Apie naują, mokytojos, vaidmenį, muziką, drąsą eiti savo keliu ir tai, kodėl kartais reikia eiti net bijant, Aistė kalba atvirai, nuoširdžiai ir su jai būdingu humoru.
– Tapote viena iš naujųjų „Lietuvos balso“ mokytojų. Kokia buvo Jūsų pirmoji reakcija, kai gavote pasiūlymą sėsti į populiaraus projekto mokytojos kėdę? Ar pati kada nors esate išbandžiusi „Lietuvos balso“ sceną kaip dalyvė?
– Iki šiol labai gerai prisimenu dieną, kai gavau pasiūlymą prisijungti prie „Lietuvos balso“. Tuo metu kaip tik ruošiausi dideliam savo koncertiniam projektui – „Epo“ pirmajai daliai – ir intensyviai dėliojausi vasaros grafiką.
Kai kabinete sėdėjau kartu su prodiuseriais ir gavau pasiūlymą, iš pradžių nepatikėjau. Galvojau, kad jie mane bando išdurti, ir paklausiau: „Kur paslėpėte kameras?“ (Juokiasi.)
Niekada nėjau į jokius talentų šou, artimiausias tam buvo tik „Eurovizijos“ atrankų projektas, į kurio finalą patekau.
Dabar, po laidų filmavimo, galiu pasakyti tik tiek: „Ohoho, vaikeliai... Jūs net neįsivaizduojate, kas jūsų laukia.“
– Kokia mokytoja norite būti savo komandos dalyviams? Ar labiau reikli, palaikanti, įkvepianti, o gal visokia po truputį?
– Nuo pat pradžių žinojau, kad nenoriu būti mokytoja, kuri ateina ir sako: „Dabar daryk taip, kaip darau aš.“ Man daug įdomiau žmoguje atrasti tai, ką jis jau turi unikalaus, ir padėti jam tai parodyti.
Noriu pamatyti, kokia yra stipriausia kiekvieno mano mokinio savybė, ir padėti ją parodyti taip, kad ją pamatytų žiūrovas. Vieno tai bus balsas, kito – emocija, trečio – kokia nors keista charizma, kurios gal net jis pats savyje dar nepastebėjo.
Noriu pamatyti, kokia yra stipriausia kiekvieno mano mokinio savybė, ir padėti ją parodyti taip, kad ją pamatytų žiūrovas.
Mano komandoje susirinko be galo imlūs ir talentingi žmonės, todėl mūsų darbas tapo ne tiek „mokytoja ir mokiniai“, kiek bendras kūrybos procesas. Žinoma, dalijausi viskuo, ką pati eidama savo keliu išmokau apie sceną, pasirodymą, darbą su publika. Tačiau labai greitai supratau, kad ir aš iš jų labai daug mokausi.
Jeigu, pasibaigus šiam projektui, mano mokiniai išeis ne panašesni į mane, o dar labiau panašūs į save – vadinasi, savo darbą padariau gerai.
– Ko labiausiai laukiate šiame projekte: darbo su atlikėjais, naujų patirčių ar dar ko nors?
– Iš tikrųjų labiausiai laukiu, kada galėsiu apsiauti naujus batelius, kuriuos išsirinkau dar gerokai prieš filmavimus. (Juokiasi.)
Jeigu rimtai – labiausiai laukiu kontakto su talentais. Jų energijos, nerealių balsų ir momento, kai pradedi žmogų pažinti ir galvoje jau dėliojasi planas: ką su tavimi mes galime padaryti? Kokią dainą tau parinkti? Kaip tave parodyti tokį, kokio žiūrovai dar nematė? Man turbūt įdomiausia bus būtent ta kūrybos virtuvė, dar – komandinis darbas.
Aišku, labai laukiu dinamikos tarp mūsų, mokytojų. Vienoje pusėje – diva Monika Liu, kitoje – „Žemaitukai“, Mantas turi milžiniškos scenos ir televizijos patirties. Bus labai įdomu stebėti, kokias taktikas kiekvienas atsineš į šitą žaidimą.
