Šiam beprotiškam mokyklos gyvenimui vadovaus du mokytojai: Mantas Bartuševičius (M. B.) ir Mantas Katleris (M. K.). Apie naująjį projektą, jų pačių mokyklos laikus ir tai, kaip atrodo būti mokytoju klasėje, kurioje niekas nenori laimėti, šiandien ir kalbamės.
– Jau esate nusifilmavę dviejose laidose. Ką iki šiol supratote apie šį žaidimą – kaip veikia „Tautos bukiausias“?
M. B.: Formatas ypatingas tuo, kad šiame šou niekas nenori laimėti. Tiksliau, niekas nenori nueiti iki finalo. Dalyviai siekia laimėti kiekvieną atskirą laidą tam, kad galėtų iškristi. Jeigu laimi visą projektą, kitaip tariant, išlieki iki pat galo, gauni Tautos bukiausio titulą.
Pirmojo filmavimo metu dalyviai dar buvo atsipalaidavę – visi laidė juokelius. Antroje laidoje jau jautėsi šioks toks bruzdesys. Buvo matyti, kad žaidėjai pradeda norėti iškristi.
Šou tęsis dešimt savaičių, o dešimtąją, tikėtina, jau prašysime Lietuvos prezidento parašo ant popieriaus, kuriame bus įrašytas Tautos bukiausio vardas. (Šypsosi.)
M. K.: Čia toks, žinote, atvirkštinis projektas nei tie, kuriuose iki šiol teko dalyvauti. Visiems iš pradžių buvo sunku – reikėjo perversti smegenis, kad suprastume. Panašu į kortų žaidimą, kuriame nori iškristi pirmas ir jokiu būdu nelikti paskutinis, nes tada teks dalyti.
– Ar šou dalyviai turėjo pasirašyti kokį raštą, kuriame patvirtintų, kad vėliau neturės jokių pretenzijų rengėjams, jei netyčia gaus Tautos bukiausio titulą?
M. B.: Oi, ne... Visi, kaip susitarę, prieš pirmos laidos filmavimą sakė, kad svarbiausia čia bus iš savęs pasijuokti. Tai mane labai pradžiugino kaip komiką. Tikrai maniau, kad sunkiausia dalis organizatoriams bus surinkti žmones, nes tai dvylika garsių šalies žmonių: sportininkai ir dainininkai, nuomonės formuotojai ir net politikai.
– Koks judviejų vaidmuo šiame projekte? Ar būsite klasės auklėtojai?
M. B.: Ir taip, ir dar daugiau: mokytojai, auklėtojai, laidos vedėjai, užduočių pateikėjai, klasės psichologai. Mums bus leista šiek tiek patempti mokinius, užvesti juos ant kelio. Arba atkišti petį, jei kuriam dalyviui labai reikės išsiverkti.
Galvojome, kuriam čia būti geruoju, o kuriam – bloguoju policininku, bet supratome, kad elgsimės pagal situaciją. Mes nenorime, kad mokiniai, pabaigę šią mokyklą, mus prisimintų kaip kirvius. Tikimės, kad jei rengs klasės susitikimą po dešimties metų, mus pakvies.
M. K.: Esame gal labiau ne mokytojai, o socialiniai darbuotojai. Pirmose laidose buvome ganėtinai objektyvūs, bet dabar jau suprantu, kodėl mokytojai turi savo mėgstamiausius ir nemėgstamiausius... Su kuriais ryšys geresnis, natūralu, kad nori, jog jiems geriau sektųsi. Gaila, kad darbus taisysime ne mes, tad teks likti šališkiems, nors pasufleruoti mokiniams, jei labia norėsime, galėsime.
Stengsimės palaikyti jų entuziazmą, kuris vėlesnėse laidose gali ir sumažėti. Jei žmogus matys, kad visi krinta – išeina į laisvę, o jis vis dar zulina mokyklos suolą, gali prarasti optimizmą. Tuomet bandysime jį kaip nors įkvėpti, motyvuoti.
– Kokį veidą išvydę mokyklinėje vinjetėje labiausiai nustebote – negalėjote patikėti, kad šis žmogus sutiko dalyvauti?
M. B.: Vienareikšmiškai – Aušra Maldeikienė. Dar – Joana Bartaškienė ir Vytautas Kaniušonis. Mūsų scenarijuje buvo parašyta, kad jie, mokiniai, turi kreiptis į mus „Jūs“, o mes į juos, mokinius, „tu“. Tačiau kadangi šie žmonės yra šiek tiek vyresni, aš nesugebėjau persilaužti ir jų tujinti. Pagalvojau, kad jei tą darant mane pamatytų seneliai, tikrai neapsidžiaugtų.
