– Kaip prisistatytumėte mūsų skaitytojams? Papasakokite, kuo gyvenate ir kuo ypatinga Jūsų kūrybos erdvė.
– Esu dailininkas. Kuriu skulptūras, instaliacijas ir keramikos darbus. Antalgėje, kur gyvenu, esu įkūręs skulptūrų parką ir keramikos studiją. Tai tarsi dvi skirtingos erdvės, susiliejančios į vieną. Skulptūrų parke galima pamatyti ir didelių metalo skulptūrų, ir gerokai smulkesnių keramikos darbų. Lankytojai ne tik apžiūri ekspoziciją, bet ir patys gali išbandyti darbą su moliu. Atvyksta ir tie, kurie niekada nėra lipdę, ir profesionalūs keramikai, norintys išmėginti įvairius degimo būdus, sužinoti kitų šio amato paslapčių.
– Skulptūrų parkas įkurtas Jūsų sodyboje. Kokią istoriją mena ši vieta?
– Taip, parkas įsikūręs Utenos rajone, Antalgės kaime, Tuopų gatvėje. Šioje sodyboje gyveno dar mano proseneliai. Dirbtuvės įrengtos sename klojime. Per Antrąjį pasaulinį karą čia veikė karo lauko ligoninė. Mano proseneliai buvo ūkininkai, senelis – miškininkas ir mokytojas, močiutė – botanikos profesorė. Dar seneliams esant gyviems ši sodyba nuolat sulaukdavo svečių – čia rinkdavosi žmonės, tyrinėję gamtą, taip pat – mokslininkai, studentai. Man smagu, kad šiandien ši sodyba taip pat pilna žmonių. Į ją atvyksta smalsuoliai, ieškantys naujų patirčių ir norintys meną pažinti kitaip.
– Vasarą daugelis skuba prie jūros ar į užsienį. Kodėl bent vieną vasaros dieną vertėtų skirti kelionei į Jūsų skulptūrų parką?
– O kodėl gi ne? Lietuvoje yra daugybė vietų, kurias keliaujantys po mūsų šalį turėtų atrasti. Beje, šis parkas – ne vien mano, o visos mūsų šeimos kūrybos projektas. Mano žmona Modesta Dauderytė-Mazūrienė yra kraštovaizdžio architektė. Ji kuria parkus Vilniuje, tačiau neužmiršta ir mūsų Antalgės. Naujausias jos darbas – Jeruzalės skveras Vilniuje. Abu sūnūs nuo mažens veda ekskursijas po parką – ne tik lietuvių, bet ir anglų kalba. Povilui dabar vienuolika. Galima sakyti, jis yra jauniausias Lietuvos gidas. Broliui Mykolui – šešiolika, jis taip pat gidauja.
Mūsų išskirtinumas turbūt tas, kad nesame tradicinis komercinis parkas. Žmonės mus atranda ne per reklamą, o išgirdę atsiliepimus, kurie keliauja iš lūpų į lūpas. Labai norime, kad atvykę svečiai patirtų atradimo džiaugsmą ir malonių siurprizų. Būna, net patys uteniškiai nustemba sužinoję, kad visai šalia jų yra toks skulptūrų parkas. Žmonės sugrįžta antrą, trečią, o kartais ir ketvirtą kartą. Atsiveža draugų, artimųjų, nes žino, kad čia jų visada lauks šiltas sutikimas.
– Kada gimė idėja kurti skulptūrų parką? Kaip jis augo?
– Beveik prieš dešimt metų. Tiesa, iš pradžių dar nebuvo jokių skulptūrų – žmonės važiuodavo į keramikos edukacijas, tiesiog palipdyti iš molio. O skulptūros atsirado pamažu – kasmet po vieną ar dvi. Taip po truputį viskas ir įsivažiavo.
Dabar parke turime apie vienuolika didelių metalo skulptūrų ir instaliacijų, labirintą, kurio viduryje slepiasi skulptūra, taip pat apie pusšimtį žymių žmonių biustų. Tie keramikos darbai šiek tiek šaržuoti, sukurti su humoru, kad parko lankytojams nebūtų pernelyg rimta. Visi jie – mano rankų darbas. Tiesa, namuose turiu nedidelę lentynėlę, kurioje laikau pas mus apsilankiusių svečių dovanas. Dažniausiai tai menininkų, keramikų sukurti darbai. Man jie turi sentimentalią vertę.
– Minėjote, kad prie šeimos veiklos mielai prisideda ir sūnūs. Ar jie taip pat paveldėjo meilę keramikos menui?
