Tarp rėmų ir laisvė rinktis
Didžiulė uolų siena stūkso virš nedidelės plynaukštės Aukštutinio Provanso regione, Pietų Prancūzijoje. Jos papėdėje, žolėje, guli keli akmenys – atrodo, tarsi jie čia būtų nukritę atsitiktinai.
Tačiau po jais ilsisi jauno vyro pelenai. Tai buvo jo mėgstamiausia vieta, todėl šeima nusprendė, kad būtent čia jis turi rasti amžinąją ramybę.
Vaizdas dvelkia visiška laisve ir gamtos ramybe, tačiau kaimyninėje Vokietijoje toks atsisveikinimas būtų tiesiog nelegalus, rašo DW.
Vokietija išlieka viena griežčiausių šalių laidojimo klausimais: įstatymai čia reikalauja, kad mirusieji būtų laidojami tik patvirtintose kapinėse, specialiose miško dalyse arba tam skirtuose jūros plotuose. Laikyti urną namuose ant židinio atbrailos ar išbarstyti pelenus savo sode čia griežtai draudžiama.
Tačiau kitose šalyse požiūris kur kas liberalesnis. Pavyzdžiui, Šveicarijoje gedintieji gali išbarstyti pelenus tiesiog Alpių pievose ar ant uolų.
Čia, kaip ir Nyderlanduose, propaguojamas dar romantiškesnis būdas – atsisveikinimas oro balione. Pasiekus reikiamą vietą, pelenai paleidžiami pavėjui, o šeimai vėliau įteikiamas sertifikatas su tiksliomis koordinatėmis.
Deimantas šeimos relikvijai
Pageidaujantiems pakilti dar aukščiau, JAV kompanijos siūlo dalį pelenų išskraidinti į kosmosą. Dėl teisinės pilkosios zonos šia paslauga naudojasi ir vokiečiai – kadangi didžioji dalis palaikų lieka Žemėje ir yra laidojami urnoje, formaliai įstatymas nėra pažeidžiamas.
O tiems, kurie nori brangų žmogų visuomet turėti šalia, siūloma „atminimų deimantų“ paslauga.
Per keletą mėnesių iš mirusiojo pelenų ar plaukų išgaunama anglis laboratorijoje paverčiama sintetiniu deimantu, kuris vėliau gali būti įsodinamas į papuošalą.
Teigiama, jog tai – ne tik prabanga, bet ir simbolinis ryšys, leidžiantis mirusiajam tapti šeimos relikvija.
Vis dėlto ryškiausia pastarųjų metų tendencija – ekologija. Europoje vis dažniau atsisakoma lakuotų karstų, metalinių rankenų ir cheminių konservantų (balzamavimo).
Skandinavijoje ir Nyderlanduose kuriasi naujos kartos kapinės, kuriose pagrindinis akcentas – natūralumas.
Šiuos pokyčius atspindi ir kremavimo tendencijos. Vokietijos duomenimis, 2024 m. kremavimas sudarė net 81 proc. visų laidojimų.
Atgimti rožės krūmu
Modernūs krematoriumai dabar naudoja šilumos atgavimo sistemas, o laidojimo namai siūlo biologiškai skaidžias urnas.
Jos dažnai laidojamos „miško kapinėse“ po medžių šaknimis, kur kapas ilgainiui tiesiog susilieja su kraštovaizdžiu.
Tačiau kai kurios inovacijos žengia dar toliau. Viena jų – „žmogaus kompostavimas“. Mirusiojo kūnas paguldomas į kokoną iš šiaudų, šieno, gėlių ir augalinės anglies.
Specialus mechanizmas periodiškai supasi, paskirstydamas drėgmę, o natūralūs mikroorganizmai per maždaug 40 dienų kūną paverčia derlinga žeme. Likę kaulai sumalami į miltelius ir sumaišomi su gautu gruntu.
Galutinis rezultatas – humusas, kuris gali būti panaudotas pasodinti rožės krūmą ar levandas, kurias žmogus išsirinko dar būdamas gyvas.
Švedų biologė Susanne Wiigh-Masak išgarsėjo pasiūliusi dar vieną metodą – vadinamąją „promesiją“. Procesas primena mokslinę fantastiką: kūnas užšaldomas iki –18 laipsnių C, o tada panardinamas į skystą –196 laipsnių C azotą.
Tarp mokslo ir vilties
Ekstremalus šaltis padaro kūną tokį trapų, kad nuo lengvos vibracijos jis tiesiog subyra į smulkius miltelius.
Pašalinus drėgmę ir metalus, liekanos sudedamos į krakmolo karstą, kuris dirvoje visiškai suyra per kelis mėnesius.
Nors ši procedūra patentuota daugiau nei 30 šalių, praktiškai kol kas niekur nėra taikoma.
Priešingą tikslą turi krionika, daugiausia JAV ir Rusijoje siūloma nišinė praktika. Čia kūnai užšaldomi tikintis, kad ateityje mokslas ras būdų prikelti juos gyvenimui.
Tiesa, mokslininkai į šią viltį žiūri labai skeptiškai, tačiau tai netrukdo turtingiems klientams mokėti tūkstančius už galimybę „sulaukti ateities“.
Šiandienos atsisveikinimo būdų įvairovė rodo – nors pabaiga neišvengiama, būdas, kuriuo mes ją pasitinkame, tampa vis labiau asmeniškas. Tai atspindi ir atitinkamus visuomenės pokyčius: silpstantį religinį autoritetą bei sugrįžimą prie gamtos vertybių.
Naujausi komentarai