– Radijuje dirbate nuo studijų laikų?
– Tikrai taip. Baigiau antrą kursą ir pradėjau dirbti. Tai buvo 2010-aisiais.
– Kiek šiuo metu vedate radijo laidų?
– Tris: „Ryto garsus“, „10–12“ ir „Už Vilniaus“.
„Ryto garsų“ eteris prasideda 6.30 val., todėl kas antrą ar trečią dieną tenka keltis penktą ryto.
„10–12“ – informacinė pokalbių laida, transliuojama kasdien nuo 10 iki 12 val. Joje penktadieniais aptariu visokias aktualijas, kalbinu įvairių sričių pašnekovus.
„Už Vilniaus“ – mano autorinė savaitinė laida apie Lietuvos regionus, jų žmones, iniciatyvas ir gyvenimą už didžiųjų miestų ribų. Ji transliuojama trečiadieniais nuo 18.12 val.
– Kas sieja šias tris laidas?
– Tiesą sakant, jos visos labai skirtingos. „Ryto garsuose“ turiu atliepti aktualijas, laidoje „10–12“ galiu daryti, ką noriu, o laidoje „Už Vilniaus“ – tuo labiau galiu daryti, ką noriu, nes tai mano autorinė laida.
Aš stengiuosi visur įžvelgti grožį ir gėrį, bet kad žmogus prieitų iki kokio nors gražaus taško, kartais jam reikia pereiti labai daug negrožio.
Kaip ją apibūdinčiau? Cha… Kubilius išvažiavo, nesuprasi, kur, sutiko ir pakalbino, nesuprasi, ką, o galiausiai išeina, nesuprasi, kas. (Juokiasi.) Tačiau vis tiek išeina fainai. Šią laidą kuriu beveik šešerius metus.
– Jeigu paklausčiau, kodėl vis dar norisi kiekvieną rytą ateiti prie mikrofono ir kalbėti Lietuvai? Už ką taip įsimylėjote radiją?
– Hmm... Radijas yra erdvė, kur tam tikra prasme gali daryti, ką nori. Čia turi galią reikštis, pasakoti žmonių istorijas ir kelti jų problemas, kurios tau atrodo labai svarbios. Tai toks darbas, kuriame turi daug laisvės kurti tai, kas tau atrodo reikalinga. Tikra Dievo dovana, ar ne?
Kitas dalykas, kuris man labai patinka, – kurdamas radijo laidas aš daug ką galiu padaryti vienas. Pvz., laidoje „Už Vilniaus“ jokių kitų žmonių nėra. Todėl nieko su niekuo nereikia derinti. Tu pats su savimi pasitari ir dirbi taip, kaip tau atrodo geriausia.
Televizijoje yra kur kas sudėtingiau. Man ten per daug judesio, per didelis šurmulys, per daug nuomonių ir per daug diskusijų, kuriose kartais paskęsti ir pameti esmę.
– Vadinasi, esate individualistas: sugalvojate ir darote?
– Galima sakyti ir taip. Manęs dažnai klausia: „O kodėl taip?“ Atsakau: „Todėl, kad aš žinau.“ Tiesiog išjaučiu. Tarkim, mane prieš mėnesį pakvietė į kažkokį kaimą ir vieną rytą prabudęs jaučiu, kad turiu ten važiuoti. Arba lėkti prie jūros su mikrofonu. Nulėkus pašnekovų net nereikia ieškoti – jie patys eina tiesiai į tave, tik spėk kalbinti.
Mane tas spontaniškumas žiauriai veža. Kitas dalykas – tai, ką darau, man pačiam labai įdomu. Jei taip nebūtų, t. y. jei vesčiau laidą ir pats nuobodžiaučiau, klausytojai iškart pastebėtų. Juk negali ateiti į radiją ir kalbėti stenėdamas pro sukąstus dantis. Žmonės puikiai jaučia, kur tu įdedi visą širdį, o kur ko nors nepadarai iki galo.
