Apie gebėjimą pastebėti mažus kasdienybės stebuklus ir kodėl šiuolaikiniam žmogui sunkiau tiesiog išbūti natūralioje aplinkoje, su menininke pasikalbėjome susitikusios Kaune – pusiaukelėje tarp jos dviejų pasaulių.
– Nustebote, kai pavadinau jus peizažiste. Kodėl šis apibūdinimas pasirodė netikėtas?
– Įprastai save pristatau kaip animalizmo atstovę, nes ilgą laiką mano darbuose buvo daug gyvūnų. Man ir pačiai atrodo, kad dabar jų šiek tiek sumažėjo, o gamtos atsirado daugiau. Vis dėlto aš niekada apie save negalvojau kaip apie peizažistę. Gali būti, kad pati gana siaurai įsivaizduoju peizažą. Man tai turbūt yra toks klasikinis vaizdas: laukai, medžiai, horizontas. O mano darbuose gali būti tik koks nors mažas gamtos fragmentas, todėl ilgainiui net pradėjau klausinėti kolegų, kaip tokius darbus apskritai reikėtų įvardyti.
Dabar, kai žiūriu į visumą, suprantu, kad gamtos mano darbuose tikrai daugėja, todėl gal tas peizažistės apibūdinimas ir yra teisingas. Tiesiog pati su juo niekada nebuvau susitapatinusi. Norisi neapsiriboti vienu žanru – paimti skirtingus aspektus ir sudėti juos į vieną vietą. Specialiai apie tai negalvoju, tiesiog taip natūraliai išeina.
– Iš kur atsiranda vaizdinių, kuriuos nusprendžiate tapyti? Ar jų ieškote, ar jie patys Jus suranda?
– Jeigu ieškosi, tikrai nerasi. Įkvėpimas dažniausiai ateina pats. Dažniausiai tai būna ne koks nors didelis, įspūdingas vaizdas, kurį specialiai reikia nuvažiuoti pamatyti, o labai maži momentai mano aplinkoje.
Tu ką nors įnirtingai dirbi, o tada pakeli galvą ir staiga tarsi sustingsta žvilgsnis. Pamatai debesį, atspindį, kokį nors spalvų santykį ir pagalvoji: „O, čia paveikslas.“ Tada greitai trauki telefoną ir fotografuoji, kad nepamirštum.
Turiu tokį nuotraukų albumą, kuriame kaupiu tuos vaizdus. Kartais po kiek laiko jį atsiverti ir matai, kad vienas vaizdas tavęs jau nebeveikia. Gaila, kad jo nenutapei iš karto, nes tuo metu jis atrodė labai svarbus. O į kitą vis dar žiūri ir galvoji: ne, šitą tikrai reikia nutapyti. Man pačiai tai buvo įspūdingas momentas ir norisi, kad galbūt ir kitam žmogui jis toks būtų.
– Vadinasi, Jums svarbus ne vien pats vaizdas, bet ir akimirka, kurią jį pamatėte?
– Taip. Man atrodo, kad tas momentas labai svarbus, – apima jausmas, lyg aš ką tik pamačiau paveikslą. Turiu vieną darbą, kurį nutapiau iš saulės atspindžio lange. Kiekvieną dieną eidavau pro tą pačią vietą, pasitikdavau saulę, ir tik vieną kartą pamačiau tą atspindį. Staiga supratau, kad jis gali būti paveikslas. Kodėl tą dieną pamačiau, o kitomis ne – nežinau. Man tai ir yra ta mistika, kai turi tiesiog pajusti momentą.
– Daug kalbate apie pastabumą. Kaip manote, ar šiuolaikiniam žmogui to gebėjimo trūksta?
– Man atrodo, kad reikia mokėti pastebėti. Tam tikra prasme turi būti atsipalaidavęs, gebėti džiaugtis aplinka. Žinoma, gali ką nors pamatyti ir liūdną ar labai užimtą dieną. Vis dėlto, kai esi tame nuolatiniame skubėjime – greičiau reikia tą, greičiau aną – labai sunku.
Regis, daug žmonių tiesiog gyvena savo mintyse. Galvoji apie tai, ką reikia padaryti, kas buvo, kas bus, ir tada nelabai dairaisi aplink. Net važiuodamas automobiliu gali žiūrėti tiesiai, skaičiuoti mašinas ir galvoti apie savo reikalus. Tačiau gali truputį praplėsti žvilgsnį ir pamatyti šalia esančius laukus, debesis, jų spalvų santykį. Kartais užtenka kelių sekundžių ir kas nors tave užkabina.
Kitą kartą gali dairytis į tuos pačius laukus, ir nieko. Žydras dangus, žalia žolė – ir nieko nejauti. Nėra to momento. Todėl aš sakau, kad visa tai ateina savaime. Aišku, ir man pačiai būna etapų, kai aš nieko nematau. Atrodo, žiūri, žiūri, bet niekas neužkabina. Tai irgi normalu.
– Gyvenate vienkiemyje. Ar būtent gyvenimas gamtos prieglobstyje išlavino tokį žvilgsnį?
– Kai su vyru nusipirkome vienkiemį, man atsirado labai daug įkvėpimo – tiesiog kadras po kadro ėjo. Labai daug visko namų aplinkoje matau. Ryte atsikeliu ir pirmiausia išeinu į lauką, apeinu visą sodybą. Jeigu ne per vėlu, pasitinku saulę, pasižiūriu į rūką, pasižiūriu, kokie augalai išsiskleidė, o kurie – dar ne. Tai tapo savotišku ritualu.
