Nuosekliai – viena kryptimi
Gintarės kelias į meno pasaulį prasidėjo dar vaikystėje. Panevėžyje ji baigė dailės mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus dailės akademiją, kur studijavo architektūrą ir interjerą. Baigusi studijas nemažai laiko projektavo interjerus. Tad menas jos gyvenime niekada nebuvo trumpalaikis pomėgis ar atsitiktinis užsiėmimas. Tai profesinė kryptis, lydėjusi ją daugybę metų. „Aš menininkė. Būti kūrėja – mano darbas“, – sako ji.
Akvarelė Gintarės gyvenime atsirado gerokai anksčiau nei keramika. Ji ir šiandien yra svarbi jos kūrybos dalis, savotiška antroji meninė kalba. Akvarelės liejimu menininkė užsiima ilgą laiką, o pastaruoju metu prie jos vis labiau glaudžiasi keramika. Tačiau šamotinį molį ji atrado tik prieš dvejus metus. Tai dar labai nauja kūrybos kryptis, tačiau būtent į ją šiuo metu menininkė jaučiasi labiausiai įsitraukusi.
„Tai mano pačios atradimas“, – apie keramiką sako Gintarė. Šis atradimas prasidėjo nuo kelionių. Kartu su sodininkais, profesionaliais sodų dizaineriais ir mėgėjais ji keliavo po užsienio sodus. Žvelgdama į skirtingai sukurtas erdves, pastebėjo tai, į ką anksčiau galbūt nebuvo atkreipusi dėmesio: sodą išskirtinį daro ne tik augalai. Kartais viską pakeičia viena nedidelė, kruopščiai parinkta detalė.
Būtent kelionės po sodus ir tapo viena svarbiausių priežasčių, paskatinusių pradėti kurti sodo dekoracijas. Keramikos pasaulį padėjo atrasti bičiulė, įtraukusi Gintarę į šią veiklą. Galiausiai susijungė dvi jau anksčiau menininkei artimos sritys: meilė augalams ir noras kurti. „Aš suderinau tas dvi savo idėjas ir dabar užsiimu keramika, labai tokia siaura sritis – kuriu tik sodo puošmenas“, – pasakoja ji.
Ne užgožia, o paryškina
Gintarė neslepia, kad sąmoningai pasirinko gana siaurą keramikos sritį. Ji nesuka į įprastą kelią, kuriuo eina daugybė keramikų, kuriančių indus, puodelius ar kitus buities daiktus. Menininkei daug įdomiau tai, kas gali būti įkurdinta sode ir tapti jo dalimi.
Tam įtakos turi ir jos pačios gyvenimas. Gintarė mėgsta augalus, turi sodybą ir nemažą gėlyną prie namų. Taigi sodo dekoracijos jai ne vien abstrakti kūrybos idėja. Ji pati gyvena tarp augalų, mato, kaip keičiasi sodas, kaip vienas žiedas keičia kitą, kaip skirtingu metų laiku keičiasi spalvos ir nuotaikos.
„Augalus labai mėgstu, turiu ir sodybą, ir nemažą gėlyną prie namų. Visa tai iš mano pačios pomėgių ir gimė“, – pasakoja menininkė.
Kelionės po sodus dar labiau sustiprino šį susidomėjimą. Gintarė pastebėjo, kad kiekvienas sodas, kad ir kokie augalai jame augtų, turi savitą charakterį. Vienur jį kuria įvairios skulptūros, kitur – fontanai, vandens tvenkinėliai ar kiti mažosios architektūros elementai. Tačiau ne mažiau svarbios ir visai nedidelės detalės.
„Netgi ir nedidelės detalės sodą padaro unikalų, kitokį, nes panašius augalus gali daug kas auginti, o kokia nors puošmena sode jau jį išskiria iš kitų sodų“, – pastebėjimu dalijasi Gintarė.
Šis požiūris atsispindi ir jos pačios darbuose. Menininkės keramikos dirbiniai neskirti sodui užgožti. Priešingai – jie tampa sodo akcentu, mažu atradimu, kurį galima pastebėti vaikštant tarp augalų. Tai gali būti paukštelis, gėlės motyvas ar kita gamtos įkvėpta forma. Nedidelis kūrinys įsilieja į aplinką, tačiau kartu suteikia jai individualumo.
Gintarė sako pastebinti, kad žmonių susidomėjimas sodais Lietuvoje auga. Tai ji mato ne tik iš savo kūrybos užsakymų, bet ir iš socialinių tinklų. Maždaug prieš dvejus metus sukūrusi „Facebook“ puslapį „Garden Ornaments“, ji stebi, kaip auga sekėjų ratas, daugėja patiktukų ir peržiūrų. Tačiau dar svarbiau jai – žmonių reakcijos jau įsigijus kūrinį.
„Labai smagu, kai žmonės įsigyja paukštelių ar gėlių ir paskui atsiunčia nuotraukų pasidžiaugti, kaip pasipuošė, pajaukėjo sodas, atsirado akcentas“, – pasakoja menininkė.
