– Elito korespondentas – kas tai? Naujos pareigos, naujas vaidmuo ar tiesiog žodžių žaismas?
– Elito korespondentas Domininkas – tai mano kuriamas personažas. Kai prieš daugybę metų pradėjau dirbti laidoje „Kakadu“, tas Elito korespondentas vaikščiodavo po Seimą, įvairius vakarėlius ir visko ten žmonių klausinėdavo.
Reikia pasakyti, kad jis yra kur kas drąsesnis už Domininką, turi gerokai mažiau gėdos jausmo ir daugiau noro patirti išskirtinių įspūdžių. Jis viską semia į save pilnomis saujomis.
– „KK2 penktadienį“ keičia „KK2 savaitė“, kurią žiūrovai matys jau ne savaitgalio išvakarėse, o trečiadienių vakarais. Ar Jūsų darbas laidoje lieka tas pats – kalbinti žmones?
– Šįsyk turėsiu personalinę rubriką. Ta mintis labai patinka šiek tiek į narcisizmą ir puikybę linkusiam mano personažui. Elito korespondentas kažkada yra kalbinęs net Lietuvos Respublikos prezidentę Dalią Grybauskaitę ir sako, kad tas faktas labai kelia jo savivertę.
Jo klausimai – labai mažai filtruoti. Kartais pribloškiantys savo drąsa, o kartais, atvirkščiai – labai stipriai naivūs. Tik jau neįžeidūs.
– Kaip išlaikote tą ribą, kad klausimai būtų drąsūs ir įdomūs žiūrovams, bet neperžengtų ribos ir neįžeistų pašnekovo?
– Žinau, kad visada pas žmones būna jautrių kampų – jautrių temų. Elito korespondentas Domininkas bandys prie jų prieiti subtiliai – nieko nebesivaikys, tiesiog sėdės savo paties portretais išgražintoje studijoje ir kalbins svečius. Viešai pažadu tų negerų temų per daug nejudinti… Noriu, kad žmonėms su manimi bendrauti būtų malonu ir kad jie manęs nebijotų.
Taigi, didžiausias skirtumas bus tas, kad „KK2 savaitėje“ aš jau nebelakstysiu paskui garsius žmones, o būsiu jiems lygiavertis asmuo – turėsiu savo asmeninę studiją ir kalbinsiu juos kaip lygus su lygiais, savo asmeninėje rubrikoje.
– Ar pašnekovai supranta, kad Jūsų kuriamas Elito korespondentas – tik personažas, ar kartais klausimus priima pernelyg asmeniškai?
– Visko būta per tuos metus. Buvo atvejų, kai pašnekovai galvojo, kad iš jų šaipausi. Ne sykį yra tekę ir pasiaiškinti. Daugiausia – su politikais. Nežinau, kodėl – ar jie labai rimti prieš televizijos žiūrovus nori atrodyti, ar vengia būti atviri…
Tie, kurie turi gerą humoro jausmą, Elito korespondentą priima su šypsena, nes klausinėdamas jis turi vienintelį tikslą – padaryti taip, kad žiūrovams būtų smagu ir įdomu. Todėl jo klausimams nėra tabu. Domininkas tikrai neklaustų, su kuo Seimo narė ką tik miegojo viešbutyje. Arba kiek koks nors politikas per gyvenimą yra turėjęs moterų ar vyrų. Svarbiausia – sužinoti atsakymus į žiūrovams rūpimus klausimus.
– Teko girdėti, kad savaitgaliais tampate renginių vedėju. Ar tarp svečių nepasitaikė tokių, kuriuos kadaise Elito korespondentas yra patraukęs per dantį?
– Visada su baime apie tai pagalvoju. Įsivaizduokite: vedu renginį, kuriu šventinę nuotaiką ir staiga tarp svečių pamatau žmogų, kurį kažkada prie Seimo durų vaikiausi. Prisiminimai apie mane iš praeities jam nemalonūs, tai kokia tuomet šventė vargšelio laukia? Laimei, tokio atvejo dar nebuvo.
– Paatviraukite nekantriausiems žiūrovams – koks nuo rudens bus naujosios „KK2 savaitės“ formatas?
