Ar naujienų portalai per daug dėmesio skiria žinomų žmonių lovos reikalams? Ar paaiškėjus, kad visa santykių drama tebuvo suplanuotas viešųjų ryšių triukas, žiniasklaidai reikėtų prisiimti bent dalį atsakomybės? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo komunikacijos ekspertas Linas Kontrimas (toliau – L.K.), publicistas Andrius Užkalnis (toliau – A.U.) ir portalo „Delfi“ vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė (toliau – R.L.V.).
– Koks buvo Oksanos Pikul ir Dominyko Dirkščio istorijos skaitomumas?
– R.L.V.: Taip, ši istorija buvo skaitoma. Kaskart, kai nutinka koks nors pramoginis, sporto ar politikos skandalas, atrodo, kad tai vyksta pirmą kartą ir kad taip niekada nebuvo. Vieno teksto skaitomumas siekė keliasdešimt tūkstančių, bet tai nebuvo skaitomiausia portalo medžiaga.
– Kodėl yra toks didelis susidomėjimas tokiomis temomis?
– R.L.V.: Žmonės ateina į portalą dėl naujienų, tai yra populiariausia kategorija. Tačiau visi žinome, kad žiniasklaidos darbas yra ginti viešąjį interesą, padėti žmonėms susiorientuoti ir pranešti, kas vyksta pasaulyje, bei būti pramoga. Žiniasklaida yra ir pramoga. „Delfi“ išleidžia 300 straipsnių per dieną, o pramogų, veidų straipsnių būna apie 20. Pastebima, kad vis daugiau informacijos gauna per socialinius tinklus. Pramoginė ir kriminalinė informacija ten sklinda labiausiai. Tuomet vienas straipsnis algoritmų pagalba yra taip siūlomas vartotojui, kad gali atrodyti, jog tai vienintelė dominuojanti tema. Jei žmogaus vartojimo laukas yra tik socialiniai tinklai, tuomet jis ir galvoja, kad pasaulis nesisuka apie nieką kitą, kaip apie šį skandalą. Žmonėms, kuriuos erzina pramoginiai skandalai, siūlau mažiau sėdėti socialiniuose tinkluose ir rinktis tradicinę žiniasklaidą.
– Ką manote apie šią santykių dramą ir žiniasklaidos vaidmenį joje?
– A.U.: Manau, kad žiniasklaida vykdė savo darbą. Žmonės dažnai pasąmoningai piktinasi savimi ir klausia savęs, kodėl tai skaito. Kadangi savęs kaltinti nepavyksta, belieka kaltinti žiniasklaidą, kad ji bruka tokį turinį. Iš tikrųjų žmogus pats pasirenka, ką žiūrėti. Kritika žiniasklaidai, neva ji kiša tam tikrus dalykus žmonėms, yra atremiama labai paprastai – žiniasklaida rodo žmonėms tai, kas jiems įdomu. Meilės istorija, amžiaus skirtumas ir ankstesnis Oksanos dalyvavimas projektuose, kaip „Olialia pupytės“, yra dėmenys, klasikiniai faktoriai, lemiantys žmonių susidomėjimą. Žmones visada domina kitų nelaimės ar garsenybės. Be to, egzistuoja tam tikras kiekis asmeninės identifikacijos. Žmonės svarsto, ką darytų tokioje situacijoje. Jie mėgsta skaityti, žiūrėti ir lyginti situaciją su savimi, net jei sako, kad niekada gyvenime taip nesielgtų, nedarytų meilės prisipažinimų arenoje ar nepaverstų išgalvotos romantinės istorijos žiniasklaidos cirku. Taip ir atsiranda susidomėjimas. O žiniasklaidos darbas yra rašyti ne tik apie politines naujienas, bet ir apie tai, kas domina žmones bei užima jų protus. Matau daug atgarsių ir suprantu, kad ši istorija užėmė svarbią vietą žmonių galvose, pokalbiuose bei žinutėse. Kadangi istorija žmonėms svarbi, žiniasklaidos darbas yra apie ją pasakoti.
– Galiausiai paaiškėjo, kad ši istorija netikra. Ar reikia susitaikyti, kad žiniasklaidoje daug netikrumo?
– A.U.: Taip. Man atrodo, kad dabar žiniasklaida atliks savo darbą ir pasakos, kaip yra kuriamos netikros istorijos. Portalai nemažai dėmesio skiria melagienų dekonstravimui, pasakojimui apie tai, kaip veikia propaganda bei manipuliacijos žmonių protais. Propaganda nėra susijusi vien su valstybių priešprieša. Propaganda ir manipuliacijos yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Reklama manipuliuoja ir meluoja taip, kad jos būtų neįmanoma pričiupti. Apie tai reikia pasakoti ir informuoti žmones.