Kokia bus mano taktika? Labai paprasta: niekada iki galo nežinau, kas bus, bet žinau, kad bus gerai.
– Ar jau turite talento atpažinimo kriterijus? Kas Jums svarbiau: stiprus balsas ar išskirtinė asmenybė?
– Man atrodo, kad talentas sudarys tik nedidelę dalį to, ko ieškosiu. Gražiai dainuojančių žmonių yra daug, bet vien gero balso neužtenka.
Reikia ir gerai dainuoti, ir gerai šokti, ir nepamiršti įkelti pakankamai tiktokų į instagramą, ir nebijoti kameros.
Jeigu rimtai, man atrodo, kad pirmiausia artistas turi žinoti, kas jis yra. Jeigu pats nežinai, ką nori pasakyti, labai sunku tikėtis, kad tave supras žmogus kitoje scenos pusėje. Nebūtina būti tobulam, bet reikia turėti savo charakterį, savo skonį, savo požiūrį ir nebijoti jų parodyti.
Antras labai svarbus dalykas – pažinti savo publiką. Suprasti, kam dainuoji ir ką tam žmogui nori duoti. Apskritai manau, kad į sceną reikia lipti ne tam, kad publika ką nors duotų tau, o tam, kad tu ką nors duotum jai.
Apskritai manau, kad į sceną reikia lipti ne tam, kad publika ką nors duotų tau, o tam, kad tu ką nors duotum jai.
Dar reikia drąsos. Įdomiausi atlikėjai, bent jau man, ne tie, kurie viską padaro nepriekaištingai. Tai žmonės, kurie nebijo parodyti kažko tikro, net jeigu tas tikrumas netobulas.
Geras balsas gali priversti mane atsisukti. Tačiau tikras artistas priverčia mane norėti sužinoti, kas jis toks.
– Kaip padėsite jauniesiems atlikėjams atrasti ne tik savo balsą, bet ir tai, kas juos išskiria kaip asmenybes?
– Norėčiau, kad mano mokiniai pirmiausia atrastų savo istoriją. Kas tu? Ką nori pasakyti? Kodėl žmogus, sėdintis namuose prie televizoriaus, turėtų patikėti būtent tavimi? Man atrodo, tapatybė prasideda ne nuo sceninio kostiumo, o nuo atsakymo į šiuos klausimus.
Mano darbas bus būti šalia ir padėti jam ar jai sužibėti. Padėti rengti pasirodymą, būti scenoje, kurti istoriją, parinkti dainą, kuri atspindėtų jo (jos) sielą, o ne tiesiog parodytų, kiek aukštų natų gali išdainuoti.
– Ar sceninės charizmos galima išmokti, o gal ji vis dėlto įgimta?
– Jeigu mešką galima išmokyti važiuoti dviračiu, tai žmogų galima išmokyti beveik bet ko. (Juokiasi.)
Žinoma, aplinka, kurioje augame, patirtys, scenos praktika – visa tai labai prisideda. Vieniems nuo mažens natūralu būti dėmesio centre, kitiems reikia daugiau laiko, kad joje pasijaustų laisvai. Tačiau nemanau, kad charizma yra kokia nors mistinė dovana, kurią arba gauni gimdamas, arba viskas – traukinys nuvažiavo.
Man atrodo, kiekvienas žmogus yra savaip charizmatiškas. Problema dažniausiai prasideda tada, kai scenoje bandome būti kuo nors kitu. Pradedame galvoti, kaip reikia stovėti, kaip reikia kalbėti, kaip atrodyti žvaigžde. Būtent tada dingsta tai, kas mumyse įdomiausia.
Todėl charizmos gal net nereikia mokyti – kartais žmogui tiesiog reikia padėti nustoti ją slėpti.
