– Birute, ar Jūs – žolininkė?
– Ne. Visą gyvenimą dirbau buhaltere. Esu ragavusi ir pedagoginio darbo – dėsčiau buhalterinę apskaitą technikume. Šiuo metu esu pensininkė ir turiu smagų hobį, nešantį man džiaugsmą ir, neslėpsiu, papildomų pajamų.
– Taip jaunatviškai atrodote. Ar išduosite metus?
– Vasario 29-ąją atšvenčiau 70-dešimtmetį.
– Dirbate su augalais, rengiate augalų distiliavimo mokymus. Turbūt gyvenate ne mieste?
– Gimiau Marijampolėje, bet visą gyvenimą praleidau Vilniuje. Po pirmojo karantino persikėlėme gyventi į sodybą Širvintų rajone. Dešimt metų slaugiau savo vyrą Kęstutį, kuris sirgo Alzheimerio liga. Šis pomėgis, galima sakyti, išgelbėjo mane nuo depresijos. Nereikėjo vaikščioti pas psichologus ar kur nors kitur ieškoti paguodos. Kadangi visos mano mintys buvo sutelktos į augalų pasaulio pažinimą, ši veikla mane labai palaikė emociškai.
– Augalais pradėjote domėtis, kai išsikraustėte gyventi į sodybą? O gal mama ar močiutė su maža Birute braidydavo po pievas ir pažindino ją su vaistingais augalais?
– Žinau, kad daug kas taip sako: „Mano mama, mano močiutė tą darė...“ Tačiau man buvo atvirkščiai – mama vaikščiodavo su maišeliu tablečių ir sakydavo: „Dėl viso pikto.“ (Šypsosi.)
Augalais – jų grožiu, kvapu – susidomėjau nuo dvylikos metų. Vasaromis tėvai mus įdarbindavo gėlininkystės ūkyje, kad užsidirbtume savų pinigėlių. Tačiau kad augalai gali būti tokie stebuklingi, vaistingi ir žmogui naudingi, supratau gerokai vėliau – iš savo pačios patirties.
Prieš kokius 25-erius metus, kai dirbau buhaltere, buvo labai daug rašymo ranka, todėl nuolat skaudėdavo rankų sąnarius. Viena pagyvenusi moteris pasiūlė išbandyti kaštonų žiedų tinktūrą. Kai ją pavartojau ir skausmas atlėgo, tai ir buvo lūžio taškas. Tada supratau, kokia galia slypi augaluose.
– Kaštonų žiedų tinktūra buvo pirmasis atradimas. O kaip nuo vaistingųjų augalų ir tinktūrų atėjote iki hidrolatų, natūralios kosmetikos ir augalų distiliavimo?
– Augalų distiliavimas, hidrolatų ir eterinių aliejų gavyba, natūralaus muilo, kietųjų šampūnų, balzamų gamyba – visa tai yra kūno priežiūros priemonės. Iki jų atėjau taip pat neatsitiktinai – per savo patirtį.
Mano veido odai nelabai tiko pirktiniai kremai. Daug ką išbandžiau. Nuo vieno net akys sutino, pasidariau lyg bičių sukąsta. Tuomet ėmiau ieškoti augalinių alternatyvų. Nuvykau į „Kvapų namus“ ir pasigaminau pirmąjį savo kremą. Ten sužinojau ir apie hidrolatus – vieną jų įsigijau. Po kelių mėnesių atsitiktinai pamačiau, kad jie prekiauja alembikais – tradiciniais variniais distiliavimo aparatais, skirtais augalų distiliacijai. Jais iš augalų išgaunami hidrolatai ir eteriniai aliejai.
– Tada nusipirkote pirmąjį savo alembiką ir pradėjote mokytis distiliavimo paslapčių?
– Iš pradžių bandžiau savarankiškai. Paskui važiavau į mokymus, kurie atvėrė man akis ir suteikė daugiau supratimo. Šio meno mokausi iki šiol – visur stengiuosi dalyvauti, gilinti žinias. Neseniai vykau į Lietuvos aromaterapeutų asociacijos konferenciją Kaune. Pas žolininką dr. Marių Lasinską apie fitoterapiją klausau jau aštuntą kursą.
– Pradėjote rengti ir mokymus. Ar galima sakyti, kad hobis netikėtai virto rimta veikla?
– Tikrai taip, nors niekada nemaniau, kad vesiu pamokas. Viską, ką sužinodavau, kruopščius užsirašydavau. Užtat dabar galiu savo patirtimi dalytis su kitais.
Muilai pas mane „atėjo“ per pirmąjį karantiną, kremai – dar anksčiau. Vėliau pabandžiau važinėti po muges. Pastebėjau, kad žmonės nežino, kas tie hidrolatai. Panorau jiems paaiškinti, koks čia stebuklingas dalykas ir kad galima jų patiems pasidaryti.
Tiesa, niekada negalvojau, kad mano hobis pavirs į tokią rimtą veiklą – edukacijas ir pamokas. Kai mirė mano vyras, distiliavimo mokymus pradėjau rengti namuose su viena mokine. Paskui turėjau keturias. Dabar atvažiuoja dvylika – tiek galiu sutalpinti į gyvą pamoką, o kiti prisijungia nuotoliu.
– Kodėl Jums rūpi, kad žmonės patys išmoktų naudotis beribiais gamtos turtais?
– Todėl, kad jie veikia. Išbandžiau – padėjo. Mano seserims irgi padeda – kasmet po didžiulį krepšį savo kremų, šampūnų, hidrolatų, tinktūrų joms į užsienį išsiunčiu.
– Kiek laiko prireikė, kol hobis virto smagia veikla ir sielos atgaiva?