– M. Stasiulis su K. Arai sėdės didžiojoje studijoje, kur ves žaidimus ir kalbėsis su svečiais. Mano rubrika vyks visai kitoje vietoje – prabangioje studijoje, kaip jau sakiau, dekoruotoje mano paties portretais. Žodžiu, visi būsime vienoje laidoje, tiktai kalbėsime iš skirtingų vietų.
– Ar pasitaiko situacijų, kai Elito korespondentui norisi savo tarnybine padėtimi pasinaudoti ir gyvenime – gatvėje, parduotuvėje ar namuose?
– Prisipažinsiu, būna… Kartais aš pats, kaip kuklus žmogus, nedrįstu ko nors padaryti ar paklausti, o atliekant tą vaidmenį viskas vyksta kur kas lengviau. Tačiau užtikrinu jus – Elito korespondento įvaizdžiu nepiktnaudžiauju.
– Kiek metų jau esate televizijoje?
– Pradėjau dirbti televizijoje būdamas trečiame kurse. Dabar skaičiuosiu septynioliktą sezoną vienoje darbovietėje.
Ar nenusibodo? Ne, kodėl turėtų? Darbas puikus, linksmas. Bendrauju su žmonėmis, kurie jau ką nors padarė, kad papultų į TV eterį. Turime puikią žurnalistų komandą, su kuria kasdien aptariame laidų temas. Pas mus nėra monotonijos.
Televizijos sezonas baigėsi gegužės pabaigoje, turėjau beveik tris mėnesius atostogų (neskaitant renginių savaitgaliais). Matau, kaip artimi žmonės, kuriems jau baigėsi laisvadieniai, nenoriai grįžta į darbus, o man taip nėra. Visai neseniai pagalvojau, kad jau pasiilgau tos darbo rutinos, kai reikės keltis, važiuoti į darbą, ruošti naujas temas…
Stresas darbe? Irgi būna. Ypač kai pašnekovai pažada atvykti ir neatvyksta. Per metus po kelis tokius įvykius visada pasitaiko. Jei pasako prieš laidą – tai dar nieko, bet būna tokių, kurie ir neateina, ir dar ieškomi nekelia ragelio… Tada puolame ieškoti alternatyvos, ir reportažas išeina kitoks, nei planavome.
Tie, kurie turi gerą humoro jausmą, Elito korespondentą priima su šypsena, nes klausinėdamas jis turi vienintelį tikslą – padaryti taip, kad žiūrovams būtų smagu ir įdomu.
– Koks tas Elito korespondentas Domininkas, kai grįžta namo ir darbas lieka už durų? Kas Jo laukia namuose?
– Žmona Eglė, penkerių su puse metų sūnus Dovydas, ir visai neseniai – gegužės mėnesį, pirmą mano atostogų dieną, gimusi dukrelė Elzė.
– Mačiau socialiniuose tinkluose, kad tėtis ir sūnus – labai rimti žvejai. Ar šią vasarą daug žvejojote?
– Nemažai. Iš pradžių su sūnumi žvejojome Lietuvoje. Gaudėme laukinius karpius. Statėme palapinę miške, prie ežero, ir dvi dienas tiesiog gyvenome žvejyba.
Beje, pirmą kartą palapinėje abu miegojome, kai Dovydui buvo vos treji. Dabar jis jau didelis vyras – žino, kaip paruošti žuvų masalą, kaip kirminuką ar kokią musės lervą užmauti ant kabliuko… Jam tai visiškai nešlykštu. Po žvejybos neretai to krutančio gėrio randu jo kišenėse.
Žvejodamas sūnus mėgsta dainuoti – lietuviškas ir angliškas dainas, o tada man jas reikia vertinti balais; paskui šoka – vėl turiu vertinti (juokiasi). Artistiškas vaikas auga…
Dar neatsakiau, koks Domininkas yra namuose. Tai štai – man asmeniniame gyvenime labai patinka ramybė. Todėl žvejodami su sūnumi mes tos ramybės ir mokomės. Triukšmo, šurmulio man darbe ir taip pakanka.
– Skaičiau, kad turite stebuklingą žvejybos vietelę, kur kimba milžiniški karpiai. Jie tokie dideli, kad feisbuko komentatoriai netiki – sako, kad čia padirbėjo dirbtinis intelektas (DI). Gal tikrai?