– Vyresnysis sūnus, sakyčiau, turi polinkį į juvelyriką. Jis irgi lipdo skulptūrėles, tik jos tokios mažos – maždaug centimetro dydžio, kad vyresniam žmogui be akinių būtų sunku suprasti, kas ten pavaizduota. Manau, tai jo braižas, jo kūrybos būdas, tuo tarpu aš mėgstu kur kas didesnį formatą. Kodėl jo darbų nerodau lankytojams? Todėl, kad pats sūnus to nenori. Turiu gerbti jo sprendimą.
– Kaip atsitiko, kad Jūsų sūnūs tapo gidais?
– Mykolui tada buvo gal šešeri, o Povilui – ketveri. Iš pradžių lankytojus po parką vedžiodavau aš pats, bet ilgainiui ėmiau nebespėti, todėl paprašiau sūnų pagalbos. Aš lieku dirbtuvėse ir matau, kaip kuris nors iš jų išsiveda grupę, o po kurio laiko visi sugrįžta šypsodamiesi. Jei žmonės šypsosi, vadinasi, viskas gerai. Tai ko čia dar klausinėti? (Juokiasi.)
– Papasakokite istoriją apie penkiametį gidą, kuris po parką vedžiojo pusšimtį lankytojų, susikabinusių po du už rankų…
– Kartą pas mus atvažiavo autobusas turistų. Pristačiau jiems Povilą ir pasakiau, kad jis bus jų gidas. Tuo metu sūnui buvo penkeri. Visi išėjo į parką, o aš nuėjau darbuotis į dirbtuves. Netrukus atskubėjo žmona ir sako: „Eik greičiau pažiūrėti, kas ten vyksta.“ Iškišu nosį, žiūriu – pirmas eina Povilas, o jam iš paskos visa grupė. Bet ne šiaip sau – žmonės eina poromis ir dar susikabinę rankomis. Paklaustas, kodėl, sūnus visiškai rimtai atsakė, kad darželyje jie taip vaikšto.
– Iš kur Povilas ir Mykolas žino, ką pasakoti lankytojams? Ar juos specialiai ruošėte?
– Niekas jų specialiai nemokė. Bet mes juk šeima, vaikai nuo mažens mato visą kūrybos procesą. Didelės skulptūros neatsiranda iš niekur – viskas prasideda nuo piešinių ir eskizų. Paskui lipdau modelius. Visi kartu diskutuojame, kokio dydžio turėtų būti naujoji skulptūra, kokios jos proporcijos, kur geriausia ją pastatyti. Svarstome net tokius dalykus, kaip apšvietimas – kad žmonėms būtų patogu fotografuotis ir saulė nespigintų tiesiai į objektyvą. Žodžiu, kol parke atsiranda nauja skulptūra, tenka apsvarstyti labai daug niuansų, pasverti ne vieną argumentą „už“ ir „prieš“.
– Anksčiau esate sakęs, kad Jūsų parke gyvena sportininkai, menininkai, televizijos veidai, tačiau politikams vietos jame nėra. Ar šios taisyklės vis dar laikotės?
– Prisipažinsiu, palūžau. (Juokiasi.) Skulptūrų kolekciją papildė dvi žavios damos. Viena jų – europarlamentarė Aušra Maldeikienė. Tiesa, dabar ji jau prisistato Seibutytės pavarde. Taip pat negalėjau susilaikyti, kai Remigijus Žemaitaitis Agnę Širinskienę pavadino Braške. Nuo to laiko ji kartu su savo garsiuoju katinu Nuodėguliu mano parke gavo labai garbingą vietą. Beje, tai viena mėgstamiausių lankytojų skulptūrų – daugelis nori prie jos nusifotografuoti.
– Jeigu jau prakalbome apie lankytojų simpatijas – kuri parko skulptūra sulaukia daugiausia dėmesio ir fotoaparatų blyksčių?
– Labai priklauso nuo to, kas atvažiuoja į svečius. Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai niekada ramiai nepraeina pro daktaro Alvydo Unikausko skulptūrą. Nemažai reakcijų – ir vienokių, ir kitokių – sulaukia profesoriaus Vytauto Landsbergio skulptūra.
– Skulptūrų parkas – ne tik meno kūriniai, bet ir gyva erdvė, kurioje kasdien kažkas nutinka. Kokią smagiausią istoriją esate patyręs čia gyvendamas ir kurdamas?
– Yra tokia skulptūra „Miesto atspindys“, sudaryta iš daugybės veidrodžių. Su ja susijusi viena smagi istorija. Prieš kurį laiką pastebėjome, kad veidrodžiai nuolat būna išpurvinti. Pradėjome stebėti, kas vyksta. Galiausiai pamatėme, kad kiekvieną rytą prie jų atskrenda varna ir snapu daužo veidrodžius – tikra vandalė. Sugalvojome šalia skulptūros pririšti ožką. Nuo to laiko varna prie veidrodžių nebelenda, o ožka ir žolę aplink nuėda, ir į savo atvaizdą iki soties prisižiūri. (Juokiasi.) Manau, kad ir sūnūs lankytojams pasakoja panašias istorijas, kurios gimsta tiesiog čia gyvenant ir stebint aplinką.
