Publikai buvo pristatytos stovyklos dalyvių naujai aranžuotos liaudies dainos, autorinė kūryba, dainos, parašytos pagal lietuvių poetų eiles. Taip pat buvo prisimintas Vytauto Kernagio ir Andriaus Kulikausko suburtas, lietuviškos scenos fenomenas, „Dainos teatras“.
Prie pagrindinių ir ilgamečių stovyklos pedagogų, aktorių, bardų Gedimino Storpirščio ir Giedriaus Arbačiausko, aktoriaus, režisieriaus, muzikanto Dariaus Minioto prisijungė ir sėkmingai debiutavo stovyklos dalyvė, Sauliaus Mykolaičio premijos laureatė, dainų kūrėja Živilė Mackevičiūtė.
– Koks jausmas pabuvus vienoje ir kitoje „barikadų“ pusėje? Ką išsineši, ko išmokai, kokie iššūkiai kilo stovyklos metu?
– Šios stovyklos išskirtinumas ir yra tai, kad čia nėra barikadų pusių. Čia nėra išskirtinių – ir mokytojai, ir dalyviai, visi prisistatome, kartu kuriame, kartu aranžuojame, niekas neduoda nurodymų „dabar darysime taip, o dabar va taip“. Tu esi patariamasis balsas, gali pastūmėti tam tikra kryptimi, bet žinai ko sieki, čia visi vienoje kompanijoje. Pajutau, kad mokytojo vaidmenyje yra daugiau atsakomybės, išgyvenimų, ar viskas pavyks, koks bus rezultatas, ar ta daina išsilukštens taip, kaip ją atrodytų reikėtų išlukštenti. Bet praėjo pirma, antra diena ir, žiūriu, kad lengvėja ir darosi smagu.
– Galbūt čia ir yra pagrindinis skirtumas, kai tu esi dalyvė, tu tarsi rūpiniesi tik savo kūriniu, savo daina, o šiuokart turi aprėpti ir suvaldyti visumą, kad ji suskambėtų?
– Būtent tai pajutau dabar per koncertą. Kai groji savo dainą, viso koncerto metu tavo mintyse ir sukasi „va kažkada reikės eiti savo dainą groti“, o dabar, kai yra dalyvių dainos, kai kartu apgroji, tai kitoks žvilgsnis į visą tai: va dabar reiktų tą instrumentą pasiimti, jauti visumą. O dar be galo daug džiaugsmo. Gal tik pradžioje buvo tarsi toks nepasitikėjimas, o paskui vieną dieną pajutau, kad tiesiog nurimau, ir viskas atsivėrė, tapo lengviau kažkam patarti, o ne klausti kito vadovo, pati nueini ir pasikalbi. Šioje stovykloje visiems metams pasikrauni. Nesvarbu, ar būni dalyve, ar mokytoja.
– Kokiais žodžiais apibūdintum šią stovyklą?
– Tiktų veiksmažodis – paleisti. Kai nelaikai, viskas gražiai ir teisingai dėliojasi.
Dar Bendrystė. Kultūra. Augimas. Nes ši stovykla skirta ne šiaip pagroti, pamuzikuoti. Žmogus iš čia išvažiuoja ūgtelėjęs, net ne kaip muzikantas, bet kaip žmogus. Visas buvimas čia toks koncentruotas į kultūros ir bendražmogiškumo pradą.
– Kartojasi žodis „bendrystė“. Atrodo, kad tai nėra asmenybių, individualybių stovykla. Čia mokomasi, kiekvienas atsineša savo dainą, bet turi išmokti ją pateikti ir sugroti grupėje?
– Tikriausiai čia ir yra didžiausias šokas, netikėtumas atvažiavus į stovyklą, ypač naujokams. Kai žmogus visad grojo vienas, čia jis mokosi groti ir aranžuoti kartu, kurti su kitais, tada turi išmokti ir klausytis. Tai ta bendrystė apie tai, kad čia žmonės išmoksta džiaugtis kitais, ne konkuruoti, bet džiaugtis.
Gustė Pilsudskytė (stovykloje dalyvauja pirmą kartą):
– Guste, su kokiais lūkesčiais atvykai į stovyklą ir kokia iš jos išvažiuoji?
– Į stovyklą mane pakvietė Ž. Mackevičiūtė, išgirdusi mane festivalyje „Ant žemės krašto“ Raudondvaryje. Ir nusprendžiau atvažiuoti. Lūkesčių neturėjau, visai neįsivaizdavau, kaip kas atrodys, nei vieta, nei žmonės, nieko nepažinojau, tiesiog važiavau su mintimi „pažiūrėsim, kas čia bus“. Kalbant techniškai, tai niekada nebuvau grojusi su kažkuo, visada viena rašydavau dainas ir jas atlikdavau, o dabar buvo nauja patirtis, kai turėjau groti grupėje. Dar manęs niekas nemokė kaip elgtis scenoje. O stovykloje gavau labai vertingų pamokų, kaip tarti žodžius, kaip skiemenuot. Šios pamokos yra labai svarbios.
– Kaip apibūdintum stovyklą?
– Bendrystė. Kūryba. Muzika. Harmonija.
Jonas Arbačiauskas (stovykloje dalyvauja antrą kartą):
– Jonai, kas paskatino tavo sugrįžimą į stovyklą?
– Mano gyvenime vis daugiau ir daugiau atsirado muzikos, nors ji visada buvo šalia. Tik kartais ją užgoždavo darbas ar kiti dalykai. Šįkart paskatino šeima, nes visi yra muzikantai. Ir norėjau kuo daugiau įsitraukti. O ši stovykla pakrovė labai geromis emocijomis visiems metams.
– Koks tu atvažiavai ir koks išvažiuoji?
– Atvažiavau susikaustęs. Labai reikėjo visos savaitės susivokti, kiekvieną dieną po truputį. Iš pradžių viskas atrodė taip intensyviai, atrodo, tiesiog per daug: repeticijų, dainų, tiek atsiminti, ką groti, kaip groti, ir dar teatriniai elementai, ko reikia išmokti dainuojant. Bet dabar jaučiuosi visiškai atsipalaidavęs. Geriau teka emocijos, geriau galiu save išreikšti per dainas. Aš įpratęs rašyti savo tekstus, bet stovykloje labiau įsitraukiau į poetų tekstus ir nusprendėm atlikti mano dainą pagal Petro Gaulės tekstą. Dar parašiau kelias dainas, kurios nepateko į finalinį koncertą, bet aš pats džiaugiuosi, nes jos liko man ir bus geras atsiminimas.
– Kaip apibūdintum savaitę, kurią praleidai stovykloje?
– Beprotiškai fantastiškai nepakartojama. Savaitę gyvenau nuostabiame burbule, kuriame užsiimi tik kūryba ir apie nieką daugiau negalvoji. Tiesiog nuostabu.
Naujausi komentarai