Būna, atvažiuoju į kokį mažą miestelį. Prieina žmogus ir sako: „Laba diena, aš jūsų klausau jau daug metų...“ Ir priduria: „Šitam darbui jūs labai daug savęs atiduodate. Taip ir toliau...“ Kai tokius žodžius išgirsti iš visiškai atsitiktinio žmogaus, patikėkite, geresnio įvertinimo ir negali būti.
Radijas yra erdvė, kur tam tikra prasme gali daryti, ką nori. Čia turi galią reikštis, pasakoti žmonių istorijas ir kelti jų problemas, kurios tau atrodo labai svarbios.
– Tačiau prisipažinkite – juk būna rytų, kai visiškai nesinori nei keltis, nei kalbėti. Kokių burtų tuomet griebiatės, kad liežuvis atsirištų?
– Cha... Toks yra kiekvienas rytas. Keltis penktą valandą man katastrofiškai sunku. Kartais ir kolegoms tenka įsitraukti, kad mane pažadintų. Tada kalbuosi su jais tol, kol išlipu iš lovos, nes jei neišlipu – vėl užmiegu.
Kai ateinu į radiją 6.30 val., pirmą pusvalandį galvoju tik apie miegą. Tačiau įsijungia raudona lemputė ir kažkas galvoje tarsi persijungia – mobilizuojiesi ir savo kalbėjimu bandai pažadinti kitus žmones. Juk mano rytinė misija radijuje – ne vograuti ką nors pro miegus, o priešingai – padėti tautai nubusti.
Esu vedęs ir popietinių radijo laidų, bet, sakyčiau, rytais kalbėti man lengviau, nes iki pavakarės jau būni tiek išsitaškęs, kad apie 17 val. vos pašneki.
– Ar esate disciplinuotas? Laikotės miego režimo: anksti keliatės, tai ir gulatės anksti?
– Pamiegosiu, kai numirsiu. Man per įdomu gyventi. Jei atsiranda dalykų, kurių per dieną nespėju, darau juos aukodamas miegą. Žinau, kad tai blogai, ir tuo nesididžiuoju, bet kitaip nemoku. Prasčiau jaučiuosi ko nors nepadaręs, nei nepamiegojęs. Miegas, žinote, man kaip koks vartojimo kreditas – kai reikia, pasiimi, bet paskui palūkanas moki dideles. (Juokiasi.)
– Pakalbėkime apie radijo laidą „Už Vilniaus“. Su ja esate apkeliavęs daugybę Lietuvos kampelių. Į kurį kraštą vykstate dažniausiai?
– Sakyčiau, yra du rajonai: Pakruojo ir Raseinių. Tiek iki vieno, tiek iki kito man nuvažiuoti užtrunka tik dvi valandas. Tos dvi valandos kelio man emociškai yra tiek pat, kiek nueiti iki parduotuvės.
Be to, Pakruojis man yra pakeliui važiuojant pas tėvus į Joniškio rajoną. Būna, vieną kartą ten stabteli – su kuo nors susipažįsti, kitą sykį – dar su kuo nors. Todėl, kai užsimanai ką nors iš tų kraštų pakalbinti, tereikia paskambinti ir žmonės patys man randa pašnekovų. Mezgasi tarsi pažinčių voratinklis: vienas pašnekovas pasiūlo kitą, tas – dar ką nors ir t. t.
Tiesa, jei paklaustumėte, kuriame krašte būnu mažiausiai, paminėčiau Skuodą. Kodėl? Nes jis toli. Jei nori ten gerai padirbėti, turi važiuoti su nakvyne, o mano kelionės dažniausiai trunka vieną dieną. Aš tiesiog gyvenu savo gyvenimą, kur nors važiuoju, o pašnekovai patys ateina.
Mažai būnu ir Šalčininkų rajone, bet gal dėl to, kad jis man kultūriškai tolimesnis. Ten jau reikia daugiau padirbėti: megzti ryšius su vietiniais, nes jie patys man į glėbį neina, o tam laisvo laiko dažniausiai ir nėra.
