikavę, pabandykime į problemą pasižiūrėti per kito žmogaus prizmę. Tai, ką pamatysime, galbūt nustebins mus pačius.
Regis, Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad architektu negali būti žmogus, kuris nėra pastatęs namo. Čia irgi panašiai. Tai nepanaikins problemos, bet galbūt leis mums geriau susikalbėti ir drauge paieškoti jos sprendimo būdų.
To linkiu ir sau, ir laidai, ir būsimiems laidos herojams.
(be temos)
(be temos)