– Kokia buvo didžiausia pamoka, kurią pati išmokote savo muzikinėje kelionėje ir kurią šiandien norėtumėte perduoti savo mokiniams?
– Didžiausia pamoka, kurią pati išmokau, turbūt labai paprasta – nebijoti. Labiausiai – nebijoti būti savimi.
Man atrodo, mes labai daug laiko praleidžiame bandydami atrodyti teisingai: teisingai kalbėti, teisingai dainuoti, teisingai elgtis, neapsikvailinti, nepadaryti klaidos. Tačiau kūryboje būtent tos klaidos kartais ir nuveda į įdomiausias vietas.
– Daug atlikėjų pasakoja, kad dainuoti ar kurti pradėjo dar vaikystėje. Kada muzika atsirado Jūsų gyvenime?
– Muziką kurti pradėjau labai anksti. Atsimenu, būdama gal penkerių, galėdavau valandų valandas sėdėti prie pianino, groti, dainuoti ir kurti savo melodijas.
Juokingiausia – vis patikrindavau kambario lubų kampus, ar kaimynai kartais kur nors nėra paslėpę mikrofono ir ar slapta manęs nesiklauso. Labai bijojau, kad pavogs mano genialias melodijas. (Juokiasi.)
Kaip matote, pasitikėjimo savo kūryba man niekada netrūko. Gal tik techninių žinių anuomet dar buvo mažoka.
– Teko girdėti, kad namus palikote dar paauglystėje. Kas tuo metu Jus pastūmėjo žengti tokį žingsnį ir kaip tie metai Jus pakeitė?
– Namus palikau labai anksti – penkiolikos, dėl nesutarimų šeimoje. Išvažiavau į Norvegiją mokytis koledže. Nenorėčiau iš to kurti kokios nors gražios legendos apie savarankiškumą, nes tuo metu tikrai nebuvo lengva.
Ankstyvieji paauglystės metai Vilniuje irgi buvo intensyvūs. Tačiau jie mane išmokė disciplinos ir savarankiškumo.
Tuo laikotarpiu buvo labai mažai miego, bet užtat labai daug atsakomybės ir ne visada šalia turėjau žmogų, kuris pasakytų: „Aiste, tau viskas bus gerai.“ Gal tada ir atsirado tas mano užsispyrimas? Supratau, kad jeigu ko nors labai noriu, negaliu sėdėti ir laukti, kol kas nors ateis, paims už rankos ir viską padarys už mane.
Dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad tie metai mane labai užaugino. Gal net per anksti. Tačiau kartu jie davė man vieną dalyką, kurio nepamirštu iki šiandien: jeigu uždaromos vienos durys, nelaukiu, kol jas kas nors atidarys. Einu ieškoti kitų. Kartais – ir lango.
– Baigėte prestižinį Londono ekonomikos ir politikos mokslų universitetą (LSE), studijavote antropologiją, tačiau galiausiai pasirinkote muziką. Kodėl reikėjo tiek laiko, kad leistumėte sau pasirinkti tai, kas visada buvo šalia?
– Labai džiaugiuosi, kad baigiau LSE. Ten mokėsi prezidentai, Nobelio premijos laureatai, net ir „Rolling Stones“ grupės legenda Mickas Jaggeris.
Man LSE padovanojo draugų visam gyvenimui, neįtikėtinų patirčių ir turbūt vienus geriausių mano gyvenimo metų Londone. Svarbiausia – ten labai daug sužinojau apie save.
Iki tol gana sąžiningai gyvenau pagal tą gyvenimo scenarijų, kurį mums dažnai pasiūlo visuomenė: gerai baigti mokyklą, įstoti į prestižinį universitetą, įgyti rimtą profesiją, susirasti gerą darbą, uždirbti pinigų… Tada, teoriškai, jau turėtum būti laimingas.
Aš labai stropiai vykdžiau šitą instrukciją ir kažkuriuo momentu supratau – man tai neveikia.