– Ar už gidavimą jie gauna atlyginimą?
– Taip, juk aukoja savo laisvą laiką. Bet skulptūrų parkas nėra vien verslas. Visa tai darome ne dėl pinigų. Kūryba mums reiškia šiek tiek daugiau. Žmonių šypsenos, gražūs palinkėjimai ir geros reakcijos suteikia kur kas daugiau peno širdžiai nei materialus atlygis.
– Ir vis dėlto parkas išsilaiko iš lankytojų – bilietai mokami?
– Taip, nes turime ir nemažai išlaidų. Reikia nušienauti didžiulius parko plotus, nugenėti medžius. Skulptūrų kūrimas irgi kainuoja, ypač didžiųjų.
Visa tai darome ne dėl pinigų. Žmonių šypsenos, gražūs palinkėjimai ir geros reakcijos suteikia kur kas daugiau peno širdžiai nei materialus atlygis.
– Jeigu panorėtume į Antalgę atvykti su šeima, prieš kiek laiko reikėtų užsisakyti ekskursiją?
– Būtų idealu, jei paskambintumėte bent prieš kelias valandas. O jei apie savo atvykimą praneštumėte iš vakaro, Povilas arba Mykolas tikrai galėtų pravesti ekskursiją. Vasarą jie turi mėgstamų užsiėmimų – Povilas mėgsta pusdienius leisti dienos centre, o Mykolas – prie ežero, bet jei žino, kad atvažiuos lankytojai, visada prisiderina. Jei atvyksite netikėtai, priimsime mes su žmona, o kad nepaklystumėte, duosime parko žemėlapius.
– Ar turite ilgalaikę viziją – pavyzdžiui, penkerių ar dešimties metų planą, kaip parkas turėtų atrodyti ateityje?
– Svarbiausia – kad būtume visi sveiki. Dar norėtųsi, kad kartas nuo karto aplankytų mūza. Tada ir parkui augti problemų nebūtų. Kai atsiranda idėjų, minčių, gimsta naujos skulptūros. Tuomet sustiprėja ir noras puoselėti žaliuosius plotus, stengtis, kad viskas būtų kuo gražiau. Labiausiai, aišku, džiugina šilti žmonių atsiliepimai. Dažnai atsisveikindami net apsikabiname, o ryšį palaikome ir toliau.
– Jūsų skulptūros dažnai turi ne tik meninę, bet ir labai asmeninę istoriją. Kaip gimsta nauji kūriniai?
– Yra tokia skulptūra „Akiniai“. Ji įrašyta į Lietuvos rekordų knygą kaip aukščiausia akinių skulptūra šalyje. Bet esmė net ne rekordas.
Ilgą laiką svajojau sukurti akinių skulptūrą – tiesiog didelio mastelio akinius. Norėjosi, kad, kaip ir kiekvienas kitas kūrinys, ji turėtų ryšį su manimi, mano šeima ar šia sodyba. Trumpai tariant, to ryšio niekaip neradau, nors ir pats nešiojau akinius. Vieną kartą į svečius atvažiavo draugė ir papasakojo vaikystės laikų istoriją, kad mūsų namą ji vadindavo Profesorės namu. Juk čia anksčiau gyveno mano močiutė – profesorė.
Ir tada galvoje įvyko toks „spragt“: prisiminiau žiemą, kai močiutė sėdi prie rašomojo stalo ir kartu su seneliu rašo knygą ar kažkokį mokslinį darbą. Ant stalo – krūvos popierių, tušinukai, spausdinimo mašinėlė ir... akiniai. Jie taip įsijautę į darbą, kad tai vienas pasiima tuos pačius akinius – pasižiūri pro juos, tai kitas užsideda juos ant nosies. Neturi kada ieškoti kitų. Šio prisiminimo užteko, kad gimtų skulptūra „Akiniai“.
– Kita Jūsų skulptūra vadinasi „Vakar“. Atrodo, kad jos istorija taip pat slepia kažką daugiau nei matome iš pirmo žvilgsnio…
– „Vakar“ – tai paprasta senovinė mašina, kitaip sakant, įrankis žolei kapoti. Virš rato aš iškėliau vamzdį, o virš jo padariau skėtį. Kai atsistoji ir suki ratą, esi po skėčiu. Sukdamas ratą girdi grupės „The Beatles“ melodiją „Yesterday“. Nustoji sukti – melodijos nebesigirdi. Šią instaliaciją sukūriau prisiminęs senelių palėpę. Seni baldai, spaliai, lentos, vaistų buteliukai, vokiškas dviratis, voratinkliai... O per langelį krintanti saulės šviesa taip gražiai apšviečia dulkes – jos tarsi spindi.
