Atsirado daugiau laiko
Save Ramunė pristato kaip mamą, žmoną, nutriciologijos specialistę ir, žinoma, makramė pynėją. Juokiasi, kad prigavau ją paklaususi, ar tik makramė iš hobio nevirsta darbu. Pasirodo, vos prieš porą savaičių moteris išėjo iš darbo. Iki tol Ramunė dirbo skambučių operatore Bendrajame pagalbos centre.
Apie pokyčius, prisipažįsta ji, svajojo seniai, tik vis nedrįsdavo padėti taško. „Pagalvojau, kad paskui graušiu save, jog taip ir nepabandžiau kito kelio. Nuo šiol mėginsiu gyventi iš makramė“, – šviesiomis spalvomis savo ateitį piešia klaipėdietė, keturių vaikų mama.
Tiesa, šiandien su ja namuose likusi tik jaunėlė – kitos dvi dukros ir sūnus gyvena savarankiškai. Vyriausiai dukrai Neilai – 30, pagrandukei Kotrynai – septyniolika metų. „Pagal šių dienų jaunimo mąstymą mama tapau labai jauna – būdama vos 20-dešimties“, – šypsosi Ramunė.
Anūkų vaikai kol kas dar nepadovanojo, tad laiko rankdarbiams turi į valias. Dukros makramė menu nesižavi, tačiau pagyrų mamai negaili. „Visi vaikai yra mano draugiški kritikai, gal net sakyčiau – labiau patarėjai“, – džiaugiasi R. Rudė.
Prireikė ir mokymų
Ramunė pasakoja, kad vaikystėje lankė dailės mokyklą, tad kūrybinė prigimtis nuolat skatino ieškoti vis naujų saviraiškos būdų.
„Bandžiau ir megzti, ir nerti, ir siuvinėti, dar – klijuoti iš deimančiukų paveikslus. Dariau papuošalus iš epoksidinės dervos. Žodžiu, tų ieškojimų buvo ne vienas ir ne du. Tačiau niekada nejutau, kad kuri nors iš tų veiklų man pasirodytų labai artima, sava“, – prisipažįsta Ramunė, vieną dieną išbandžiusi ir makramė.
Deja, savarankiškai perprasti mazgų rišimo paslapčių jai nepavyko, tad susirado Tauragėje mokytoją, dalyvavo jos edukacijoje, išmoko rišti pagrindinius makramė mazgus ir pajuto, kad šis užsiėmimas ją „veža“.
„Va čia tai mano! – pamaniau. Grįžusi po mokymų išsyk nusipyniau užuolaidėles nedideliam namų langui. Šiandien, kai į jas žiūriu, raudonuoti nereikia – viskas su jomis gerai“, – atvirauja pašnekovė.
Iš pradžių Ramunė ėmė rišti mažesnius daiktus – raktų pakabukus, šviestuvėlius, gėlių laikiklius. Juos dovanodavo draugams įvairiomis progomis, o kartais – ir visai be progos. Galiausiai viena draugė ėmė raginti susikurti savo darbų feisbuko puslapį.
„Paklausiau. Pradėjau kelti makramė darbų nuotraukas į socialinius tinklus, atsirado pirmieji pirkėjai ir taip pamažu, mazgelis po mazgelio, gaminukas po gaminuko, įsivažiavau“, – savo jau šešerių kūrybinių metų istorija dalijasi Ramunė.
Ypatingų įrankių nereikia
Ko reikia norint pradėti pinti makramė? Pasak Ramunės, nieko ypatingo – tik rankų ir virvės. O tų virvelių yra įvairiausių rūšių ir storių: natūralių, sintetinių, suktų, pintų, su šerdimi ar be jos ir t. t. Kiekvienam gaminiui nupinti prireikia vis kitokios.
„Man teko augti sovietmečiu, pamenu, kad ir tada daugelio namuose būdavo pintų darbų, pvz., tokių pelėdų. Tik jos būdavo rišamos iš džuto ir špagato. Pabandžiau ir aš – labai nepatogu. Rankas nusitryniau iki kraujo, o gaminys išėjo labai kietas ir šiurkštus“, – pasakoja R. Rudė, laiminga, kad šiais laikais virvelių pasirinkimas beribis.