M. K.: Labiausiai mane nustebino Danas Rapšys – vienas garsiausių Lietuvos plaukikų. Keista, kad sportininkai pasirašo tokiems dalykams. Juk mes juos mylime už sporto rezultatus... Tačiau Danas išties daug linksmumo pridavė šitam projektui.
– Ar yra dalyvis, apie kurį prieš prasidedant šiam šou galvojote vienaip, o po pirmųjų dviejų laidų – jau visiškai kitaip?
M. K.: Joana Bartaškienė. Ji mane nustebino iš gerosios pusės. Vyresnius žmones aš dažnai matau kaip labai pesimistiškus ir negatyvius, o Joana, su kuria anksčiau neteko susidurti, – visiškas neformatas: labai pozityvi, lengvai bendraujanti. Su ja greitai radome bendrą kalbą. Noriu, kad ji liktų iki pabaigos!
– Ar jau per pirmąsias dvi laidas matėsi, kas labiausiai nori iškristi?
M. B.: Matėsi, tikrai... Tačiau ne viską lemia žmogaus noras. Daug kas priklauso nuo to, kaip pasirodys kiti jo klasiokai.
Mūsų pamokose daug spaudimo. Tarkim, laikas. Tikiu, kad ant sofos sėdėdami mūsų mokiniai lengvai triauškintų tuos klausimus, bet čia dar įsijungia TV kamera, kuri yra langas į visą Lietuvą. Staiga suvoki, kad dabar tave stebi tūkstančiai žmonių – tai spazmuoja smegenis…
Bus visko: ir galvosūkių, ir fizinių užduočių, ir namų darbų, ir kontrolinių, ir ėjimo prie lentos. Manau, čia turėtų nugalėti sumanumas.
– Kas šou mokiniams galvoja ir rengia užduotis?
M. B.: Kadangi tai franšizės projektas – jau tapęs tikru hitu visame pasaulyje, kai kurie klausimai yra tie patys, kuriuos sprendžia visas pasaulis. Dauguma jų sulietuvinti ir pritaikyti mūsų šaliai. Bus visko: ir galvosūkių, ir fizinių užduočių, ir namų darbų, ir kontrolinių, ir ėjimo prie lentos. Manau, kad čia turėtų nugalėti sumanumas.
Beje, man šis žaidimas primena skautų stovyklas, kai, pažaidę ką nors, imdavome diskutuoti, kokia galėjo būti šio žaidimo mechanika. Manau, ir mūsų dalyviai po dviejų laidų jau perprato žaidimo taisykles ir pradės strateguoti.
– Vienas iš Jūsų mokėtės Panevėžio Juozo Balčikonio, kitas – Vilkijos gimnazijoje. Kokie mokiniai buvote?
M. B.: Aš mokiausi Vilkijos gimnazijoje. Mokyklą baigiau su pagyrimu – pažymių vidurkis buvo apie 9,8–9,9, vaidinau teatre „Vizija“, buvau konkurso „Dainų dainelė“ laureatas.
M. K.: Aš lankiau geriausią Panevėžio mokyklą. Nežinau, kokie jos reitingai dabar, bet tuo metu, kai aš stojau, ji buvo geriausia. Geriausia pagal stojamųjų į Vilniaus ar Kauno aukštąsias mokyklas rezultatus.
– Ar buvote tie, kurie sėdi pirmame suole, ar tie, kuriuos mokytoja, dar neprasidėjus pamokai, mintyse jau išsiunčia iš klasės?
M. B.: Aš sėdėjau per vidurį ir gerus santykius palaikiau su visais: tiek su priekiu, tiek ir su galiorka. Niekada neskūpėdavau duoti nusirašyti namų darbų, ir tai, manau, man atvėrė kelius būti visų draugu. Tikrai norėčiau grįžti į mokyklos laikus, geruoju ją prisimenu.
M. K.: Rinkdavausi toliausią eilę nuo mokytojos, bet antrą arba trečią suolą. Nesėdėjau pačiame priekyje, nes tuomet būdavau priverstas labai dalyvauti pamokoje, ir nesėdėjau gale, nes grėsė pavojus užsišnekėti.