– Pagal kokius kriterijus renkatės pašnekovus? Juk kalbinate ne žvaigždes, o paprastus Lietuvos žmones.
– Pagrindinis kriterijus – turiu jausti ir būti beveik įsitikinęs, kad žmogus, darantis ką nors įdomaus, daro tai nuoširdžiai ir sąžiningai. Kad jis nuoširdžiai ir sąžiningai netrokšta viešumo. Nepatikėsite, bet beveik visi mano pašnekovai nenori būti kalbinami.
– Tai kaip juos prisikalbinate?
– Tiesiog pasakau, kad Kubiliui jūs tiesiog negalite nekalbėti. (Kvatojasi.) Juk važiuoju pas juos kelis šimtus kilometrų... Paskui, sakau, nesiskųskite, kad Vilniaus burbulas neatspindi regionų gyvenimo. Žodžiu, tiesiog išprovokuoju pokalbį ir žmogus sutinka.
Dabar man jau lengviau. Kai pasisveikinu ir pasakau, kad čia Kubilius iš LRT Radijo, žmonės mane pažįsta ir jų nebereikia ilgai įkalbinėti. Dažnai jie patys klausia, kada atvyksiu į svečius, net sako sugalvoję, ką man papasakos. Aš mandagiai jų išklausau, bet paskui vis tiek sukonstruoju laidą taip, kaip man atrodo teisinga.
– Ar tarp Jūsų pašnekovų – tik teigiami herojai?
– Sakykite, ar žmogus, penkis kartus sėdėjęs kalėjime už vagystes, o dabar dirbantis Rokiškio autobusų parke vairuotoju, yra teigiamas, ar neigiamas? Aš stengiuosi visur įžvelgti grožį ir gėrį, bet kad žmogus prieitų iki kokio nors gražaus taško, kartais jam reikia pereiti labai daug negrožio.
Dažnai būna, kad kai viena ar kita problema išsakoma radijo laidoje, girdint visai Lietuvai, netikėtai tai padeda ją išspręsti.
– Ar Jus pasiekia atgarsiai, kad kam nors pavyko ir kad paprastas žmogus sulaukė pagalbos?
– Jei žmogus pasisako radijuje ir kaimynai, draugai ar darbo kolegos jį išgirsta, jo žodis tampa svaresnis, labiau išklausomas. Kasdienybėje tarsi pasikeičia jo statusas. Be to, jis ir pats ima labiau savimi pasitikėti, nes mato, kad kas nors kur nors sureagavo, kas nors pasikeitė į gerąją pusę.
Naujausias pavyzdys – Akmenės krašto pynėja Simona Bijanskienė pasidalijo, kad jai sunku rasti rugių, nes jų šiandien augina vis mažiau ūkininkų. Vos tik pasirodė jos žinutė, du ūkininkai tą pačią dieną pasiūlė atvykti ir prisiskinti rugių tiek, kiek tik reikia.
Arba senesnė situacija. Viena moteris iš Alytaus paskambino į laidą ir ašarodama pasiskundė, kad buvo nepagrįstai išbraukta iš bedarbių, gaunančių socialines išmokas, sąrašo. Kaip tyčia, tos laidos klausėsi tuometė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Ji paprašė Užimtumo tarnybos dar kartą išnagrinėti tos moters atvejį ir sprendimas buvo priimtas jos naudai.
– Jūsų laidose dažniausiai kalba ne garsenybės, o paprasti žmonės. Ar yra pašnekovas, kurį prisimenate iki šiol ir prie kurio mintimis vis sugrįžtate?
– Taip, Kazimieras Masilionis. Tai žmogus, Radviliškio rajono Rokonių kaime už milijoną – beje, už savo milijoną – pastatęs Rokonių Šv. Kazimiero bažnyčią. Tačiau svarbiausia čia net ne pinigai. Vyras pats dalyvavo statybose, dirbo su technika, iš savo laukų vežė akmenis, rūpinosi kiekviena detale. Šį pavasarį jis žuvo aviakatastrofoje, nukritus jo pilotuotam lėktuvui.