Dalį raštų ir schemų moteris sugalvoja pati, dalies dairosi „Pinterest“ platformoje. Sujungus visas idėjas, sako, gimsta kas nors originalaus: „Belieka įjungti fantaziją ir rišti mazgus. Tiesa, yra ir nemažai skaičiavimo – ir mazgų, ir centimetrų. Pvz., darant krėslą tenka matuoti kiekvieną mazgelį, kad išlaikytum tinkamą aukštį ir proporcijas.“
Ramunė nuomojasi patalpas, kuriose įsirengė nedideles dirbtuvėles. Lubose vyras įsuko kablius, nes visi gaminiai rišami nuo viršaus į apačią. Asortimentas šiuo metu platus – nuo užuolaidėlių iki kabančių gultų katėms, kūdikių lopšių ir krėslų-sūpuoklių.
Vėlinėms Ramunė turi ekologišką mintį: „Siūlau stiklainį juoda virvele apipinti – ir originalu, ir tvaru, ir nebrangu. Žvakelę tik įdedate...“
Ramunę atranda ir užsienyje gyvenantys lietuviai, tad jos darbai keliauja į Angliją, Airiją, Norvegiją ir kitas šalis.
Ne paslaptis, kad dailusis mazgelių rišimas reikalauja labai daug kantrybės. Paklausta, ar šis užsiėmimas ją išmokė kantrybės, moteris atvira: kantrybės ji visada turėjusi nemažai, o mazgų rišimas šią savybę tik dar labiau išryškino.
Patinka iššūkiai
Dažnai žmonės pastebi, kad parduotuvėje pirktas makramė dirbinys yra pigesnis nei kūrėjo rankomis pagamintas. Ramunė tam turi paprastą atsakymą.
„Žinoma, pigesnis, bet ir jo kokybė visiškai kitokia. Sykį neapsikentusi savo feisbuko paskyroje pasidalijau vieno ir kito krėslo nuotraukomis. Bandžiau parodyti, kokia plona parduotuvinio krėslo virvė – neaišku, kiek ji laikys... Mano pintus krėslus tėvai galės palikti vaikams kaip palikimą“, – šmaikštauja ji.
Anot Ramunės, čia labai tinka lietuviška patarlė: „Skūpus moka du kartus.“ Ir tegul – rankų darbas yra brangus, tačiau jo vertę sudaro ne tik medžiagos, bet ir laikas, kruopštumas, galų gale, atsakomybė už galutinį rezultatą.
Ramunei talkina ir vyras Dainius. Krėslams lankus jis gamina iš nerūdijančio plieno. Moteris juos kelis mėnesius laiko pakabinusi lauke prie namų – stebi, ar nepasirodys rūdžių. Tik įsitikinusi, kad viskas gerai, lankus vežasi į dirbtuves ir apipina poliesterio virve. „Tokia nei sutrūnys, nei spalva išbluks“, – džiaugiasi Ramunė ir sako nestokojanti naujų idėjų.
„Neseniai sugalvojau naują projektą. Noriu nupinti kabančias lentynas. Vėl reikia vyro pagalbos: važiavome į kirtavietę, prisirinkome medžio riekių, vyras jas nušlifavo, impregnavo nuo drėgmės, o aš bandysiu apnerti. Nauji iššūkiai man patinka“, – atvirauja kūrėja.
Vos pradedu rišti, mintys nurimsta, ateina ramybė. Šis darbas man nėra monotoniškas.
Po audros – į pajūrį
Kadangi Ramunė gyvena Klaipėdoje, ji dažnai eina pasivaikščioti prie jūros. Ypač – po audrų.
„Tai mano laikas. Tada jūra išmeta gražių šakų – tiesiog tobulai paruoštą medžiagą darbui. Tereikia jas gerai išdžiovinti, o visa kita už mane padaro jūra – nugludina, išplauna, išskalauja. Viena bėda – tokių kaip aš pajūryje susirenka nemažai“, – juokiasi makramė darbų kūrėja, gintarų pajūryje nerenkanti – tik šakas.
Geriausios jos idėjos dažnai gimsta gamtoje. Vaikštinėdama su vyru kur nors pušyne tik ir žiūri, ką dar būtų galima apipinti.
„Dabar pilnas internetas dirbtinio intelekto sukurtų makramė darbų nuotraukų. Tas, kas riša, supranta, kad tokių dalykų, kokie ten rodomi, nupinti tikrai neįmanoma“, – sako moteris ir prisipažįsta kartais sulaukianti panašių prašymų – nupinti tai, ko realiai nupinti neįmanoma.