Kūrinys, išėjęs iš menininkės dirbtuvių, tęsia savo gyvenimą kito žmogaus sode. Gintarei svarbu žinoti, kad jos sukurtas daiktas kam nors suteikė džiaugsmo ir padėjo sukurti jaukesnę aplinką.
Kad kūryba netaptų amatu
Keramika Gintarei patinka ne tik dėl galimybės sukurti gražų daiktą. Jai svarbus pats procesas. Nors kai kurios formos jau tapo mėgstamos ir žmonės jas noriai renkasi, menininkė nenori tik kartoti to, kas pasiteisino.
„Kiekvieną kartą stengiuosi ką nors naujo nulipdyti, kad kūryba nesustotų, netaptų tik amatininkyste“, – pabrėžia ji.
Šis skirtumas jai labai svarbus. Užsiimant amatu galima kartoti patikrintą formą, tačiau kūrybai reikia nuolatinio ieškojimo. Todėl net ir tada, kai tam tikri kūriniai jau turi savo gerbėjų, Gintarė prie molio vis grįžta su naujomis mintimis.
Eksperimentuoti skatina ir pati keramika. Molio ir glazūrų įvairovė suteikia daugybę galimybių. Be to, krosnis visada turi savo paslaptį. Į ją įdėtas kūrinys po degimo ne visada atrodo taip, kaip menininkas tikėjosi. Kartais laukia malonus siurprizas, kartais – nusivylimas.
„Eilinį kartą išdegus vis tiek būna kokių nors staigmenų, kas nors nudžiugina, ir nekantriai laukiu – kaip šį kartą išeis, kai atidarysiu krosnį?“ – pasakoja Gintarė.
Net turint patirties neįmanoma iki galo numatyti, kaip konkrečiai atrodys glazūra, kokį atspalvį įgaus, kaip tarpusavyje susijungs pasirinktos detalės. Kiekvienas degimas – savotiškas laukimas.
Dar daugiau galimybių suteikia glazūros. Ta pati forma, padengta skirtingomis spalvomis, gali atrodyti visiškai kitaip. Menininkė pateikia paprastą pavyzdį: tą pačią aguonos galvutę nuglazūravus baltai arba tamsiai raudonai, galima išgauti visai kitokį vaizdą. „Jau kaip visai kitas daiktelis, kaip kitas augalas“, – sako ji.
Nemėgstu natūralistiškai lipdyti. Noriu, kad mano kūrinys būtų dekoratyvaus elemento sintezė su gamtos motyvais.
Aplinkos įkvėpimai
Paklausta, iš kur semiasi idėjų naujiems darbams, Gintarė pirmiausia kalba apie gamtą. Augalas, žiedas, vaisius ar sėklų dėžutė gali tapti naujo kūrinio impulsu. Tačiau gamtos motyvą perkelti į molį ne taip paprasta, kaip gali atrodyti.
„Daugiausia, manau, diktuoja gamtos motyvai. Pamačiusi kokį augalą ar žiedą, vaisių, sėklos dėžutę pagalvoju, kaip būtų galima molyje jį realizuoti“, – pasakoja menininkė.
Kuriant tenka galvoti ne tik apie estetiką. Keramika turi būti gana tvirta, kad forma išlaikytų savo pavidalą, nebūtų pernelyg trapi. Ypač tai svarbu sodo dekoracijoms, skirtoms būti lauke. Tačiau Gintarė nenori ir pernelyg tiksliai kopijuoti gamtos.
Jos tikslas – savotiška sintezė. Gamta – atspirties taškas, tačiau galutinis kūrinys tampa menine interpretacija. „Nemėgstu labai natūralistiškai lipdyti. Noriu, kad mano kūrinys būtų dekoratyvaus elemento sintezė su gamtos motyvais“, – aiškina ji.
Todėl jos darbuose galima atpažinti gamtos įkvėptą formą, tačiau ji nėra tiesioginė kopija. Menininkė ieško pusiausvyros tarp atpažįstamo motyvo ir dekoratyvumo. Kartais pradžioje būna tik nuojauta. Gintarė pradeda lipdyti, o palaipsniui ima aiškėti ir pati forma.
„Kartais tiesiog šauna mintis ir pradedi lipdyti, lipdyti, lipdyti, ir žiūri, kad ta forma išsigrynina“, – pasakoja ji.
Tuomet atsiranda dar vienas svarbus kūrybos etapas – gebėjimas sustoti. Gintarė mano, kad kūrėjui reikia ne tik kruopštumo, kantrybės ir fantazijos. Ne mažiau svarbus saiko jausmas. Pradėjus dekoruoti kūrinį labai lengva įsitraukti ir norėsi pridėti dar vieną detalę, dar vieną liniją, dar vieną taškelį.
„Pradėjęs gali lipdyti, taškuoti, brūkšniuoti ir vis manyti, kad dar ko nors trūksta, – sako ji. – Kūryboje nėra vienos universalios taisyklės, kiek detalių yra per daug, o kiek – per mažai. Svarbiausia pajusti, kada įrankį reikia padėti į šalį. Man svarbiausia išlaikyti lengvumo jausmą, lyg tas keramikos darbelis ar akvarelė savaime gimė, kad nesimatytų labai daug sunkaus menininko darbo.“
Dar vienas kelias į gamtą
Nors keramika pastaruoju metu užima daug Gintarės laiko, akvarelės ji neatsisako. Priešingai – stengiasi išlaikyti abi kūrybos kryptis. Kartais lipdo, kartais piešia, o šios veiklos viena kitą papildo.
