Puošniosios damutės
Kiek iš viso yra tų damučių ir kodėl toks prancūziškas pavadinimas? Anot Ričardo, skrybėlėtos damos jam asocijuojasi su senais prancūziškais filmais.
Madmuazelių yra nutapęs pačių įvairiausių: stimpanko stiliaus, džiazinių ir, kaip pats sako, paprastesnių. Vienos gimė iš užsakovų pageidavimų, kitos – iš paties kūrėjo vaizduotės. Pvz., viena damutė labai panaši į dainininkę ir filmų garsintoją Ingą Valinskienę.
„Esu gal porą nutapęs ir be skrybėlių, bet visos kitos – skrybėlėtos“, – šypsosi menininkas.
Dar viena svarbi visų skrybėliuotų damų detalė – akys. „Jos – žmogaus sielos veidrodis. Akyse atsispindi visi mūsų išgyvenimai: džiaugsmas, liūdesys, flirtas“, – aiškina tapytojas.
Prieš keletą metų Vilniaus knygų mugėje jis surengė tai, ką dabar madinga vadinti „live“. Kiekviena moteris, panorusi tapti skrybėliuota dama, vos per pusvalandį ja ir tapdavo. Ričardas meistriškai darbavosi pastele. „Parinkdavau damai skrybėlaitę ir ją nupiešdavau“, – pasakoja menininkas ir tęsia, jog tarp norinčiųjų tapti skrybėliuotėmis buvo ir nemažai kauniečių. Matyt, Kauno ponios ir panelės skrybėles išties mėgsta.
Pirmoji – Vokietijoje
Į Kačerginės Mėlynąją salę liepos viduryje atkeliavo 26 madmuazelės, o iš viso, menininko skaičiavimu, jų bus nutapęs apie 100.
„Jei atvirai, tų damų jau nebeskaičiuoju. Juk būna ir užsakymų – kažkas nori, kad nutapyčiau jubiliatę: žmoną, mamą, tetą ar kitą artimą žmogų. Net pasako, kokias spalvas turėčiau naudoti, duoda nuotraukų. Kartais tenka nutapyti ir skrybėlėtą porą – vyrą su žmona. Gal vestuvių metinių proga, nežinau“, – svarsto.
Tokiais atvejais, anot Ričardo, tenka pasitelkti fantaziją – pasodinti porą prie automobilio vairo ar įkurdinti kitoje netikėtoje aplinkoje, kad paveikslas būtų įdomesnis.
Skrybėlėtos damos gyvena ne tik lietuvių namuose: yra iškeliavusių ir už Atlanto, rastume jų ir kaimyninėje Lenkijoje. „Užsako, nutapai, išsiunti ir pamiršti“, – juokiasi menininkas ir priduria, kad pirmosios savo madmuazelės nepamirš niekada. Ji gimė 1993-iųjų gegužę, kai Vilniuje vyko pirmasis tarptautinis teatrų festivalis LIFE.
„Tada buvau studentas. Nutapiau merginą, kuri man patiko. Vardo nesakysiu. Kačerginėje dabar eksponuojama to paveikslo kopija – dubliažas, tapytas iš atminties. Originalo neišsaugojau. Per mugę jį nusipirko vienas vokietis. Pasirodo, jis kolekcionavo paveikslus, kuriuose vaizduojamos skrybėlės“, – kapstosi prisiminimuose.
Menininkas neslepia, kad skrybėlės jam iki šiol atrodo ypatingas ir elegantiškas galvos apdangalas. Ir pats ne vieną turi. „Gražūs seniau buvo laikai, – atsidūsta, – žmonės vaikščiojo su skrybėlėmis. Dabar tokių skrybėlėtų praeivių retai bepamatysi.“
Gražūs seniau buvo laikai – žmonės vaikščiojo su skrybėlėmis. Dabar tokių skrybėlėtų praeivių retai bepamatysi.
Su taure – nepraleido
Anot Ričardo, menininkai – labai jautrūs žmonės. Kartais jų kūryboje netikėtai atsiranda motyvų, kurie vėliau tarsi ima ir išsipildo.
„Koroninę“ madmuazelę nutapiau tada, kai apie jokią koroną dar niekas nekalbėjo. Tokį pavadinimą paveikslui daviau tik vėliau, prasidėjus pandemijai. Iš tiesų nutapiau damą, apsigaubusią juoda gėlėta Pavlovo skara. Seniau tokias ryškiomis gėlėmis margintas vilnones skaras nešiodavo mūsų močiutės. Veidą beveik visą uždengiau skara – palikau tik akis ir skrybėlę. Paveikslą tapiau žiemą, o vos jį baigiau – prasidėjo koronaviruso pandemija. Štai taip koroną tarsi išpranašavau“, – juokiasi menininkas ir sako, kad po metų veidus skaromis ar kaukėmis jau dengė ne tik jo paveikslų damos, bet ir visas pasaulis.