Ar galima sėsti prie pynimo su bloga nuotaika? Taip. Būtent tada mazgų rišimas ją ir pataiso. „Vos pradedu rišti, mintys nurimsta, ateina ramybė. Šis darbas man nėra monotoniškas. Tiesa, sykį rišau didžiulę, tankią užuolaidą balkono durims. Vyras bandė skaičiuoti mazgelius – jų buvo tūkstančiai. Sunaudojau daugiau nei 1 km virvės. Turbūt tai didžiausia, kiek kada nors esu sunaudojusi vienam gaminiui“, – šypsosi Ramunė ir priduria, kad tą užuolaidą ji pynė beveik mėnesį. Be to, teko improvizuoti – statytis drabužių kabyklą virtuvės saloje, pačiai lipti ant kopėčių iki lubų ir taip bandyti rišti. Po šio darbo suprato, kad reikia ieškoti patalpų dirbtuvėms.
Kokio ilgio virvės naudojamos pinant? Anot mazgų rišėjos, viskas priklauso nuo gaminio, todėl jos būna pačių įvairiausių ilgių. Pvz., minėtoms užuolaidoms prireikė net 24 m ilgio virvių.
Kas nutinka suklydus? „Visko pasitaiko, bet virvės jau nebepririši. Sykį sumaniau nupinti lopšį kūdikiui. Niekada nebuvau bandžiusi. Įdarbinau vyrą – jis padarė man laikiklius. Pasirinkau 5 mm natūralaus medvilnės pluošto virvę – juk vaikui. Nupyniau beveik pusę ir supratau, kad virvės neužteks... Bandžiau dar kaip nors jos pridėti, bet nepavyko. Tada ėmiau ir viską išardžiau, o mano vaikai cypė: „Mama, ką tu darai? Juk čia tiek darbo!“
Ardyti tuos mazgus – išties kruvinas darbas. Kuo storesnė virvė, tuo sudėtingiau ne tik pinti, bet ir išardyti. Todėl dirbdama Ramunė dėvi pirštines, o pirštus prieš tai dar apsivynioja pleistrais.
„Kitaip visi būtų pūslėti ir kruvini. Jei vis dėlto pritrinu pūslę, tuomet kelias dienas rišu lengvesnius darbelius, kad spėtų užgyti“, – problemos nemato R. Rudė.
Dievo dovanos
Ramunė sako pati esanti krikščionė, liuteronė. Prieš keletą metų savo vaiko konfirmacijai ji nupynė gražių dekoracijų ir jomis papuošė bažnyčią. Neseniai pamatė, kad tie papuošimai bažnyčioje vis dar naudojami. „Buvo labai smagu, kad mano darbas nedingo“, – džiaugiasi ji.
Dar vienas džiaugsmas – makramė edukacijos vaikams ir suaugusiesiems, kurias Ramunė pradėjo vesti prieš kelerius metus.
„Smagu matyti, kad žmonės domisi. Ir vėliau padedu, dalijuosi žiniomis, nepalieku jų vienų – jie gali man rašyti, skambinti. Ką pati žinau, tą paaiškinu. Ne visiems makramė prilimpa – kiti padėkoja ir sako, kad tai ne jų. Irgi gerai – bent jau išsigrynina.“
Vis dėlto labiausiai Ramunei patinka dirbti su vaikais. „Jie labai nuoširdūs ir moka džiaugtis. Jie primena, kad ir mes, suaugusieji, turime būti kaip vaikai. Juk tokiems, kaip parašyta Biblijoje, skirta Dievo karalystė. Žibančios vaikų akys man geriausias atpildas už įdėtą darbą“, – atvirauja.
Ką dar norėtų išmokti ar sukurti? Moteris prisipažįsta turinti svajonę kada nors išbandyti ir įvaldyti mikromakramė. Tai technika, kai iš labai plonų vaškinių virvelių pinami papuošalai – koljė, apyrankės, į juos įpinami akmenėliai. Ramunė tai jau yra kartą bandžiusi.
„Supratau, kad šis darbas reikalauja begalinio kruopštumo. Virvelės plonytės, o išardyti jų beveik neįmanoma. Kada nors, kai turėsiu daugiau laiko, būtinai mokysiuosi“, – žada keturių vaikų mama.
Vaikus ji vadina Dievo dovana ir didžiausiu palaiminimu. O makramė? „Šimtą kartų – taip!“ – su šypsena atsako ji. Kiekvieną rytą ir vakarą Ramunė dėkoja Dievui maldoje, o rišdama mazgą po mazgo atranda ramybę ir tikrą džiaugsmą. „Kai tai, ką darai, pripildo širdį laimės, ar bereikia dar kokio įrodymo?“ – klausia.
Naujausi komentarai