Kai kiekvieną dieną esi toje pačioje vietoje, labai aiškiai matai, kaip viskas keičiasi. Pavasarį kas nors atgyja, pražysta, tada vieną augalą pakeičia kitas. Po truputį eini į rudenį – vienas dalykas nunyksta, paskui kitas. Keičiasi kvapai, atsiranda rūkų, drėgmė, tada ateina šaltis. Dabar, pvz., labai stipriai čirškia žiogai. Aš žinau, kad jie nutils. Prasidės rūkas, atsiras tas aromatas, drėgmė, o paskui po truputį žemę apgaubs vėsuma.
Jaučiu, kad taip išgyvenu visus metus. Jeigu kiekvieną dieną iš tikrųjų jauti sezoniškumą, atrodo, kad ir gyveni visus metus.
– Ar mieste metų laikai jaučiasi kitaip?
– Labai kitaip. Kai dirbu mieste, man metai šiuo atžvilgiu būna tušti. Net nesuprantu, kad jie praėjo. Jei karšta – vadinasi, vasara. Tada staiga žiūri, kad jau rugpjūtis, jau ruduo. Kai gyveni gamtoje, matai visą tą perėjimą. Tavo laikas tampa daug pilnesnis.
Kita vertus, miestas man irgi labai reikalingas. Ten yra draugai, pokalbiai, žmonės, socialumas. Miestas labai praplečia akiratį.
Todėl man dabar labai geras toks kontrastas. Aš negaliu savęs uždaryti bute, nes miestas mane tam tikra prasme uždusintų, bet ir visiškai atsiriboti nuo žmonių nenoriu. Sveikai pusiausvyrai reikia abiejų pusių.
– Kadangi kurį laiką gyvenate kaime, kaip, Jūsų pastebėjimu, tokios gyvenvietės keičiasi?
– Kaimai keičiasi labai stipriai. Senieji gyventojai miršta, į jų namus atsikelia jaunos šeimos. Kai jos atsikelia, kartu atsineša visą civilizaciją iš miesto – savo supratimą apie švarą, estetiką, minimalizmą.
Medžiai išpjaunami, žolynai nuskutami, pastatomos aukštos tvoros. Ūkinių pastatų nebereikia, nes žmonės nieko nebeaugina, dirba mieste. Taigi, žmogus atsikelia į kaimą, bet kartu su savimi atsineša miestą.
Tas kaimas, kurį mes įsivaizduojame, po truputį nyksta. Seni namai nugriaunami arba renovuojami, viskas tampa modernu. Tų senų sodybų su didžiuliais medžiais, kur nors pakampėje gulinčiais senais rakandais, apaugusiais žolynais vis mažiau. Man jos labai gražios. Ne todėl, kad jos apleistos, o todėl, kad ten matau likusią gyvybę. Ten žmogus gyveno visą savo gyvenimą ir paliko pėdsakų. Tie pėdsakai jau pradeda irti, bet dar matomi. Čia pat yra gamta, kuri bando tame pačiame klestėti. Jie vienas kito neužgožia.
– Sakote, kad šiuolaikinis žmogus į gamtą atsikelia su savo taisyklėmis. Kuo tai skiriasi nuo ankstesnio žmonių gyvenimo kaime?
– Man atrodo, kad anksčiau žmogus gyveno pagal gamtos taisykles, o dabar siekiame, kad būtent gamta prie mūsų prisitaikytų. Norime, kad būtų švaru, tvarkinga, estetiška – taip, kaip mums patogu.
Dėl to ir norisi tuos senus kaimus įamžinti. Nežinau, kiek laiko jie dar bus tokie, kokie yra. Galbūt jų labai sumažės. Norisi išsaugoti būtent tą santarvę, kurią ten matau, – kai žmogus ir gamta gyveno kartu.
Miestuose man irgi patinka, kai paliekami pievų ruožai. Esame labai pripratę prie nuolat nupjautos žolės ir kartais, pamatę aukštą žolę miesto centre, iškart sakome: „Kas čia per apleistumas?“ Gal tai ne apleistumas. Gal tiesiog leidžiama gamtai šiek tiek pabūti.
– Tapybai skiriate labai daug laiko. Ar nepavargstate nuo šios veiklos?
– Visko pasitaiko, bet dabar jaučiuosi ypač jai atsidavusi. Net kai dirbu kitą darbą, kuriame irgi esu tarp dažų, vaizdų, meno, sėdžiu ir galvoju apie tai, kaip noriu grįžti namo ir tapyti toliau. Iš šono turbūt juokinga – sėdi su teptuku, dažais ir galvoji, kaip nori tapyti.
– Ką darote, jei įkvėpimas dingsta?
– Yra viena labai gera dėstytojos kadaise paminėta taisyklė: jeigu ir neturi idėjų, turi vis tiek eiti ir daryti. Bent vieną nevykusį darbą. Kartais supranti, kad nieko gero nepadarei. Tačiau nutapai vieną paveikslą, atsiranda antras. Tada trečias. Po truputį užsiveda tas varikliukas. Svarbiausia yra daryti.
Jeigu lauksi, kol ateis tobula idėja ir tobula būsena, gali laukti ir labai ilgai.
Naujausi komentarai