Miestas, į kurį vis sugrįžta
Paklausta, kokie ryšiai ją sieja su Kaunu, menininkė neria į prisiminimus. Baigusi Dailės akademiją, Ingė trejus metus dirbo Kaune: dėstė dailę vidurinėje mokykloje ir Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar – Kauno aukštesnioji meno mokykla, – aut. past.).
Kaip šiandien prisistatytų skaitytojams? „O Dieve! – emocingai šūkteli. – Kaipgi man save pristatyti?! Esu Ingė Talmantienė. Visi didesni Talmantų nuopelnai eina per mano vyro liniją. Jurgis Talmantas – mano vyro tėtis – buvo garsus pedagogas, kalbininkas, vertėjas, vadovėlių ir žodynų autorius. Mano vyras Gytis (Ignas Egidijus Talmantas, menininkų aplinkoje vadintas Gyčiu Talmantu, – aut. past.) buvo keramikas ir pedagogas. Apie keturis dešimtmečius dirbo M. K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriuje, buvo vienas iš jo kūrėjų“, – pasakoja Ingė.
Čia pat, tarsi norėdama šiek tiek atsverti įspūdingą Talmantų pavardės istoriją, linksmai priduria, kad ir ji nepėsčia – nors yra garbingo amžiaus, bet turi dar daug ambicingų planų, o į Kauną užsuka maždaug kas dvejus metus – aplanko Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų, parodas, draugus.
Nuo instrumentų – prie teptuko
Dažnai polinkis į meną išryškėja dar vaikystėje. Ingė – ne išimtis. „Gimiau Vilniuje. Mano šeima gyveno kukliai. Užtai kai man nupirkdavo šešis spalvotus pieštukus – va tada tai būdavo šventė: galėdavau juos visus išbandyti“, – dalijasi prisiminimais.
Dar atsimena, kad gulėjo ligoninėje. Seselės atnešė šūsnį popieriaus ir leido paišyti. „Tiesa, jis buvo labai plonas, nekokybiškas, bet aš labai stengiausi“, – prisimena ji.
M. K. Čiurlionio menų mokykloje Ingė iš pradžių mokėsi ne Dailės, bet Muzikos skyriuje, choro dirigavimo klasėje. Mat Dailės skyriaus tuomet išvis nebuvo. Ji grojo smuiku, kanklėmis, fortepijonu.
„Tais laikais mus oi kaip griežtai mokė – dažnai ir per kuprą užduodavo, kad geriau mokslai į galvą eitų“, – juokiasi pašnekovė.
Kai mokykloje atsirado Dailės skyrius, Ingė nedvejodama nusprendė jį išbandyti. Iki šiol ryškiai prisimena stojamąjį egzaminą. Ji, būsima šeštokė, piešė neturėdama nei ypatingų žinių, nei patirties. Užduotis buvo paprasta – nupiešti plytą iš natūros.
„Žinau, kad ji ilga, ir piešiu ją ilgą. Bet neišeina. Tada trinu ir trumpinu, vėl nesu patenkinta vaizdu. Tada prie manęs prieina mokytojas I. E. Talmantas ir nuramina. Sako: „Nupaišyk taip, kaip ją matai, ir bus gerai.“
Į Dailės skyrių Ingė įstojo puikiais pažymiais. Mat, net ir mokydamasi muzikos, laisvalaikiu labai daug piešė.
Po daugelio metų į tą pačią M. K. Čiurlionio menų mokyklą ji sugrįžo jau kaip mokytoja. „Tada tapiau mažiau, nes tiesiog nebuvo laiko. Pedagoginis darbas labai sekinantis“, – neneigia nelengvos realybės pašnekovė.
Gamta nepaliauja stebinti
Kai pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija, Ingė rado širdžiai mielą užsiėmimą.
„Mano vyras buvo keramikas, dukra irgi baigė keramiką, tad man neliko nieko kito, kaip tik imti paišyti ant keramikos“, – šypsosi menininkė.
Vazų Ingė pati nelipdo – ji jas dekoruoja: nupiešia eskizą, nurodo matmenis, o visa kita patiki žiedėjui.
„Turiu pasitikėti indų žiedėjo proporcijų jausmu. Kartais prie jo pastoviu, bet dirbti jam netrukdau“, – prisipažįsta ir tęsia, kad vis dėlto ant popieriaus piešia gerokai daugiau nei ant vazų.
Žolynų eskizus Ingė kuria iš natūros. Gamta, pasak jos, niekada nepaliauja stebinti – savo įvairove, turtingumu, nuolat besikeičiančiomis formomis. „Žiūrėti į ją – man lyg aukščiausios rūšies poteriai. Aš turbūt daugiau žiūriu nei paišau“, – šmaikštauja I. Talmantienė ir dar sykį pakartoja, kad jai tiesiog labai patinka piešti.