Tada pirmą kartą sau pasakiau: gerai, o jeigu nebegyvenčiau taip, kaip atseit reikia? Ką iš tikrųjų norėčiau veikti, net jeigu niekas negalėtų pažadėti, kad iš to uždirbsiu, kad man pasiseks ar kad apskritai po metų dar būsiu tame pačiame kelyje?
Atsakymas visą laiką buvo šalia – muzika.
Todėl nemanau, kad iki jos ėjau per ilgai. Man turbūt reikėjo nueiti visą tą kelią, kad pasirinkčiau muziką ne todėl, kad neturėjau kitų galimybių, tačiau, priešingai, todėl, kad, išbandžiusi kitas, supratau, jog noriu būtent jos.
Šiandien vis dar nežinau, kas bus rytoj. Tačiau gal pirmą kartą gyvenime man dėl to ne baisu, o labai įdomu.
– Ką šiandien pasakytumėte žmonėms, kurie bijo siekti savo svajonės?
– Žmogui, kuris bijo siekti savo svajonės, nesakyčiau: nebijok. Man atrodo, tai nelabai veikia. Aš irgi bijojau. Baimė niekur stebuklingai nedingsta. Reikia išmokti kažką padaryti kartu su ja.
Kartą Graikijoje reikėjo nušokti nuo labai aukštos uolos į šaltą vandenį, o aš siaubingai bijau aukščio. Stovėjau ten, verkiau ir vis tiek šokau. Atrodžiau turbūt visiškai neherojiškai, bet nušokau.
Gyvenime – irgi labai panašiai. Kartais nereikia laukti, kol vieną rytą atsikelsi be baimės ir staiga būsi pasiruošęs. Gali eiti verkdamas. Svarbu – eiti.
Man labai padėjo, kad sąmoningai stačiau save į nepatogias situacijas. Kuo dažniau padarai ką nors, ko bijojai, tuo daugiau atsiranda pasitikėjimo: gerai, Aiste, jeigu susitvarkei tada, susitvarkysi ir dabar.
Gyvename tik vieną kartą. Kito šito gyvenimo nebus. Kai iš tikrųjų tą suvoki, pradedi savęs klausti ne tik: o kas, jeigu man nepavyks, bet ir o kas, jeigu aš net nepabandysiu?
– Ar LSE studijos ir antropologijos žinios šiandien padeda Jums muzikoje: kuriant dainas, suprantant žmones ir savo klausytojus?
– Antropologiją pasirinkau todėl, kad mane visada labiausiai domino žmonės. Kas mus formuoja? Kodėl skirtingose kultūrose tie patys dalykai suprantami taip skirtingai? Kaip gimsta mūsų vertybės, įsitikinimai, santykiai? Šie klausimai mane lydi iki šiol.
Tiesą sakant, tas išsilavinimas man praverčia kasdien: rašant dainas, stebint žmones koncertuose, kuriant turinį socialiniams tinklams ar tiesiog bendraujant su pasauliu.
Muzika yra apie žmones, o antropologija išmokė jų klausytis. Man atrodo, kad tai viena gražiausių dovanų, kurią parsivežiau iš Londono.
– Jūsų prosenelis Jurgis Gaižauskas buvo garsus Lietuvos kompozitorius. Ar jautėte atsakomybę tęsti šią muzikinę tradiciją?
– Gal nepavadinčiau to stipria muzikine tradicija, bet muzika mūsų namuose visada buvo šalia. Nuo mažens prisimenu tėtį su „Metallica“, „Black Sabbath“, AC/DC plokštelėmis. Automobilyje skambėdavo klasikinė muzika. Paskui atsirado ir Britney Spears… Žodžiu, muzikinis spektras mūsų namuose buvo tikrai platus.
Mano prosenelio gyvenimas man, kaip vaikui, atrodė labai įspūdingai. Tačiau niekada nejaučiau kokios nors pareigos tęsti šeimos muzikinę liniją. Muzika pas mane atėjo labai natūraliai – tiesiog visada ją mylėjau. Galbūt kas nors vis dėlto yra kraujyje.