Kai pasisveikinu ir pasakau, kad čia Kubilius iš LRT Radijo, žmonės mane pažįsta ir jų nebereikia ilgai įkalbinėti.
Esu jį kalbinęs ne kartą – ir radijui, ir televizijai, parengęs ne vieną reportažą. Jis vis ką nors įdomaus sugalvodavo. Buvo gerai žinomas kaip sėkmės lydimas ūkininkas, aviacijos entuziastas, kolekcininkas.
Jis gerai mokėjo žaisti gyvenimą. Ne pas kiekvieną pašnekovą važiuoju į laidotuves, o pas jį važiavau.
Beje, mano pašnekovai dažniausiai yra vyresnio amžiaus, tad, reikia pripažinti, po truputį pradeda išeiti anapilin. Dažnai šeimos nariai man skambina ir klausia, ar neturiu savo archyvuose originalių pokalbių su tais žmonėmis. Aišku, turiu. Ir jie trunka ne 20 minučių, kurios pateko į laidą, o kelias valandas. Viską nusiunčiu artimiesiems, nes suprantu, kad tai jiems yra tooooks prisiminimas...
Štai čia, sakyčiau, pati didžiausia mano laidos vertė: renki žmonių istorijas, dedi jas į lentyną, kurioje jie lieka amžiams, o atėjus lemtingai valandai jo šeima ir bendruomenė turi ką prisiminti.
– Cituoju Jūsų kolegų žodžius: „Edvardas pasižymi įvairiais gražiais projektais. Jis yra vedęs laidą net su aklu berniuku, kuris labai myli radiją.“ Ar ši istorija tikra?
– Kodėl gi ne? Žiūrėkite: išgirstu, kad Pakruojo rajone Justas Sadauskas – aklas berniukas – svajoja būti radijo laidų vedėju ir labai daug klausosi radijo. Tai kodėl, sakykite, man nenuvažiavus pas jį ir nepasiūlius drauge vesti laidą? Pamenu, jis man tada dar sudiktavo, kokių pašnekovų toje laidoje norėtų. Užsimanė dainininko Žilvino Žvagulio, vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos, radijo laidų vedėjo Arno Švilpausko... Teko verstis per galvą ir kviesti tuos žmones į radiją. Man tai buvo kelių valandų darbas, o jam – viso gyvenimo įvykis.
Arba kitas atvejis – moksleivė Justina iš Kėdainių. Vasario pabaigoje Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko studijų mugė, o aš ten pristačiau žurnalistikos studijų programą. Žiū – už žmonių nugarų stovi smulkutė mergaitė ir žiūri į mane išpūtusi akis. Vėliau ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad Kubiliaus laidų kartu su tėvais klausosi kiekvieną dieną.
Nusifotografavome, apdalijau ją LRT suvenyrais. Žodžiu, padariau žmogų laimingą ir dar pažadėjau, kad kitą kartą, kai ji atvažiuos į Vilnių, parengsime drauge radijo laidą. Žodį ištesėjau per LRT šimtmečio renginį.
– Kadangi daug važinėjate po Lietuvą, smalsu – ką šiandien rastume Jūsų automobilyje? Ar jame telpa visas Edvardo gyvenimas?
– Tikrai taip. Ką rastumėte? Na, pirmiausia – visą dėžę LRT suvenyrų, nes kai pakalbini žmogų, atsidėkodamas turi palikti jam dovanų. Ypač tokiam, kuriam radijas yra visas jo gyvenimas.
Dar turiu šiaudinę skrybėlę, kurią nupynė ir padovanojo ponia Stefanija iš Kėdainių rajono. Gavau ją prieš kokius penkerius metus, kai keliavau po Lietuvą ir Europą su „Nacionaline ekspedicija“.