Pašnekovas pasakoja ir kitą jo atminty įstrigusią istoriją. Dar prieš pat pandemiją Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje, esančioje Hipodromo gatvėje, jis surengė parodą „Madmuazelės“. Visi darbai jau buvo iškabinti, tačiau vieno ligoninės vadovybė eksponuoti neleido.
„Jame buvo pavaizduota dama su taure. Tuo metu Lietuvos sveikatos apsaugos ministru buvo Aurelijus Veryga“, – šypsosi tapytojas. Pasak jo, niekas negalėjo įrodyti, kad taurėje iš tiesų buvo vynas – galėjo būti ir sultys. Vis dėlto parodos rengėjų perkalbėti nepavyko.
Paklaustas, ar menininkui nesunku būti ir savo kūrybos vadybininku – ieškoti erdvių parodoms, rūpintis jų organizavimu, – Ričardas neslepia, kad tai nelengva: „Tokia jau menininko duona. Reikia ne tik tapyti, bet ir surasti vietą, kur savo darbus parodyti žmonėms. Juk kuriame dėl jų.“
Tapo ne tik damutes
R. Tuskenis sako, kad jo kūryba neapsiriboja vien madmuazelėmis. Tapo ir... madmuazelius, kitaip tariant, vyrus. Menininkas projektuoja privačius ir visuomeninius interjerus, kuria baldus, grafinius ženklus, sienų tapybos darbus.
Neseniai Vilniaus apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, įsikūrusioje Ulonų gatvėje, buvo eksponuojama jo pastelės darbų paroda „Vilniaus etiudai“. Joje – įvairūs Vilniaus vaizdai: bažnyčios, senamiesčio gatvelės, Užupis ir kiti menininkui brangūs sostinės kampeliai. „Tapau pagal nuotraukas, į vietą neinu. Yra ir pora Markučių vaizdų. Ten dabar gyvenu“, – pasakoja.
Paklaustas, ką pačiam smagiausia tapyti, nė akimirkos nesudvejoja – žinoma, kad madmuazeles. „Prie jų jau ranka atmušta“, – juokiasi ir tęsia, kad idėjos naujoms damoms dažniausiai gimsta visai netikėtai. Pasivaikščiojęs po Vilnių jis pamato daug gražių moterų, tačiau vien grožio nepakanka – būsimoji madmuazelė turi turėti ką nors savito, kas patrauktų jo akį.
„Pamatai tokią moterį, ir galvoje iš karto gimsta naujos madmuazelės idėja. Atlikėjai Jazzu restorane Anykščiuose buvau nutapęs jos madmuazelę. Kačerginėje pamatysite damą, vietoj skrybėlės pasipuošusią rožių puokšte. Idėja gimė Vilniuje, kai pamačiau dviračiu važiuojančią merginą su lankeliu, nusėtu daugybe rožių. Net nykštį jai pakėliau“, – prisimena menininkas.
Dar vieną darbą – džiazinę damutę – įkvėpė sena gera džiazo muzika ir paroda, kurios tema buvo susijusi su muzika. „Todėl vietoj skrybėlės jai uždėjau vinilinę plokštelę“, – pasakoja Ričardas.
Dažniausiai jis renkasi akrilinius dažus – ne tik dėl jų savybių, bet ir dėl praktiškų priežasčių. „Jie neturi tokio aitraus kvapo kaip aliejiniai. Kadangi mano dirbtuvės yra namuose, tai svarbu“, – teigia.
Į dailės mokyklą – su pieštuku
Apie savo vaikystę, praleistą Utenos rajone, Ričardas pasakoja itin vaizdingai: „Atsiradau pasaulyje, kai medžių lapai jau buvo pradėję gelsti. Gimiau 1967 m. rugsėjo 14 d. Radeikių kaime. Mama sakydavo, kad tais metais buvo nepaprastai daug obuolių, o jų gausa esą pranašauja karą. Tačiau, ačiū Dievui, jo nebuvo. Kadangi atėjau į pasaulį tokiu spalvingu metų laiku, matyt, ir pats panorau viską spalvinti. Iš pradžių – mintyse. Vėliau – ant sienų, popieriaus.“
Pirmąjį savo talento įvertinimą jis gavo dar nė nepradėjęs lankyti mokyklos. Sesuo jo piešinį su saulėgrąžomis išsiuntė legendinei tetai Betai į Lietuvos radiją. Tuo metu ji vedė vaikams skirtą laidą „Tetos Betos viktorina“, o televizijoje buvo gerai pažįstama kaip laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja.