Mokytis man visai patiko, tik viena bėda, kad pamokų būdavo labai daug ir dar krūva namų darbų. Kišo į galvą viską – maždaug: „O jei prisireiks gyvenime?“
– Iš kokių dalykų gaudavote blogiausius pažymius?
M. B.: Man viskas sekėsi neblogai, bet buvau truputį ligoniukas, dažnai praleisdavau pamokas dėl ligos. Būdavo, jei savaitę praleidžiu, tai man jau sunku pasivyti draugus matematikoje. Ypač dvyliktoje klasėje. Paskui atsirado meilės reikalų, kurie galutinai sumaišė matematines kortas... Jei dabar reikėtų grįžti į mokyklą, nežinau, ar pavyktų išspręsti penktų–šeštų klasių matematines užduotis. Kai atsirado raidės, ji man pasidarė sunkiai įkandama.
Mano auklėtoja Aldona Plentaitė (linkėjimai jai!) buvo istorijos mokytoja. Martino Lutherio tezes, iškaltas ant bažnyčios durų, prisiminsiu visą gyvenimą, nes jos man „pagimdė“ aštuonetą, kuris tapo vieninteliu trimestro aštuonetu per visus mokykloje praleistus metus. Tačiau aš ant jos nepykstu.
M. K.: Iš lietuvių literatūros – eilėraščių analizės. Dabar tik supratau, kas yra toliausia nuo komedijos, – poezija. Panašu tik tuo, kad yra perkeltinių prasmių ir simbolistikos. Kai reikėdavo išanalizuoti ketureilį, ketvirtoje eilutėje man trūkdavo bajerio, o ne pasakymo, koks pasaulis yra žiaurus.
Kažkada, analizuodamas Maironio poeziją, bandžiau įmesti kelis bajerius, bet mokytojos radau pabraukta ir parašyta: „Sapnai.“ (Juokiasi.)
– Ar buvo mokytojas, kurio bijojote?
M. B.: Dabar jau linkėjimus perduodu savo matematikos mokytojai. Ji buvo griežta, bet teisinga, ir dar – mano geriausio draugo mama. Pas ją pamokose net galiorka tylėdavo. Jei ko nors neišmokdavai, galėdavai kaltinti tik save, nes ji savo dalyką išaiškindavo puikiai.
M. K.: Prisimenu vokiečių kalbos mokytoją... Tą kalbą aš rinkausi kaip antrą, bet tik dėl to, kad nenorėjau mokytis rusų. Tačiau jai nerūpėjo, kad tai antroji kalba: mes mokėmės iš pirmakalbių knygų, rašėme rašinius, skaitydavome kūrinius ta kalba. Todėl per porą metų aš ganėtinai gerai pramokau vokiečių. Tuo metu rusakalbiai per savo pamokas rinkdavo klasės mises ir misterius.
Bukumas man – tarsi sumanumo antonimas. Tie sumanūs gali būti mokslų nebaigę, bet žinos, kaip išgyventi.
– Ar yra mokyklos dalykas, kurį tada laikėte visiškai beprasmiu?
M. B.: Gal tuometė informatika? Mes turėjome kompiuterius, bet nebuvome toli pažengę nuo popieriaus. Manau, vaiko smalsumas daugiau išmokydavo nei mokytoja. Tačiau kas aš toks, kad abejočiau tų laikų mokymo sistema?
Dailė, irgi nežinau, ar man davė kokios naudos. Kai skaičiau knygas, taip pat nejaučiau, kad jos mane labai trauktų. Tačiau vėliau supratau, kad skaitymas plečia žodyną, stilistiką ir kad skaitančiam žmogui nereikia sakyti, kad jis skaitantis, – tai išsyk matosi...
Šiuo metu taisau mokyklos spragas ir bandau šį tą perskaityti iš mokyklinio sąrašo, nes, tiesą sakant, taip ir nežinau, kaip baigėsi Liudui Vasariui.
M. K.: Gal vokiečių? Nes ligi šiol niekur taip ir nepanaudojau tos antros kalbos. Galėjau per ją verčiau pabimbinėti... Rusų būčiau labiau panaudojęs, ypač Vilniuje gyvendamas.
Chemijos nesupratau – bambioškių žinodavau, kur nusipirkti, kad pačiam nereikėtų daryti. Ne toks kvailas, kad rizikuočiau savo pirštais! Jei būtų mano valia, sujungčiau šiuos tris dalykus: fiziką, chemiją ir biologiją – į vieną. Mažiau tektų kankintis.
– Kokį savo mokyklos laikų poelgį šiandien prisiminę pagalvojate: „Na ir bukas buvau“?
