Muziejaus įkūrėjas gali papasakoti po atskirą istoriją apie kiekvieną statulėlę, paveikslą, suvenyrą ar kitą eksponatą. O po ekskursijos svečių laukia staigmena: galimybė pabendrauti su gyvaisiais muziejaus „eksponatais“ – Berno zenenhundais, kurie jau daugelį metų yra neatsiejama Irmanto gyvenimo dalis.
Pradžia – nuo dovanos
Šiandien sunku patikėti, kad muziejaus istorijoje nebuvo nei didelių planų, nei svajonių apie nuosavą ekspoziciją. Viskas prasidėjo labai paprastai – nuo kelių dešimčių dovanotų statulėlių.
„Prieš aštuoniolika metų gavau pirmąsias 70 šunų statulėlių. Jas padovanojo mano gyvenimo draugės Onutės dukra Aušra, išvykusi gyventi į Airiją. Vėliau pats surinkau dar apie 30 ir jau galėjau surengti pirmąją parodėlę Raseiniuose“, – prisimena I. Tarnauskas.
Tuo metu jis nė neįsivaizdavo, kad nedidelė kolekcija taps muziejumi. Pirmoji paroda buvo labiau bandymas parodyti žmonėms neįprastą pomėgį ir kartu padėti gyvūnams.
Kadangi Irmantas daugeliui pažįstamas kaip ilgametis kinologas, pirmosios ekspozicijos buvo susijusios ir su labdara. Parodų metu jis rinko lėšas šunų globos namams, tikėdamasis, kad žmonės ne tik pasigrožės kolekcija, bet ir prisidės prie kilnaus tikslo.
„Padariau tokią akciją. Norėjau, kad žmonės ateitų pasižiūrėti ir kartu paaukotų šunų globos namams. Tada pagalvojau, kad tokias parodėles galima rengti ir toliau“, – sako pašnekovas.
Kilnojamosios parodos
Netrukus kolekcija ėmė augti. Atsirado pora šimtų statulėlių, vėliau – dar daugiau. Tapo aišku, kad vien namų lentynų joms nebeužteks.
Kai kolekcijoje jau buvo apie 400 eksponatų, Irmantas nusprendė surengti parodą Ukmergėje. Vėliau sekė Kėdainiai, buvo planų aplankyti ir kitus miestus.
Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad viskas klostosi sėkmingai. Tačiau realybė pasirodė kur kas kuklesnė.
„Pagalvojau, kad reikia važiuoti po aplinkinius rajonus. Surengiau parodą Kėdainiuose. Atsivežiau statulėlių, buvo ir gyvų šunų, bet per tris dienas apsilankė tik septyniolika žmonių. Pagalvojau – ne, čia ne tas kelias“, – prisimena Irmantas.
Būtent tada gimė mintis, kad kolekcijai reikia nuolatinių namų. Tokių, kuriuose eksponatai būtų saugūs, nereikėtų jų nuolat pakuoti į dėžes ir vežioti po įvairius miestus.
Vis dėlto iki muziejaus dar buvo likę ne vieni metai. Kolekcija toliau augo, o visi nauji radiniai keliavo į dėžes: „Rinkau, dėjau, kaupiau. Ta mintis apie muziejų vis glostė širdį, bet dar nebuvo atėjęs laikas.“
Per daugelį metų susikaupė net 24 didžiulės dėžės įvairiausių eksponatų. Kiekviena jų slėpė dešimtis ar net šimtus istorijų.
Pastatė savo rankomis
Mintis apie muziejų ilgainiui virto tikslu. Iš pradžių Irmantas tikėjosi, kad pavyks gauti bent dalinę paramą, tačiau laukimas rezultatų nedavė. Tada nusprendė – statys savo jėgomis.
Taip ir prasidėjo naujas etapas. Muziejus kilo paties šeimininko rankomis. Jis ne tik statė pastatą, bet ir rūpinosi kiekviena smulkmena – pirko vitrinas, stiklines spinteles, planavo ekspozicijos išdėstymą.
„Pats pastačiau. Supirkau spinteles, stiklines vitrinas, kad būtų kur sudėti eksponatus. Tada iškrausčiau visas 24 dėžes ir pradėjau viską dėlioti į vietas“, – pasakoja kolekcininkas.
Nors pagrindinį darbą atliko pats, visiškai vienas neliko. Pagalbą pasiūlė vietos žmonės, ūkininkai, pažįstami. Vieni paaukojo kelis šimtus eurų, kiti atvežė smėlio, dar kiti – akmenų aplinkai tvarkyti. Svajonė pamažu įgavo realų pavidalą.
Vis dėlto pats šeimininkas sako, kad darbai dar nesibaigė. Tvarkoma aplinka, planuojama įrengti papildomų erdvių, o ateityje atsiras ir šunų dušas. Tai neatsitiktinė detalė – muziejus glaudžiai susijęs su sodyboje veikiančiu Berno zenenhundų veislynu „Kalnų šuo“.
„Dar ne viskas baigta. Tvarkome aplinką, baigiame statybas. Žmonės jau seniai klausinėjo, kada pagaliau atsidarysime, todėl nusprendėme daugiau nebelaukti“, – sako Irmantas.
Muziejus duris lankytojams atvėrė šių metų birželio 12 d. Nuo tada čia vis dažniau užsuka šeimos, ekskursijos, vaikų grupės ir visi, kuriems šunys yra kur kas daugiau nei tiesiog augintiniai.
Ne vien statulėlės
Muziejus pirmiausia asocijuojasi su tūkstančiais šunų statulėlių, tačiau vos pravėrus jo duris tampa aišku, kad vien jomis kolekcija tikrai neapsiriboja. Per beveik du dešimtmečius I. Tarnauskas surinko tiek įvairiausių daiktų, kad šiandien net pats ne visada gali tiksliai pasakyti, kiek jų iš viso yra.
„Kai ateis laikas rimtai valyti dulkes, tada ir skaičiuosiu, – juokiasi kolekcininkas. – Vien tik vienoje sekcijoje tikrai yra daugiau kaip 1 tūkst. vidutinio dydžio statulėlių. Jeigu skaičiuotume ir pašto ženklus, vokus, žetonus, kitus daiktus, manau, eksponatų jau yra apie 2 tūkst. Jeigu pridėtume apdovanojimus, taures, rozetes – jų dar daugiau.“
Tačiau skaičiai pačiam kolekcininkui nėra svarbiausi. Kur kas svarbiau tai, kad kiekvienas daiktas į muziejų atkeliavo savaip: vieni buvo pirkti sendaikčių turguose, kiti rasti internete, trečius padovanojo draugai ar visiškai nepažįstami žmonės.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad muziejuje eksponuojami tik porcelianiniai ar keraminiai šunys, tačiau ekspozicija kur kas įvairesnė. Lentynose galima pamatyti puodelių, lėkščių, taupyklių, paveikslų, knygų, pašto ženklų, žaislų, lempų, medinių dirbinių, metalinių skulptūrų, sieninių kilimų ir net batų šaukštų, kurių rankenos išdrožtos šuns galvos forma.
„Neseniai gavome ir iš šieno padarytą šunį, ir geležinį, ir betoninę statulą. Žodžiu, jeigu tik ant daikto yra šuo – jis gali atsirasti mūsų kolekcijoje“, – sako Irmantas.
Nesvarbu, ar tai būtų vos kelių centimetrų porcelianinė figūrėlė, ar masyvi skulptūra kiemui – visi jie randa savo vietą muziejuje.
Kiekvienas – su istorija
Vaikščiodamas tarp vitrinų Irmantas gali sustoti prie beveik kiekvieno daikto ir papasakoti, kaip jis atsirado kolekcijoje. Vieni eksponatai įsigyti atsitiktinai, kitų teko ieškoti metų metus.
Būtent todėl muziejaus šeimininkui ekskursijos nėra tik eksponatų rodymas. Jis stengiasi, kad lankytojai išgirstų ir kiekvieno daikto istoriją. „Stengiuosi pasakoti istorijas. Jeigu tik įleisi ir pasakysi: eikite, žiūrėkite, žmogus apeis, ir viskas. Kai papasakoji, kad vienos statulėlės laukiau septynerius metus, tada ji įgauna visai kitą vertę“, – šypsosi muziejaus šeimininkas.
Vienas tokių pasakojimų susijęs su Panevėžyje gyvenusia moterimi, turėjusia vertingą kolekciją. Irmantas apie ją žinojo ilgai, tačiau šeimininkė vis nenorėjo su savo eksponatais atsisveikinti.
„Laukiau septynerius metus. Nei pati moteris, nei jos artimieji niekaip nesiryžo kolekcijos parduoti. Paskui vieną dieną ji vis dėlto atkeliavo pas mane. Tokie dalykai ir yra didžiausias kolekcionavimo džiaugsmas“, – sako Irmantas.
Tokios istorijos, pasak jo, muziejų paverčia gyvu. Lankytojai ima matyti ne tik gražius daiktus, bet ir žmones, kurie juos saugojo, perdavė, dovanojo ar ilgai dvejojo, kam patikėti.
Didžiausias malonumas – surasti
Paklaustas, ar niekada nekilo mintis tiesiog nusipirkti didelę kolekciją ir iš karto gerokai padidinti muziejų, Irmantas tik nusišypso: tokia galimybė buvo. Vienu metu jam buvo pasiūlyta įsigyti maždaug 2 tūkst. šunų statulėlių kolekciją. Tačiau net ir ji nesuviliojo.
„Feisbuke žmonės siūlė nusipirkti apie 2 tūkst. šuniukų už 20 tūkst. eurų. Tačiau nebėra to malonumo. Nusiperki viską iš karto, ir viskas. Didžiausias džiaugsmas yra ieškoti, derėtis, laukti. Pamatai kokį šuniuką ir galvoji: šito dar neturiu. Tada apima azartas“, – sako kolekcininkas.
Šis požiūris, regis, ir paaiškina, kodėl kolekcija augo taip ilgai. Ji nebuvo kuriama siekiant rekordų ar įspūdingo skaičiaus. Kiekvienas eksponatas atsirasdavo tada, kai ateidavo jo laikas.
Per daugelį metų ir artimieji puikiai perprato Irmanto pomėgį: „Dabar jau niekam nebekyla klausimų, ką man padovanoti. Visi žino – šuniuką“. Taip muziejus pildosi ir šiandien. Kiekviena šventė, kiekviena kelionė ar pažįstamų išvyka į užsienį dažnai baigiasi nauju eksponatu.
Mylimiausia – pirmoji statulėlė
Muziejuje gausu retų ir vertingų eksponatų, tačiau paklaustas apie brangiausią, Irmantas ilgai nesvarsto. Jam svarbiausia ne ta statulėlė, kuri kainuoja daugiausia ar kurią sunkiausia buvo gauti. Didžiausią sentimentalią vertę turi pati pirmoji.
„Labiausiai myliu pirmąją statulėlę. Tai Berno zenenhundas, kurį gavau dovanų gimtadienio proga prieš daugybę metų. Ją išsaugojau iki šiol ir ji man turbūt pati brangiausia“, – sako jis.
Tiesa, prisipažįsta, kad išskirti vieną eksponatą labai sunku. Kiekvienas jų savaip gražus, kiekvienas primena tam tikrą gyvenimo etapą ar sutiktus žmones: „Vieni gražesni, kiti gal mažiau panašūs į šunis. Kai kuriuos renki vien dėl įdomumo, kitus – dėl jų istorijos. O istorijų tikrai daug.“
Todėl muziejuje nėra paprastų daiktų. Net mažiausia statulėlė ar kuklus suvenyras čia tampa pasakojimo dalimi. Būtent tos istorijos, o ne vien eksponatų skaičius, muziejų paverčia išskirtiniu.
Šimtamečiai žetonai
Muziejuje gausu įvairiausių eksponatų, tačiau viena įdomiausių kolekcijos dalių neabejotinai yra senieji šunų registracijos žetonai. Iš pirmo žvilgsnio jie gali pasirodyti visai nedideli ir neišvaizdūs, tačiau kiekvienas jų slepia dalelę Lietuvos istorijos.
Šie metaliniai žetonai beveik prieš šimtmetį buvo naudojami šunims registruoti. Ant jų iškaldinti miestų ir valsčių pavadinimai, numeriai, metai, todėl šiandien jie vertingi ne tik kolekcininkams, bet ir istorijos mėgėjams.
Irmantas prisipažįsta, kad ši kolekcijos dalis jį žavi ne mažiau nei įspūdingiausios porceliano statulėlės. Kiekvienas senas žetonas – tarsi mažytis dokumentas, liudijantis anuomet galiojusią tvarką. Yra žetonų, kuriems daugiau kaip 100 metų. Kai kurių jų galbūt daugiau niekas niekada neberas. Jie vertingi ir dėl savo amžiaus, ir dėl to, kad yra labai reti.
Irmantas didžiuojasi eksponatu, atkeliavusiu iš Raseinių krašto. „Turiu Girkalnio valsčiaus žetoną. Man už jį siūlė penkis kitus žetonus, bet neatidaviau. Jis kitokios metalo struktūros, labai retas. Tokių beveik nebėra“, – teigia kolekcininkas.
Didžiausias džiaugsmas yra ieškoti, derėtis, laukti. Pamatai kokį šuniuką ir galvoji – šito dar neturiu. Tada prasideda azartas.
Jis pasakoja, kad anuomet kiekvienas valsčius turėjo savus registracijos žetonus. Jie skyrėsi ne tik pavadinimais, bet ir numeriais, todėl šiandien kiekvienas egzempliorius yra unikalus.
„Yra žmonių, kurie renka tik tokius žetonus. Jie net bando surinkti tam tikras numerių sekas. Lietuvoje tokių kolekcininkų gal trys ar keturi“, – sako Irmantas.
Reti eksponatai dažnai kainuoja brangiai, tačiau pašnekovas niekada nesiekė jų įsigyti bet kokia kaina. „Buvo siūloma dvylika žetonų už 600 eurų. Nepirkau. Per ilgą laiką juos susirinkau po vieną: pirkau už 15, 30, 50 eurų. Taip daug smagiau“, – tikina kolekcininkas.
Jis vis dar ieško senos knygos, kurioje buvo aprašyta šių žetonų istorija: jų kilmė, rūšys, tiražai ir paskirtis. Tokios knygos egzempliorių kol kas rasti nepavyko, tačiau vilties nepraranda.
Tarnyba su keturkojais
Nors muziejus atsirado palyginti neseniai, Irmanto meilė šunims – gerokai anksčiau. Dar tarnaudamas sovietinėje armijoje Ukrainoje jis pirmą kartą iš arti pamatė tarnybinių šunų galimybes.
„Armijoje labai žavėjausi tarnybiniais šunimis: jų ištverme, paklusnumu, gebėjimais. Tada ir supratau, kad noriu su jais dirbti“, – pasakoja jis.
Grįžęs į Lietuvą ilgai taupė pinigus pirmajam šuniui. Tai buvo kolis, tačiau džiaugsmas truko neilgai – augintinis netikėtai dingo. Kažkas pavogė ar pats išėjo – nežinia. Vis dėlto ši netektis meilės šunims nesumažino. Netrukus atsirado kitas augintinis, po jo – dar vienas, o ilgainiui šunys tapo neatsiejama kasdienybės dalimi.
Vėliau Irmantas dirbo kriminalinės policijos kinologu. Kartu su tarnybiniu šunimi ieškojo nusikaltėlių, dalyvavo paieškose, treniruotėse, varžybose, vyko į komandiruotes. „Važiuodavome į nusikaltimų vietas, ieškodavome pėdsakų, dalyvaudavome varžybose. Tai buvo labai įdomus laikotarpis“, – dalijasi prisiminimais.
Vėliau, vykstant pertvarkoms, kinologų etatai buvo panaikinti, todėl teko ieškoti naujo kelio. „Pasakė, kad kinologą išlaikyti per brangu. Atleido mane kartu su šunimi“, – apgailestauja kinologas.
Netrukus jis pradėjo dirbti pasienyje, Pagėgių rinktinėje. Ten tapo vienu pirmųjų kinologų ir su kolegomis pasiekė ne vieną pergalę įvairiose varžybose.
Tapo šeimos nariais
Dar vienas svarbus gyvenimo etapas prasidėjo tuomet, kai į šeimą atkeliavo pirmieji Berno zenenhundai. Vėl svarbų vaidmenį suvaidino ta pati dovana, nuo kurios prasidėjo ir muziejaus istorija.
„Aušra, kuri padovanojo pirmąsias statulėles, nupirko ir pirmuosius Berno zenenhundus. Taip prasidėjo mūsų gyvenimas su šios veislės šunimis“, – pasakoja Irmantas.
Armijoje labai žavėjausi tarnybiniais šunimis: jų ištverme, paklusnumu, gebėjimais. Tada ir supratau, kad noriu su jais dirbti.
Per 20 metų Tarnauskų namuose užaugo daugiau kaip 100 šios veislės šuniukų.
Šiandien sodyboje gyvena trys Berno zenenhundų kalės, vienas entlebucho zenenhundas ir iš prieglaudos paimtas šuo. Iš viso – penki keturkojai šeimos nariai.
Pasak Irmanto, šią veislę pasirinko neatsitiktinai. Šie šunys ramūs, draugiški, kantrūs ir puikiai tinka edukacijoms: „Norėjome švelnios veislės, kad galėtume važiuoti pas vaikus, rengti edukacijas. Jie labai myli žmones ir puikiai tam tinka.“
Gyvieji eksponatai
Ko gero, didžiausias muziejaus išskirtinumas, kad ekspozicija nesibaigia ties vitrinomis. Apžiūrėję tūkstančius eksponatų lankytojai kviečiami į kiemą, kuriame jų jau laukia kiti draugiški Berno zenenhundai.
Vaikai juos glosto, fotografuojasi, stebi jų elgesį, o pats Irmantas pasakoja apie atsakingą gyvūnų laikymą, dresūrą ir žmogaus ryšį su šunimi.
Šis susitikimas dažnam tampa įsimintiniausia apsilankymo dalimi. Juk muziejuje galima ne tik pamatyti šunis, pagamintus iš porceliano, medžio ar metalo, bet ir pajusti tikrą keturkojų draugystę.
Nors muziejus duris atvėrė visai neseniai, jo šeimininkas neabejoja – tai tik pradžia. Lentynose vis dar lieka vietos naujiems eksponatams, o kolekcija ir toliau auga beveik kas savaitę.
Apie rekordus Irmantas kol kas negalvoja. Jis žino, kad Lietuvoje yra ir didesnių šunų statulėlių rinkinių, tačiau varžytis dėl skaičių jam nėra svarbiausia.
„Nesiekiame rekordų. Dabar svarbiausia, kad muziejus būtų gyvas, kad ateitų žmonių ir išeitų su gera nuotaika“, – sako muziejaus įkūrėjas, kurio svajonė, gimusi iš 70 dovanotų statulėlių, jau gyvena savo gyvenimą.
Naujausi komentarai