Akvarelė menininkei suteikia galimybę gamtą perteikti visai kitaip nei molis. Keramikos dirbinyje galima sukurti reljefą, formą ir erdvę, o akvarelėje augalas tampa spalvų ir piešinio deriniu. Tačiau abiem atvejais išlieka tas pats įkvėpimo šaltinis – gamta.
Gintarė yra sukūrusi knygelę apie gėles. Joje ji sujungė originalias savo akvareles su jų kontūrais, skirtais spalvinti. Taip atsirado dviguba paskirtis: leidinį galima tiesiog vartyti kaip albumą, grožėtis originaliais piešiniais, tačiau galima ir spalvinti – pačiam prisidėti prie kūrinio.
Menininkei atrodo, kad toks formatas gali būti patrauklus žmonėms, mėgstantiems spalvinti, tačiau ne visada pasitikintiems savo meniniais gebėjimais. Jai įdomus būtent tikro menininko kūrinio ir spalvinimo galimybės derinys.
Šiuo metu menininkės mintyse jau bręsta dar viena knygelė – šį kartą apie uogas. Kai prasidėjo uogų sezonas, Gintarė pradėjo jas piešti tarp keramikos darbų. Kiekviena naujai prinokusi uoga gali tapti dar vienu piešiniu. Ji tikisi rudenį šiuos darbus sukomponuoti į leidinį ir ieškoti galimybės jį išleisti.
Kūryboje nėra taisyklės, kiek detalių yra per daug, o kiek – per mažai. Svarbiausia pajusti, kada įrankį reikia padėti į šalį.
Ypatingas malonumas
Kūrybos procesą Gintarė apibūdina kaip būseną, kai aplinkinis pasaulis kuriam laikui pasitraukia į antrą planą. Kai ji piešia augalų kompoziciją ar dirba su moliu, visa dėmesio koncentracija atsiduria ties tuo, ką daro.
„Tuo metu daugiau negalvoji apie nieką. Jeigu kokią nors augalų kompoziciją pieši, tai pasineri su visais jausmais ir emocijomis – tikrai tuo metu vyrauja tik pozityvumas“, – pasakoja menininkė.
Prie kūrybos dar prisideda muzika. Tuomet, pasak Gintarės, gali ateiti ypatingas susikaupimo ir malonumo jausmas. Ji gali prasėdėti prie kūrinio pusę dienos ir nepajusti, kaip prabėgo laikas.
Tai kūryba kaip poilsis, nors iš šalies gali atrodyti, kad tai intensyvus darbas. Būtent čia susitinka abi jos profesinės tapatybės pusės: menininkė ir žmogus, kuriam patinka pats kūrybos procesas.
Žavi sezonų kaita
Gintarės kūryba keičiasi kartu su gamta. Ji pastebi, kad metų laikai tarsi savaime diktuoja, ką norisi lipdyti ir kokias spalvas rinktis.
Pavasarį subręsta pumpurai, pražysta narcizai, tulpės, krokai, dekoratyviniai česnakai. Vasarą – žydėjimo motyvai: aguonos, kosmėjos, rusmenės, astrai. Atėjus rudeniui keičiasi glazūrų atspalviai, o kūryboje vis dažniau atsiranda sėklų dėžučių ir kiti rudeninių augalų motyvų.
Šis sezoniškumas suteikia kūrybai nuolatinės kaitos. Kaip sodininkas nuo pavasario iki rudens stebi savo sodą ir džiaugiasi skirtingais žydėjimo etapais, taip menininkė eina paskui gamtą. „Sukantis metų ratui, sukasi ir tas lipdymas“, – sako Gintarė.
Galbūt todėl keramika jai kol kas nė kiek nepabodo. Praėjo tik dveji metai, kai ji atrado šią kūrybos kryptį, dar daug kas atrodo nauja. Gintarė nejaučia poreikio skubėti imtis didesnių formų ar skulptūrų. Kol kas ją visiškai tenkina mažosios sodo puošmenos.
Tai, ko gero, viena gražiausių jos požiūrio į kūrybą dalių – nesiekti pokyčio vien todėl, kad reikėtų keistis. Jei veikla vis dar teikia džiaugsmą, jei joje lieka vietos atradimams, eksperimentams ir naujoms formoms, nėra reikalo jos atsisakyti.
„Gal kada pasivys rutina, tada gal ką nors kita galvosiu. Kol kas tuo dar mėgaujuosi“, – sako menininkė.
Jos planuose šiuo metu – užbaigti uogų knygelę ir pabandyti surasti jai leidėją. Keramikoje procesas tęsiasi: daugėja norinčių įsigyti jos darbų, atsiranda naujų formų, naujų idėjų ir kartais visai netikėtų rezultatų.
Naujausi komentarai