Gavusi išdegtą vazą, menininkė varto savo eskizus ir renkasi, kas galėtų ant jos pražysti. Tačiau šis procesas reikalauja ne tik įkvėpimo, bet ir didžiulės meistrystės. Piešiant ant keramikos klaidoms vietos beveik nėra – viską reikia atlikti labai tiksliai. Be to, prieš degimą pigmentų spalvos būna visiškai kitokios, todėl tikrasis piešinio vaizdas atsiskleidžia tik išdegus indą.
Ingė naudoja itališką baltąjį molį – jis jai atrodo šiltesnis už porcelianą. „Tiesa, jis ne toks tvirtas. Bet, kaip sako keramikas I. E. Talmantas, keramika – šukių menas, – cituoja savo vyrą ji ir tikslina, kad ant indų piešia sottomalto pieštukais, paskui – poglazūriniais dažais, kurie, paslėpti po skaidria glazūra, įgyja savotišką gylį. Paskui jau gali tapyti tam skirtais liustrais, platina ir auksu. Kiekvienas darbas degamas nuo trijų iki penkių kartų.
Labai noriu pagaliau pradėti piešti abstrakcijas, ne tik žolynus, bet pirmiausia turiu pabaigti reikalus su jais.
Įkvėpimas – už lango
Kur Ingė ieško įkvėpimo? Atsakymas paprastas – gamtoje. Menininkė daug piešia iš natūros ir už tai ypač dėkinga draugams, kurie mielai įsileidžia ją į savo sodus bei gėlynus.
„Draugauju su „Sibirkos“ rožynu, įsikūrusiu Sibirkos kaime prie Trakų. Mėgstu lankytis ir Janinos Čeplinskienės sodyboje Kalnynų kaime, Kernavės seniūnijoje. Janina – gėlininkė ir jurginų augintoja, dažnai vadinama „jurginų karaliene“. Jos kolekcijoje – apie 300 jurginų veislių“, – pasakoja tapytoja, kurios eskizams, rodos, peno netrūksta.
Kai nenori niekur judėti, pakanka pažvelgti pro savo namų langą: „Matosi miškas, medžiai, stirnos, kurios ateina paskanauti mano kiemo žolynų. Žodžiu, aš ir pati gyvenu neprastai. Nesiskiriu su savo užrašų knygele – taip vadinu eskizų bloknotą, kuriame daug paišau. Aišku, šiais laikais yra internetas, knygos, bet jais aš mažiau naudojuosi“, – neslepia Ingė.
Paklausta, ar turi mėgstamiausią augalą, net nedvejoja: „Tą, kurį tuo metu piešiu. Tuo momentu man jis tikrai yra pats mėgstamiausias. Kai nupiešiu kitą – tada jau kitas būna mėgstamiausias.“
O kiek ant jos vazų esančiuose augaluose lieka tikrovės ir kiek – fantazijos? „Kaip čia pasakius, – susimąsto Ingė. – Yra tokia filosofinė nuostata, kad žmogus negali sugalvoti to, ko nėra. Todėl ir aš nelabai galėčiau sugalvoti to, ko nėra. Bet aš leidžiu sau piešti laisvai.“
Gal čia ir slypi Ingės kūrybos žavesys: gamta jai yra atspirties taškas, o visa kita – tiesiog asmeninis menininkės žvilgsnis.
Kaip peliukas po šluota
Nors ant keraminių dirbinių pradėjo piešti prieš penkerius metus, Ingė iki šiol neturi interneto svetainės, o ir savęs reklamuoti nelabai skuba.
„Su savo vazomis nesireklamuoju – sėdžiu kaip peliukas po šluota. Neįsivaizduoju, kaip mane suradote“, – kvatojasi ji ir tęsia, kad lygiai prieš metus surengė pirmąją savo keramikos darbų parodą Vilniuje, pavadintą „Žydinti keramika“. Iš jos daug dirbinių negrįžo namo.
„Aš dirbu lėtai. Nedaug padarau. Namuose turiu tik dvi man labiausiai patinkančias vazas. Nedaviau jų ir į parodą Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose, Utenos rajone“, – sako ir priduria, kad parodą „Žolinės pas Vytautą Valiušį“ ji rengė ne viena – drauge su keramike Lida Kuzmiene.
Ar Ingei svarbu, kad menas gyventų žmonių namuose, o ne tik galerijose? „Taip, – užtikrina. – Šiuo metu aš susitelkusi į buitinę keramiką. Man įdomu vazos, dubenys, puodeliai, lėkštelės. Ir augalai ant jų. Bet mane labai domina ir šiuolaikinis menas. Galėčiau apie jį ilgai diskutuoti.“
Menininkė prisipažįsta esanti didelė perfekcionistė: „Niekaip negaliu nupaišyti ant vazos taip, kad neturėčiau sau priekaištų. Tada iš pasiutimo paišau dar ir dar. Labai noriu pagaliau pradėti piešti abstrakcijas, ne tik žolynus, bet pirmiausia turiu pabaigti reikalus su jais. Nutapyti bent vieną vazą taip, kad man iki galo patiktų“, – pusiau juokais, pusiau rimtai dėsto. Anot jos, keramikoje nepatikusį vaizdą pataisyti nėra paprasta. Nebent – tapyti ant viršaus.
„Dirbu su liustrais, kuriuos ant glazūros galima dėti labai plonu sluoksniu, bet jie blizga. Jei taisymo bus daug, tuomet vaza labai blizgės“, – išduoda vieną niuansą.
Daug jų sužinojo iš savo vyro – keramiko I. E. Talmanto, profesionalo, kurio apie keramiką ji galėjo klausti visko, ko tik norėjo.
„Nuo šeštos klasės I. E. Talmantas buvo mano mokytojas. Paskui daug metų nesimatėme, o po kiek laiko likimas suvedė mus ir vėl. Esu turtinga. Turiu ir dukrą, ir sūnų, ir posūnį, ir podukrą. Gyčiui ši santuoka buvo antroji“, – prisipažįsta.
Arbatos ritualas
Ar menas Ingei tapo terapija? Ar padėjo lengviau išgyventi vyro ligą, kai sirgo?
„Kaip į tą dalyką žiūrėsi, taip jis tau ir atrodys, – susimąsto prieš atsakydama. – Juk net ir tas pats žmogus – vieną jis dirgina, o kitą – ramina. Aš, matyt, esu iš tų ramesnių žmonių. Man net žiūrėjimas pro langą yra terapija. Draugė skambina ir klausia, ar aš užsiėmusi. Aišku, užsiėmusi, nes žiūriu pro langą.“
Šiandien Ingės dienos kitokios nei anksčiau. „Ant mano rankų nėra ligonio, o tai jau daug“, – atsidūsta. Vieną dieną ji važiuoja į Leliūnus, kitą – į Kernavę, o paskui sėdasi dirbti.
Yra vienas ritualas, nuo kurio prasideda visi Ingei svarbūs dalykai, – tai arbatos puodelis. „Man, kaip I. E. Talmanto žmonai, kitaip jau neišeina. Statusas neleidžia. Mano vyras anais laikais buvo žinomas arbatos gėrėjas. Visi eidavo pas Gytį gerti arbatos kaip dideli“, – juokiasi garsaus keramiko žmona ir pasakoja, kaip ketvirtadieniais jų namuose menininkai gerdavo arbatą ir diskutuodavo apie meną. Pora gyveno pačiame Vilniaus centre, pro langus matėsi Gedimino pilis. Vėliau Talmantai persikėlė gyventi į Trakus.
Šiuo metu Ingė vėl grįžusi į sostinę. Čia turi namą ir dirbtuves. „Aš mėgstu dirbti mažame kambarėlyje, kuriame mirė mano vyras ir į kurį dabar atsikrausčiau gyventi“, – prisipažįsta ji.
Jei savo gyvenimą reikėtų palyginti su vienu augalu? „O Dieve mano, galgi ne dilgynė būčiau, – vėl šmaikštauja. – Manau, jį galima lyginti su bet kuriuo augalu – pradedant nuo menkiausios žolės ir baigiant bet kuriuo medžiu. Kiekvienas jų yra unikalus, kaip ir mano gyvenimas. Galiu tik pasakyti, kokius augalus mėgstu. Anksčiau labiau mėgau žoles, dabar patinka medžiai.“
Smalsumas veda į priekį
Buvusi pedagogė šiandien į savo mokymąsi ir mokymą žvelgia kiek kitaip nei anksčiau. Sako, kad dabar mokiniams nebūtų tokia reikli.
„Bet tada M. K. Čiurlionio menų mokykloje reikėjo išspausti rezultatą. Aš dėsčiau akademinį piešimą. Jei dėstyčiau dabar, daryčiau tai visiškai kitaip. Ir piešti mokyčiau kitaip, ir galvoti“, – svarsto Ingė.
Ar nepasiilgsta pedagoginio darbo? Ingė primena, kad šiemet net dvi dienas mokytojavo, ir kad jai – 78-eri. „Labai dažnai, kai manęs kas paklausia, aš netyčia pasakau atvirkščiai – 87. Gaunu ir komplimentų, kad labai gerai išsilaikiau. Tada susizgrimbu, kad truputį perdėjau“, – kvatojasi.
Tačiau savo metų ji nė už ką nekeistų: „Nė vienų neatiduočiau. Ir į jaunystę grįžti nenorėčiau. Man įdomu, kas bus toliau“, – paslaptingai prityla.
Gal būtent šis smalsumas ir neleidžia menininkei sustoti. Prieš porą metų su draugu vyko į Kijivą, į Suzuki dailės mokyklą.
„Pirmiausia, vos įžengus į mokyklos patalpas, man parodė, kur yra priedanga. Tik tada ėmė vedžioti po klases. Laimei, neteko ja pasinaudoti. Įvažiuojant į miestą matėsi apkasai, bunkeriai. Gatvėse stovėjo „ežiai“. Paminklai buvo uždengti smėlio maišais. Gal ruošėsi tankų invazijai“, – spėlioja prisiminusi.
Net kai pasaulis aplinkui neramus, Ingei vis tiek norisi žiūrėti pro langą, važiuoti į sodus, piešti, gerti arbatą ir smalsiai laukti to, kas bus toliau.
Naujausi komentarai