„Gerai nepamenu, bet kažką tada laimėjau. Gavau patvirtinimą, kad mano rankos, matyt, iš tinkamos vietos išaugusios – piešti tinka“, – šmaikštauja menininkas.
Paūgėjęs Ričardas pradėjo mokytis Vaikutėnų aštuonmetėje mokykloje. Pastebėjusi sūnaus polinkį piešti, mama nuvežė jį į Utenos vaikų dailės mokyklą.
„Man buvo kokie dešimt metų. Per stojamuosius visi vaikai atsinešė aplankus, pilnus piešinių, ir dėžutes spalvotų pieštukų, o aš neturėjau nė vieno savo darbo ir atsinešiau tik vieną pieštuką. Tačiau, matyt, turėjau dar kažką, nes mane priėmė“, – šypsosi pašnekovas.
Kadangi atėjau į pasaulį tokiu spalvingu metų laiku, matyt, ir pats panorau viską spalvinti. Iš pradžių – mintyse. Vėliau – ant sienų, popieriaus.
Paklaustas, ar menininko geną atsinešė iš šeimos, Ričardas nė kiek tuo neabejoja. Jo močiutė Adelė Meiduvienė buvo tautodailininkė, audusi išskirtinio grožio audinius. Teta tuo pačiu vardu tapydavo savo malonumui, o Ričardas jos darbus kartais šiek tiek pataisydavo. Po tokių korekcijų paveikslai dažnai iškeliaudavo kam nors dovanų.
„Tuskenių giminėje menininkų tikrai netrūksta. Galbūt žinote brolius Joną ir Valentiną Šimonėlius – Utenos krašto tautodailininkus ir skulptorius? – klausia. – Valentinas iškalė Vyčio bareljefą ir užrašą ant milžiniško akmens, skirto Žalgirio mūšio 610-osioms metinėms įamžinti. Tas 14 t riedulys stovi Griunvaldo mūšio lauke Lenkijoje. Jonas savo sodyboje Sirutėnų kaime yra įkūręs skulptūrų parką. Jie man gal dėdės, o gal pusbroliai?.. Tad gal tikrai tą menininko geną, kaip sakote, turiu?“ – svarsto.
Iš vaikystės metų Ričardas iki šiol su pagarba prisimena ir savo dailės mokytoją Andrių Surgailį. „Jis turėjo kažką tokio, kas mane, kaip piešiantį vaiką, labai paskatino šio pomėgio nemesti“, – sako.
Baigęs pagrindinę mokyklą ir įgijęs pirmuosius dailės pagrindus, Ričardas bandė stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tačiau nepavyko. „Teko pradžioje „pakariauti“, o po kariuomenės įstojau į tuometį Vilniaus dailės institutą. Kai 1995 m. baigiau studijas ir įgijau dizainerio dailininko specialybę, institutas jau buvo tapęs Vilniaus dailės akademija“, – prisimena jis.
Sudėtingiausia tapyti akis
Jei turėtų stebuklingą teptuką ir galėtų iš naujo nusipiešti savo gyvenimo kelią, turbūt nieko jame nekeistų – pieštų tokį patį. „Jei jau taip lemta, jeigu tokia mano gyvenimo linija ar karma, vadinasi, reikia toliau savo kryžių nešti ir į šalis per daug nesidairyti“, – šypsosi.
Kaip yra su įkvėpimu? Ar jis ateina netikėtai, ar sulaukia jo kaskart sėsdamasis prie molberto? Ričardas sako, kad dažniausiai galioja antrasis variantas – tiesiog reikia pradėti dirbti. „Tačiau jei nuo pat ryto nėra nuotaikos arba kas nors per dieną ją sugadina, visos emocijos persikelia į darbą. Esu tapęs ir ikonas – apskritai šventas reikalas: turi jo imtis švariomis rankomis ir tyra širdimi“, – atvirauja.
Paklaustas, ar šiais laikais įmanoma pragyventi iš meno, šypteli. „Lietuva maža, žmonių nedaug, rinka nedidelė, todėl ir meno vertintojų nėra tiek daug“, – svarsto ir tuojau pat pasakoja vieno savo paveikslo istoriją.