– Kūrinys „Kerai“ tapo svarbiu lūžio tašku Jūsų muzikinėje karjeroje. Ar jautėte, kad būtent ši daina pralauš ledus?
– „Kerai“ tikrai tapo lūžio tašku – ši daina kažkaip labai stipriai rezonavo žmonėms. Tačiau pasakysiu visiškai nuoširdžiai: aš iki šiol manau, kad kiekviena mano išleista daina yra hitas. (Juokiasi.)
Iki „Kerų“ jau buvau išleidusi visą albumą ir turbūt apie dvidešimt kūrinių. Jeigu šiandien grįžtumėte prie mano pirmųjų dainų: „Money Is Life“, „Mojo“, „My Only Friend“ ir dar pažiūrėtumėte jų vaizdo klipus... Ten matyti, kad jau nuo pat pradžių aš gyvenau savo atskirame pasaulyje. Kiekvieną iš tų dainų iki šiol labai myliu.
Todėl man net sunku paaiškinti, kodėl būtent „Kerai“ pralaužė tuos ledus. Gal kartais dainai tiesiog ateina jos laikas?
Beje, pati „Kerų“ istorija labai paprasta. Parašiau, įrašiau ir... palikau gulėti. Po poros mėnesių prie jos grįžau, paklausiau iš naujo ir padariau tik vieną dalyką – pridėjau pauzę prieš priedainį. Tada staiga pajutau: viskas. Dabar ji pasiruošusi skambėti.
– Jūsų dainose daug emocijų, asmeninių išgyvenimų ir savęs pažinimo temų. Kiek jose tikrosios Aistės?
– Mano dainose istorijos neišgalvotos – jos visos tikros ir išgyventos. Todėl, jeigu norite susipažinti su pačia tikriausia Aiste, turbūt geriausia pradėti nuo mano muzikos. Ten kartais pasakau net daugiau, negu pasakyčiau per interviu.
Tačiau apskritai nelabai moku atskirti scenos AISTE nuo Aistės, kuri grįžta namo. Viskas, ką darau: muzika, klipai, socialiniai tinklai, koncertai, net šis interviu, yra skirtingos to paties žmogaus pusės. Kartais rimta, kartais visiškai kvaila, kartais labai jautri, kartais su auksiniais bateliais – bet visur aš.
Dabar dar vieną mano versiją galėsite pamatyti „Lietuvos balso“ mokytojos kėdėje. Ten irgi, galiu pažadėti, vaidinti tikrai nepavyko. Po dvylikos valandų filmavimo joks žmogus nebeturi jėgų apsimetinėti. (Šypsosi.)
– Kurių Lietuvos muzikos legendų kūryba Jus labiausiai įkvepia ir kodėl?
– Ačiū, labai geras klausimas. Mano dabartinė kūryba labai stipriai atsiremia į lietuviškos muzikos istoriją. Aš pati savo kuriamą muzikinį pasaulį vadinu „soul Lituanica“ – lietuvišku soulu.
Mane labai įkvepia Vytautas Kernagis, „Hiperbolė“, Nelly Paltinienė ir apskritai senoji Lietuvos estrada. Tačiau įkvepia ne todėl, kad norėčiau atkartoti jų skambesį. Mane žavi tai, kad toje muzikoje yra kažkas labai tikro, nesuvaidinto.
Yra lietuviškų dainų, kurioms užtenka kelių pirmųjų natų ir jos paliečia kažkokią labai specifinę vietą lietuvio širdyje. Net sunku paaiškinti, kodėl, – gal tai mūsų kalba, melodika, gal bendri prisiminimai. Tačiau tas jausmas egzistuoja.
– Pasidalykite, koks buvo pats netikėčiausias momentas filmuojant pirmuosius „Lietuvos balso“ epizodus?
– Vienas netikėčiausių momentų man buvo per akląsias perklausas išgirsti savo pačios dainą.