– Linai, kaip jums atrodo, kuris portalas yra labiausiai bulvarinis?
– L.K.: Tai reikalauja geresnės ir gilesnės analizės, o ne subjektyvių vertinimų. Startavę kaip pakankamai nišiniai, elektroniniai laikraščiai ir skaitmeninė žiniasklaida užėmė tradicinės žiniasklaidos vietą, bet ar visą? Tai, ką senovėje vadinome tradicine žiniasklaida, buvo skirta laikraščių rinkai. Portalai Lietuvoje nėra specializuoti, aiškiai nepasisako už vieną ar kitą politinę kryptį, neturi religinių atspalvių ar konkrečių motyvų.
– Aš kalbu apie „clickbaitą“, apie antraštes, kurios pritraukia.
– L.K.: Man atrodo, kad kol kas atspariausias yra LRT portalas, kuris vis dar stengiasi parašyti pavadinimus taip, kad nebūtų nebaigta mintis. Mus mokė, kad pavadinimas pateikia vieną informaciją, tuomet įžangoje ji išplėčiama, o dėstymas išeina visur kitur. Skaitmena atnešė visiškai kitokią kultūrą. Pavadinimas yra pritraukiantis dėmesį, įžanga truputį įveda, o tekstą reikia ilgiau paskaityti, kad pavyktų jį išsiaiškinti.
– Rasa, kur yra „clickbaito“ etinės ribos?
– R.L.V.: Įsidarbinau „Delfi“ prieš 20 metų ir eidavau į Vyriausybę kaip žurnalistė. Senieji žiniasklaidos vilkai reaguodavo taip, tarsi, palyginus su dabartimi, būčiau sukūrusi nišinį „Tiktok“ naujienų kanalą ir ateičiau į Vyriausybės spaudos konferenciją. „Delfi“ portalas buvo mažas ir išsprogo eksponentiškai, būtent energijos, visiškai kitokių taisyklių ir pamatinių žurnalistikos principų laikymosi prasme. Mes esame laisvi ir nieko nebijome, rašome tai, ką norime. Tai yra didžiausia vertybė bei priežastis, kodėl turime didžiausią auditoriją. „Clickbaitas“ taip pat evoliucionavo. 2010-aisiais ar 2015-aisiais antraštės atrodė kitaip, nei atrodo 2026-aisiais. Yra atsiradęs terminas – „click worthy“ antraštė. Kaip redaktorė, savo komandai neleidžiu apgaudinėti vartotojo. Žmogus, paspaudęs antraštę, neturi jaustis blogai. Vartotojas ir jo pasitenkinimas yra vertybė. Tai, kiek žmonės praleidžia pas mus, matome, kad jie yra patenkinti mūsų turiniu.
Antraštėje visada turi būti kabliukas. Jei atsiverstume seną laikraštį, rastume tokio trumpumo antraštes, kurios dabar skambėtų kaip „clickbaitas“. Laikraščio maketas būdavo vienoks, o žiniasklaidoje yra kitaip. Dabar „clickbaitas“ tapo terminu išsakyti nepasitenkinimą. Žmonės, kuriems nepatiko tema, vadina ją „clickbaitu“, nors antraštė atskleidžia, apie ką rašoma, kokie yra dalyviai ir ką jie pasakė. Tai ne „clickbaitas“, o tik kabliukas, skatinantis paskaityti, jei įdomu. Antraščių politika yra kiekvienos redakcijos sprendimas. Mano tikslas yra toks, kad vartotojas, atėjęs į portalą ir paspaudęs ant antraštės, nesijaustų apgautas.
– Linai, kaip manote, ar O. Pikul ir D. Dirkščio istorija toliau vystysis, ar viskas taip ir baigsis?
– L.K.: Nežinau, jei projektas baigėsi, tai ir baigėsi. O gal tai tik viena šios istorijos stotelė. Kalbėjome apie tai, kad reikia dekonstruoti panašias istorijas. Taip jos ir kuriamos – prigesinamos ir vėl užauginamos. Ir vėl skandalingos žinutės, pykčiai, susitaikymas ir t.t. Mano atsakymas – nežinau.
– Ar pripažinus, kad tai buvo projektas, visas gyvenimas netampa viešu projektu?
– L.K.: Taip, tampa. Vokiečiai praėjusiojo amžiaus 7-ąjame dešimtmetyje ištyrė priklausomybę nuo eterio. Žmonės, sulaukę masinio dėmesio, gali būti užsikrėtę, o jo netekę – susirgti. Ši istorija gali plėtotis vien dėl to, kad šie žmonės galimai be masinio dėmesio nebegali. Kaip toli jie gali nueiti, nežinau.
Žmonės, sulaukę masinio dėmesio, gali būti užsikrėtę, o jo netekę – susirgti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai