Maždaug 9000 metų prieš Kristų žmonės pradėjo auginti augalus, kurie buvo valgomi arba kitaip naudingi. Dėl atsargios žemdirbystės jie pagaliau užsiaugindavo truputį daugiau nei suvalgydavo, tad galėjo atsisakyti klajoklių gyvenimo būdo ir įsikurti vienoje vietoje visam laikui.
Mesopotamija turi ilgą ir turtingą istoriją, ten gimė ir krito daug galingų civilizacijų: Akadijos, Šumerų, Babilonijos, Asirijos. Nors šios civilizacijos buvo skirtingos, jos visos augino tų pačių rūšių kruopas, gyvūlius, tad jų maistinis racionas buvo panašus.
Pats žodis „Mesopotamija“ yra graikų kalbos terminas, reiškiantis „žemė tarp upių“. Kalbama apie Tigro ir Eufrato upes. Šiandien toje teritorijoje yra Irakas, Jordanija, Sirija.
Pagrindinė Mesopotamijos ūkininkų auginama kruopa buvo miežiai. Jie augo greitai ir lengvai, mat salpžemis yra itin derlingas. Archeologai ir išlikę senovės tekstai pasakoja apie miežius, iš kurių gyventojai kepdavo duoną, raugdavo alų. Tai buvo jų mitybos ašis.
Jie taip pat augino ir valgė javus, pupas, lešius, svogūnus, česnakus, porus, melionus, cukinijas, ridikėlius, salotas, agurkus, obuolius, vynuoges, slyvas, figas, datules, granatus, abrikosus, pistacijas, įvairias žoleles ir prieskonius.
Įdomu tai, kad Mesopotamijos gyventojai labai mėgo alų ir jo gerdavo labai daug. Būdavo ir vyno, tačiau jis – gerokai brangesnis.
Maždaug tuo pačiu metu kai žmonės pradėjo ūkininkauti, pradėta jaukinti naminius gyvulius. Pačiais pirmaisiais tapo ožkos. Vėliau pereita ir prie avių, kiaulių, karvių, ančių ir balandžių.
Iš pieno žmonės spausdavo sūrius, gamindavo raugintus produktus. O iškastuose kanaluose, kurie drėkino laukus ir sodus, plaukiodavo žuvys.
Mesopotamijos molinės lentelės atskleidžia, kad tuometinių žmonių maisto racioną praturtino apie 50 žuvų rūšių.
Nors jau buvo pastatyti miestai ir kaimai, Mesopotamijos gyventojai mėgo medžioti. Jiems tai buvo ir sporto atitikmuo, ir suteikdavo maisto. Medžiodavo jie gazeles, elnius ir vandens paukščius.
Ilgą laiką archeologai galvojo, kad daugelis žmonių valgydavo kažką panašaus į košę – bulvių, kruopų ir lešių jovalą. Tikėta, jog šį patiekalą žmonės valgydavo kasdien, užsikąsdami duona ir užgerdami alumi.
Tačiau prancūzų archeologas iššifravo suskilusių molinių lentelių tekstus, jos atkeliavę iš Akadijų civilizacijos, maždaug 1900 m. prieš Kristų.
Šių lentelių turinys atskleidė, kad Šumerų ir Akadijų žodynai turėjo žodžių 800 skirtingų maisto produktų pavadinimų, tarp jų – 20 skirtingų sūrių rūšių, 100 skirtingų sriubų ir 300 skirtingų duonos receptų.
Ekspertas Jean Bottero tyrinėdamas šias lenteles atrado pirmuosius pasaulio receptus: aštrios sriubos su mėsa, ančių ir daržovių troškiniai, troškinti ridikėliai, pyragai su balandžių mėsa.
Pasirodo, kad senovės Mesopotamijos gyventojai kasdien nevalgė bjaurios košės, o turėjo labai turtingą maisto racioną ir valgė: mėsą, žuvį, pieno produktus, daržoves, vaisius, įvairias kruopas ir grūdus.
Naujausi komentarai