– Visai neseniai visi keturi grįžome iš Kroatijos. Mėgstu keliauti automobiliu, ypač naktį: vairuoti, klausytis muzikos, tinklalaidžių. Tada galva tarsi išsivalo. Beje, ir darbo metu geriausių klausimų dažnai sugalvoju būtent vairuodamas.
Kroatijoje Dovydas pirmą kartą plaukė laivu į jūrinę žvejybą. Pagavo melsvažuvę – pats ištraukė. Jam tai buvo didžiulis įspūdis.
Iš Kroatijos važiavome į Slovėniją – prie Bledo ežero. Žmona suskaičiavo, kad šiemet ten vykome jau tryliktą kartą. Pabuvome savaitę, per kurią su sūnumi pagavome šešis karpius.
Beje, norint žvejoti Bledo ežere, reikia įsigyti specialią licenciją. Šiemet pirmą kartą Dovydas gavo savo vardinę licenciją ir galėjo žvejoti pats. Tas ežeras tiesiog lipte aplipęs žmonėmis – turistų daug, visi maudosi, šokinėja į vandenį, o žuvys prie viso to erzelio pripratusios. Žodžiu, čia vyksta „street fishing“ – tokia gatvės žvejyba, visai kitokia nei Lietuvoje.
– Pasigirkite, koks didžiausias Jūsų gyvenimo laimikis?
– Žvejams svarbiausia – žuvies svoris. Mano didžiausia kada nors sužvejota žuvis svėrė 22 kg 800 g. Šiemet pavyko pagauti tik 18 kg karpį.
– Sužvejotą žuvį pabučiuojate ir paleidžiate, tad namo grįžtate be laimikio. Ar žmona nepyksta, kad visą dieną praleidžiate prie ežero, o žuvienės virti nėra iš ko?
– Oi, ne. Nemėgsta mano žmona gaminti. Be to, ir žuvies gaila. Jeigu karpis sveria 23 kg, vadinasi, jam koks 40 metų – jau net senesnis už mane.
Kabliukas? Ne, žuviai nekenkia. Kartais socialiniuose tinkluose matome, kad sužvejoję tą pačią žuvį jau džiaugiasi kiti žvejai.
Mano draugas Bledo ežere šiemet pagavo veidrodinį karpį, kurį aš buvau sužvejojęs dar prieš ketverius metus. Tada jis svėrė 19 kg, dabar – jau 20 kg! Iš nuotraukų pažinome. Šiemet, tiesa, dar pagavome vieną sužalotą žuvį, tai patepėme specialiais vaistukais, kad žaizdos greičiau sugytų.
– Internautai vis dar netiki – sako, kad prie Jūsų laimikių prisideda DI…
– Viena mano nuotrauka su 13 kg karpiu sulaukė net 0,5 mln. peržiūrų. Vieni tikėjo, kiti – ne, kad tokią pagavau. Iš tiesų tai net ne pati didžiausia mano sužvejota žuvis, o į komentarus seniai nebekreipiu dėmesio.
– Ar, kai susipažinote su Egle, jau buvote žvejys?
– Taip. Pradėjau žvejoti nuo penkerių metų ir net nežinau, iš kur tas pomėgis atsirado, nes tėtis nebuvo žvejys. Su manimi kartu pradėjo žvejoti krikšto tėvelis. Tai mes abu ir traukdavome į žvejybą.
Kol neturėjome vaikų, Eglė važiuodavo kartu. Nakvodavome miške, palapinėje. Dar prisijungdavo draugų. Jie irgi važiuodavo su žmonomis. Vyrai žvejodavo, jų merginos bendraudavo. Paskui, kai gimė Dovydas, viskas pasikeitė – Eglė likdavo namuose. Išskyrus Bledo ežero variantą.
Ar Eglė nepyksta, kad kur buvęs, kur nebuvęs – ir vėl į žvejybą? Tikrai ne: juk ir Dovydui patinka. Išeina, kaip ir du prieš vieną. Šią vasarą žmona prasitarė, kad jai net ramiau namuose, kai mus abu išleidžia žvejoti.