Atidaręs komodos stalčius randu kelis pundelius laiškų. Perskaitęs suprantu, kad tai mano senelio laiškai sūnui, kai šis tarnavo kariuomenėje. Viename iš tų dar sovietmečiu rašytų laiškų senelis pasakojo, kad dirbdamas lauke – o jis visada nešiodavosi radijukę – išgirdo „The Beatles“ dainą „Yesterday“. Tada prisiminė akimirką, kai kartu su sūnumi klausėsi šios dainos. Ji buvo tokia jautri, kad net išspaudė ašarą. Įsivaizduojate – toje baisioje sovietmečio sistemoje senelis širdyje girdėjo „The Beatles“. Gal dėl to ir esame laisvi ir nepriklausomi. Tokie ir būsime!
– O jeigu reikėtų sukurti skulptūrą ar instaliaciją, kuri simbolizuotų šiandienos Lietuvą – kokia ji būtų?
– Puikus klausimas, bet negaliu į jį greitai atsakyti, kaip ir nemoku greitai kurti. Man reikia laiko. Kartais – net mėnesių, kol mintys susiguli ir galiu jas įgyvendinti kūryboje. Juk ir mano sukurtos skulptūros ne iš karto atsiduria parke. Pirmiausia jos eksponuojamos Vilniaus „Kultūros naktyse“, paskui keliauja į Aukštaitijos meno parodas Panevėžyje, tada grįžta į Uteną ir būna rodomos mieste. Galiausiai, maždaug po metų, jas atsivežu į skulptūrų parką. Tik tada jos pradeda gyventi savo gyvenimą toje erdvėje, kuriai ir buvo sukurtos.
– Ar būna, kad žmogus, kurio biustą sukuriate, vėliau nuvilia ir kyla mintis jo skulptūrą iš parko pašalinti?
– Oi, būna, tikrai būna. Vardo ir pavardės nesakysiu, bet lankytojai, atvykę į parką, pamatys – vienas toks „puikuojasi“ prie lauko tualeto. Skulptūros neišmetėme, tiesiog parinkome jai tinkamesnę eksponavimo vietą.
– Įtariu, kad dabar ne vienas skaitytojas norės atvažiuoti ir išsiaiškinti, koks gi visuomenės veikėjas buvo „iškomandiruotas“ prie tupyklos...
– (Juokiasi.) Tegul... Ten jam ir vieta.
– Ar žmonės, kurių biustus sukuriate, patys atvažiuoja jų pasižiūrėti?
– Kartais atvažiuoja. Kantri muzikos tėvas Virgis Stakėnas buvo pas mus atvykęs ir net grojo čia. „Baltasis Kiras“ taip pat užsuko į svečius. Kaip jie sužino? Per socialinius tinklus. Turime didelį draugų ratą, todėl žinia apie kūrinius galiausiai pasiekia ir tuos, kuriems jie skirti.
– Kokių dar žinomų žmonių veidų galima rasti Jūsų parke?
– Lenktynininko Benedikto Vanago, verslininko Žilvino Grigaičio, šoumeno Arūno Valinsko, dainininko Stano ir daugelio kitų. Lankytojai juos priima labai linksmai, nes biustai labiau primena komiksų personažus. Tai žaismingi, lengvai atpažįstami kūriniai, prie kurių nėra jokių juos identifikuojančių užrašų. Reikia paspėlioti.
– O kas labiausiai įtraukia mažuosius parko lankytojus?
– Vaikai turbūt ilgiausiai užsibūna prie didelių metalo skulptūrų. Dauguma jų yra interaktyvios. Pavyzdžiui, pasuki ratą – pradeda groti muzika, prikiši ausį – išgirsti įvairius garsus, pajudini skritulius – pamatai kaleidoskopo vaizdus...
Man reikia laiko. Kartais – net mėnesių, kol mintys susiguli ir galiu jas įgyvendinti kūryboje. Juk ir mano sukurtos skulptūros ne iš karto atsiduria parke.
– Ko palinkėtumėte tiems, kurie dar nėra atradę lietuviškų įdomybių, kaip antai Jūsų skulptūrų parko?
– Palinkėčiau neskubėti iš karto važiuoti į užsienį, o pirmiausia pasidairyti po Lietuvą. Visko mes čia turime. Gal tik ne visos vietos yra plačiai žinomos, tačiau jos gali nustebinti ne mažiau nei garsūs užsienio objektai. Lietuvoje tikrai galima turiningai praleisti laiką – atrasti naujų vietų, žmonių, istorijų. Kartais didžiausi atradimai slypi visai šalia, tereikia būti smalsiems ir norėti juos pamatyti.
Naujausi komentarai