M. B.: Gal tie meilės reikalai... Kai buvau įsimylėjęs, aš pasiryžau sekti paskui ją ir studijuoti Kaune. Beje, išsiskyrėme prieš pat egzaminus. Žodžiu, buvau ištiktas komos, ėjau link šviesos, bet paskui kažkas pažadino ir atsipeikėjau. (Juokiasi.) Jei ne meilė, gal mokyklą būčiau baigęs ir dar geriau. Tačiau jei ta meilė ateitų bet kuriame gyvenimo etape, manau, vis tiek daryčiau tą patį – stebinčiau pats save.
M. K.: Ne į tuos dalykus koncentravausi mokydamasis istorijos. Dauguma vaikų kala datas, o ne vadovaujasi logika. Mokytis reikia mokėti. Dabar manau, kad istorija yra labai įdomus dalykas, bet jos reikėtų mokytis kitaip. Kai žinai ne tik ką ir kada Napoleonas užkariavo, bet ir kokį maistą jis mėgo, kokiais drabužiais rengėsi, tada mokytis kur kas įdomiau.
– Grįžkime prie naujojo TV3 šou „Tautos bukiausias“. Kas, Jūsų nuomone, apskritai yra bukumas? Kas pavojingiau: žmogus, kuris nežino, ar žmogus, kuris nežino, kad jis nežino?
M. B.: Gal antras variantas... Iniciatyvūs kvailiai, manau, yra pavojingiausi. Man keista, kai žmogus didžiuojasi nežinodamas ko nors. Kartais po straipsniu apie kokį nors žymų žmogų komentatoriai rašo: „O kas jis toks?“ Įrašę klausimą į gūglą, po minutės sužinotumėte, – kam didžiuotis tuo nežinojimu?
Bukumas man – tarsi sumanumo antonimas. Tie sumanūs gali būti mokslų nebaigę, bet žinos, kaip išgyventi.
M. K.: Tas, kuris žino, kad nežino, yra labai geras žmogus. Kai jam prireiks, jis sieks sužinoti. Tie, kurie nežino ir jiems nerūpi, – per vidurį, bet pavojingiausi yra tie, kurie galvoja, kad žino. Jie turi didžiausią nuomonę dėl visko.
Ar turime šiame šou tokių mokinių? Yra... Paduoda testą su atsakymais ir mano, kad iš septynių penki teisingi, o realiai būna... vienas. (Kvatojasi.) Ir dar ginčijasi. Fizinių bausmių kol kas netaikome, bet Joaną jau buvome į kampą pastatę.
– Ar socialiniai tinklai šiandien žmones daro bukesnius, ar tiesiog suteikia bukumui daugiau galimybių pasirodyti?
M. B.: Antras variantas. Juk mus bukina daugelis dalykų. Tačiau socialiniai tinklai labai gerai parodo, kas yra kas. Seniau žmonės nenorėdavo pasirodyti, slėpdavo nežinojimą, o dabar nebebijo demonstruoti, kokio neapsiskaitymo lygio ir kokie beraščiai yra. Manyčiau, kad socialiniai tinklai atvėrė Pandoros skrynią...
M. K.: Aš galvoju, kad jaunimas, užaugęs su socialinėmis medijomis, bus daug kūrybiškesnis. Mes nežinojome, ką reiškia geras produktas, nes matydavome tik savo draugų pavyzdžius. Tarkime, kieme žaidėme su jojo. Kai draugas padarydavo kelis triukus, jau atrodydavo, kad jis galėtų dalyvauti pasaulio čempionate. Dabar, kai internete pamatai, ką žmonės su jojo daro, supranti, koks kaušas buvai.
Todėl manau, kad socialinės medijos leidžia daug labiau tobulėti, jei naudoji jas protingai – informacijai gauti, o ne smegenims pūdyti.
– Ar yra sritis, kurioje patys drąsiai galėtumėte pretenduoti į Tautos bukiausio titulą?
M. B.: Žinoma, yra. Jei reikėtų kalbėti su dailės profesionalais, tikrai nebūtų gėda pasakyti, kad nieko čia nesuprantu. Ir apie tiksliuosius mokslus, chemiją negalėčiau padiskutuoti.
M. K.: Oi, daug tokių yra... Medicina, muzika. Nežinau pagrindinių grupių, jų dainų. Tiksliau, niekaip nesuvesčiau atlikėjų su jų dainomis.
Naujausi komentarai