Išgirsti ją visiškai kitaip – taip, kaip pati jos dar nebuvau girdėjusi. Sėdėjau atsukusi nugarą, klausiau ir galvojau: palaukite... aš šitą dainą iš kažkur žinau.
Tada atėjo labai stiprus jausmas. Kai tavo kūrinį pasiima kitas žmogus ir perleidžia per savo istoriją, balsą ir emociją, supranti, kad ta daina jau nebepriklauso vien tau.
Apskritai filmuojant buvo ne vienas momentas, kai galvojau: ar čia tikrai dabar vyksta? Buvo akimirkų, apie kurias iki šiol negaliu pasakoti, bet vieną dalyką tikrai galiu pažadėti: LNK žiūrovai pamatys labai daug tikrų reakcijų. Ten sunku ką nors suvaidinti, nes nežinai, kas nutiks po minutės, kitos.
– Jei galėtumėte duoti vieną patarimą penkiolikmetei Aistei, dar tik ieškančiai savo kelio, ką jai pasakytumėte?
– Jeigu galėčiau susitikti su penkiolikmete Aiste, pirmiausia turbūt pasakyčiau: „SPF nuo saulės – kiekvieną dieną.“ (Juokiasi.) Tada surašyčiau jai visų pudrų, kremų ir kitų produktų, kuriuos per gyvenimą esu išbandžiusi ir supratusi, kad jie man visiškai netinka, sąrašą. Sutaupyčiau mergaitei ir laiko, ir pinigų.
Tačiau jeigu reikėtų pasakyti jai vieną rimtą dalyką, turbūt tiesiog apkabinčiau ir sušnibždėčiau į ausį: „Aiste, pasitikėk savimi ir daryk taip, kaip jauti.“
Juk kai esi jaunas, aplink labai daug žmonių, kurie žino, ką tu turėtum daryti: ką mokytis, kokią profesiją rinktis, kaip atrodyti, kaip elgtis. Labai lengva tarp visų tų balsų pamesti savąjį.
Dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad mano vidinis balsas dažniausiai kryptį žinojo. Man tiesiog prireikė daugiau laiko išmokti juo tikėti.
– Ko norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų po šio „Lietuvos balso“ sezono?
– Labiausiai norėčiau, kad kiekvieną laidą baigę žiūrėti žmonės pagalvotų: „Oho, čia buvo geras šou!“ Kad lauktų kito šeštadienio, ginčytųsi namuose, už ką serga, turėtų savo favoritų ir jaustųsi viso to konkurso dalimi.
Dar labiau norėčiau, kad tas ryšys nesibaigtų kartu su paskutine laida. Kad žiūrovai įsimylėtų šituos talentus taip, jog po projekto norėtų klausytis jų muzikos, sekti jų kelią ir, svarbiausia, pirkti bilietus į jų koncertus.
Man atrodo, tikroji „Lietuvos balso“ sėkmė nėra vien tai, kas laimės finalą. Didžiausia pergalė būtų, jeigu po šio sezono Lietuva turėtų kelis naujus atlikėjus, kurių karjera žmonės norėtų domėtis dar daug daug metų.
– Ką Jums pačiai reiškia ši nauja pradžia? Ar įdomiau būti ne tik atlikėja, bet ir žmogumi, padedančiu gimti kitų žmonių muzikinėms svajonėms? Galbūt šįkart svarbiausia – pergalė?
– Šis naujas, mokytojos, vaidmuo man be galo įdomus, nes pirmą kartą savo patirtį galiu panaudoti ne tik savo, bet ir kito žmogaus kūrybos keliui. Todėl bus labai smalsu pamatyti, kiek daug žmogus gali pasikeisti per tokį trumpą, bet labai intensyvų laiką.
Ar sieksime pergalės? Aišku, sieksime! Jeigu jau žaidžiame, tai žaidžiame iki galo!
Naujausi komentarai