Man asmeniniame gyvenime labai patinka ramybė. Todėl žvejodami su sūnumi mes tos ramybės ir mokomės. Triukšmo, šurmulio man darbe ir taip pakanka.
– Gal, be žvejybos, turite ir daugiau hobių ar mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų?
– Turiu – labai mėgstu pirtį. Žiemą ir vasarą kartą per savaitę, o kartais net du ją kuriu. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad kai įsigijome nuosavą namą šalia Vilniaus, po pusantrų metų šalia gyventi atsikraustė brolis Kristupas su šeima, o dar po pusmečio – ir mano tėvai. Mūsų santykiai labai glaudūs, bendraujame visi kone kiekvieną dieną. Aišku, į pirtį einame visi kartu.
Dažnai, kai noriu ramybės, vakare užsikuriu pirtį ir vienas. Paguliu tamsoje ir einu miegoti.
– Smagu girdėti, kad Jūsų šeimos santykiai tokie draugiški ir artimi. Šiais vienatvės ir susvetimėjimo laikais tai daug reiškia. Ar brolis su žmona turi vaikų?
– Taip, jis turi beveik dvejų metų dukrytę Anelę. Ji tokia pat vokali kaip ir mūsų Dovydas. Juokais juos vadiname Pipiru ir Pupyte. Kiekvieną vakarą brolis eina rinkti žingsnių – su laikrodžiu matuoja, kiek nupėdino, o Dovydas irgi visą laiką žingsniuoja kartu.
Aš? Ne. Kai dirbu, užtektinai prisilakstau paskui savo pašnekovus. Man geriau pirtyje ramiai pagulėti.
– Turite namą, vaikų, tai gal ir augintinį?
– Taip, turime amerikiečių Stafordšyro terjerą Bruno. Jam dešimt metų. Dovydas su juo augo. Pradžioje bijojome, kaip Bruno seksis adaptuotis prie sumažėjusio dėmesio, bet tie būgštavimai nepasitvirtino.
Šuo iš išvaizdos baugus, bet labai geros širdelės. Šiai šunų veislei svarbu, kad žmogus būtų šalia. Pastebėjome, kad jei Elzė miega, o mūsų arti nėra, Bruno visada budi šalia. Sėdi nuolankiai ir žiūri į ją.
Su Dovydu irgi būdavo panašiai. Kai jis miegodavo lovytėje, Bruno tiesiog atsitūpdavo ant galinių kojų, įsiremdavo į lovytę ir žiūrėdavo į jį.
– Jei vienai savaitei galėtumėte visiškai atsijungti nuo televizijos, telefono ir visų darbų, kur išvažiuotumėte ir ką veiktumėte?
– Kur važiuočiau? Aišku, kad į Bledą. Žvejoti. (Juokiasi.)
Jei kur nors egzotiškiau? Hmmm… Gal kokiai savaitei į pačią Šiaurę? Būna tokios žvejybos kelionės, kur nuskrendi iki šiauriausio oro uosto, paskui tave dar su malūnsparniu nuskraidina į taigą ir palieka savaitei su palapine ir spiningine meškere. Valgai, ką pagauni, žmonių nėra.
Tai čia arba Skandinavijos šiaurė, arba kokia Kanada su grizliais man tiktų… Žodžiu, norėčiau pabūti su savimi absoliučiai laukinėje gamtoje.
– Užteks svajoti – grįžkime į realybę, į netrukus startuosiančią „KK2 savaitę“. Kodėl kiekvieną trečiadienio vakarą TV3 žiūrovai turėtų įsijungti šią pramoginę diskusijų laidą?
– Kodėl? Bus smagu! Trečiadienis – savaitės vidurys, vos dvi dienos iki savaitgalio. Stengsimės žiūrovams savo laida tą savaitės vidurį praskaidrinti ir savaitgalio laukimą šiek tiek sutrumpinti.
Bus visko – ir smagių interviu, ir netikėtų užduočių pašnekovams, ir, žinoma, daug juoko su pokštais. Svarbiausia – noriu, kad žmogus, įsijungęs mūsų laidą, bent trumpam atsipalaiduotų, nusišypsotų ir gerai praleistų vakarą.
Naujausi komentarai