Rastumėte ir patogią sulankstomą kėdę, nes kai važiuoju į kaimą kalbinti žmonių, sustoju kur nors nusimaudyti, o paskui mėgstu ramiai pasėdėti, pasižiūrėti į aplinkinius žmones – pašnekovų paieškoti.
Turiu ir miegmaišį. Kai su draugais vykstame į gamtą, tingiu statyti palapinę – lendu į miegmaišį ir miegu automobilyje. Juokauju, kad karo atveju, jei tik galėčiau įlįsti į savo automobilį, jame išgyvenčiau ilgokai – ten daug visko yra.
– Jeigu vieną dieną reikėtų parengti laidą apie patį Edvardą Kubilių – kokiu kampu prie jo bandytumėte prieiti? Kaip jį pristatytumėte klausytojams?
– Hmm... Dar niekas man tokio klausimo nėra uždavęs. (Mąsto.) Gal atsižvelgčiau, kad jis yra keistuolis, kurio kai kurių kūrybinių sprendimų nelabai kas gali paaiškinti logiškai. Galbūt jų net nereikia bandyti paaiškinti, nes tiesiog taip yra. Kaip? Na, taip – edvardiškai. Ką tai reiškia, aš ir pats nežinau (juokiasi), bet žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad galiu sugalvoti bet kokią nesąmonę ir ją įgyvendinti.
Žurnalistinė etika ir taisyklės man galioja, bet tarp jų visada turi būti koks nors cinkelis – kas nors kitaip, kas nors netikėto. Nebijau eksperimentuoti. Dažnai savo studentams sakau: „Jūs padarėte gerą reportažą. Ir tik tiek. Dėl to gaunate devynetą, o ne dešimtuką.“ Nes turi būti gerai, plius netikėta – tada kur kas įdomiau. Man „tik tiek“ nepakanka.
– Važiuojate ten, kur dažnai neužsuka nei žurnalistai, nei politikai. Ką apie Lietuvą supratote, kai pradėjote klausytis žmonių istorijų?
– Jau šešerius metus vien su laida „Už Vilniaus“ važinėju po Lietuvą. Juk ir prieš ją dar visko buvo... Žodžiu, po mūsų kraštą naršau jau gerą dešimtmetį. Mėgstu nusukti ten, kur baigiasi kelias. Tačiau vis tiek dar negaliu pasakyti, kad Lietuvą puikiai pažįstu.
Tai ką gali pasakyti apie Lietuvą žmogus, kuris važiuoja tik maršrutais Vilnius–Klaipėda, Vilnius–Kaunas ar Vilnius–Druskininkai? Nieko.
Manau, kad mums visiems reikia skirti daugiau laiko ir jėgų Lietuvai pažinti. Nors Lietuvos teritorija ir maža, nors ir retai apgyvendinta, yra nepaprastai įvairi. Niekada negali žinoti, kur tave ištiks koks nors nuotykis. Kartais stoviu tarp dviejų kaimų ir stebiuosi: čia dzūkuoja, o visai šalia jau girdi kalbant suvalkietiškai. Tereikia pavažinėti ir pažiūrėti, kiek ir kokių joje yra keistenybių. Pvz., dar šią vasarą siūlau nulėkti į Akmenę, kur gyvena menininkas Stanislovas Adomaitis. Kai su juo pakalbėsite, pamatysite jo paveikslus, Lietuva jums tikrai neatrodys nuobodi. Arba Kaišiadorių rajone yra toks Romas Janauskas, įkūręs Keistenybių muziejuką. Man tai viena kūrybiškiausių erdvių Lietuvoje, nors vaikščiodamas po ją bet kurią akimirką gali sprandą nusisukti. (Juokiasi.) Ten gyvena ir vietnamietiška pilvinė kiaulė Angliukė. Kažkoks kosmosas, bet įdomus...
Todėl šią vasarą pabūkime kosmonautais ir paieškokime įdomybių ir keistenybių Lietuvoje. Patikėkite, tokių vietų yra daugybė.
Naujausi komentarai