„Vieną darbą pardaviau užsieniečiui. Vėliau jis jį perpardavė draugams Anglijoje, o šie paveikslą atidavė į „Thompsons Auctioneers“ aukcioną. Tik vėliau sužinojau, kad ten jis buvo parduotas už 35 tūkst. svarų. Tai turbūt didžiausia suma, susijusi su mano kūriniu, tik, deja, atsidūrusi ne mano kišenėje. Apie viską sužinojau jau post factum“, – juokiasi Ričardas.
Ar yra paveikslas, kurį labiausiai norėtų nutapyti, bet jo vizija dar ne iki galo subrendusi? Menininkas ilgai negalvoja: „Yra, – sako. – Po truputį link jo einu. Aišku, tai bus madmuazelė, tik jau garbaus amžiaus.“
Sudėtingiausia, anot jo, nutapyti damai akis. Žmogui senstant akys išlieka tokios pat jaunos, nors raukšlės aplink jas vis gilėja.
„Lengva nutapyti madmuazelę be raukšlelių – kaip aš sakau, po plastinės operacijos, o štai gražiai perteikti moters amžėjimą – jau tikras menas“, – įsitikinęs kūrėjas ir tęsia, kad lygiai taip pat nelengva perteikti ir damos nuotaiką.
Svajonių neišduoda
Per „Madmuazelių“ parodų atidarymus įvairiuose Lietuvos miestuose Ričardas dažnai išgirsta lankytojų svarstymų, kad viena ar kita dama labai primena ką nors iš garsenybių pasaulio.
„Gal jos ir panašios, – sutinka. – Tačiau specialiai jų tokių netapau ir mūsų žvaigždžių pozuoti neprašau. Jei žmonėms jos sukelia kokių nors smagių asociacijų – tebūnie. Taip net įdomiau, daugiau intrigos. Dėl to dažnai prie paveikslų net nerašau pavadinimų – kad liktų vietos žiūrovų fantazijai.“
Paklausus, ar yra nutapęs autoportretą, menininkas teigia, kad toks tikrai yra: „Jau seniai. Jei atkreipėte dėmesį – mano veidas pailgas, todėl ir daugelis mano madmuazelių pailgais veidais, įkypomis akimis.“
Ką veikia tada, kai netapo? Kasdienybėje, sako, netrūksta žemiškų darbų – reikia nupjauti žolę kieme, pasirūpinti namais Markučiuose. Negalėtų gyventi daugiabučio dėžutėje. Jam reikia gamtos. Štai Kernavėje eksponuoja triptiką „Aguonų laukas“, nutapytą pernai plenere.
Menininkas geru žodžiu mini plenerus. Ten gali pamatyti, kaip dirba kolegos, pasisemti minčių, idėjų, o paskui grįžti namo ir vienas eksperimentuoti. „Man geriausia ir dirbti, ir ilsėtis namuose. Esu nemažai keliavęs, aplankęs daug šiltų kraštų, bet namai vis tiek lieka namais“, – tikina.
Kas tapytoją R. Tuskenį šiandien gyvenime labiausiai džiugina? „Didžiausias džiaugsmas – sveikata. Jei atsikeli ryte ir tau beprotiškai skauda dantį, kokia dar tapyba... O liūdina politika. Stengiuosi į ją per daug nesigilinti, nes paprasti žmonės mažai ką gali pakeisti.“
Paprašytas atskleisti savo didžiausią svajonę, paslaptingai taria, kad yra prietaringas: „Jei ją išduosiu, neišsipildys. Tai tas pats, kaip pučiant gimtadienio žvakutes.“
Jeigu vienai dienai kas nors atimtų teptuką? „Turbūt drožinėčiau medį. Arba pieščiau aerozoliniais dažais ant automobilių stogų. Man labai patinka septintojo dešimtmečio „Mini Cooper“ mašinytės. Pats tokią turiu ir jau seniai svajoju ant jos stogo nutapyti skrybėlėtą madmuazelę. Dabar ant maniškio puikuojasi Didžiosios Britanijos vėliava, bet aš kur kas mieliau ten matyčiau madmuazelę. Pirmieji bandymai jau yra – tiesa, kol kas tik ant automobilių modeliukų“, – atvirauja Ričardas ir prisipažįsta, kad kartais vis dar jaučiasi lyg vaikas – žaidžia su modeliukais, margina jų stogus savo piešiniais.
Naujausi komentarai