– Paskaičiuokime: distiliuoju jau penkiolika metų, bet ekstraktus, užpiltines pradėjau daryti gerokai anksčiau. Tada apie jokius mokymus nė sapnuoti nesapnavau. Tiesiog eksperimentavau. Savo feisbuko puslapyje apie tai daug kalbu, dalijuosi informacija.
– Ar viską, ką sužinote, atrandate, pirmiausia išbandote pati?
– Taip, be abejo. Ir pati, ir mano artimieji. Pvz., viena mano sesuo iš trumpų, silpnų plaukų atsiaugino gražiausias kasas, bet ji sąžiningai naudojo mano gamintą plaukų stiprinimo aliejuką.
– Kur renkate augalus – pievose, miškuose ar tiesiog darželyje prie namų?
– Pirmiausia renku tai, kas auga kaime prie namų. Mano sodyba kraštinė, beveik kaip vienkiemis. Čia turiu gal šešių rūšių mėtų, čiobrelių, raudonėlių, melisų, šalavijų, pelynų. Turiu pasisodinusi ir levandų. Turiu pasisėjusi mažą plotelį grikių ir avižų, iš kurių gaminu puikius ekstraktus, kad turėčiau švarių, be chemijos.
Jei sodinu gėles, žiūriu, kad jos būtų ne tik gražios, bet ir teiktų naudą. Sakau, kad viskas, kas auga aplinkui, yra naudojama – kad ir pušelių ūgliai, eglių spygliai ar beržų lapeliai. Juos visus galima distiliuoti, išgauti hidrolatus ar terapinius fitolius, daryti iš jų ekstraktus. Tik reikia turėti žinių. Tas pats trauklapis – siauralapis ar plačialapis – kuo puikiausiai panaudojamas. Gamta labai turtinga, tik reikia tais turtais atsakingai naudotis ir augalus gerbti.
– Minėjote, kad nemažai keliaujate. Gal parsivežate žaliavos ir iš svečių kraštų?
– Tikrai taip. Mano viena dukra gyvena Ispanijoje, kita – Norvegijoje. Taigi, trys anūkai – ispanai, trys – norvegai. Viena sesuo gyvena Glazge, kita – Čikagoje. Būna, kad susitinkame kur nors visos trys ir keliaujame. Drauge lankėmės Tailande, Zanzibaro saloje, Omane.
Beje, iš Omano parsivežiau frankincensą arba bosveliją. Tai aromatinga derva, gaunama iš bosvelijų genties medžių. Nuo senų laikų ji naudojama aromaterapijoje, taip pat kosmetikoje. Su ja darau daug ekstraktų, taip pat distiliuoju kartu su lietuviškais augalais. Išeina be galo įdomių eterinių aliejų, hidrolatų. Ypač miksuojant su levandomis arba smiltyniniu šlamučiu.
– Kaip atrandate tuos derinius? Ieškote informacijos internete, o gal daugiau eksperimentuojate pati?
– Internete receptų neieškau, mano mokymuose irgi nerasite informacijos iš ten. Aš dalijuosi tik savo patirtimi. Visada mokiniams kartoju, kad vadovautųsi logika, intuicija ir fitochemijos žiniomis.
Tarkime, neseniai distiliavau rabarbarus. Sugalvojau praturtinti jų aromatą dar kuo nors. Į distiliavimo puodą įdėjau kelis šlakelius jeronimo, apie 100 g kvapiojo šalavijo ir pusę stiklinės medaus. Išėjo nuostabus hidrolatas, kurį padiktavo mano intuicija ir žinios. Galėjau įdėti pelyno ar rozmarino, bet kadangi šis hidrolatas skirtas veido priežiūrai, pabijojau, kad stiprūs ingredientai odą gali alergizuoti.
Štai taip mąstai ir dėlioji, kas su kuo derės. Beje, kai distiliuoji visus ingredientus kartu, rezultatas būna visai kitas nei tada, kai kiekvieną dalį išdistiliuoji atskirai ir paskui supili į bendrą puodą. Kodėl? Nes distiliavimo metu tos dalys sąveikauja viena su kita, vyksta cheminės reakcijos. Tai sužinojau irgi ne iš karto.
– Ar Jūsų augalų karalystėje yra augalas karalius – toks, kurį laikytumėte aukščiau visų kitų?
– Jei vertinti pagal aromaterapiją, tai būtų kvapioji Damasko rožė, o jei pagal intuiciją – pelkinė vingiorykštė. Iš jos gaunasi puikus hidrolatas, aliejinė ištrauka ir gydomoji arbata nuo peršalimo. Mano sesuo ją naudoja vietoj cheminių vaistų. Tiesa, pastaruoju metu dar labai įsimylėjau frankincensą.
Internete receptų neieškau, mano mokymuose irgi nerasite informacijos iš ten. Aš dalijuosi tik savo patirtimi.
– Netrukus švęsime Žolinę. Ši šventė nuo seno lietuviams buvo ypatinga – žolynų, derliaus ir padėkos gamtai metas. Ką ši šventė reiškia Jums?
– Per Žolinę aš visada pagalvoju, kiek daug gero mums duoda gamta. Kokia ji dosni. Jaučiu jai begalinį dėkingumą.
– Jei reikėtų surinkti žolynų puokštę, kuri kalbėtų apie Jus, kokie augalai joje atsidurtų?
– Į Žolinės puokštę dėčiau dilgėlę, pelkinę vingiorykštę, dar – dirvinio asiūklio šakelę, kraujažolių, laukinę morką. Taip pat ir mėtų, ir melisų. Beje, iš dilgėlės prieš keletą metų pradėjau daryti natūralios fermentacijos girą. Paskaninu ją melisa ar juodųjų serbentų šakele – ir štai, prašom, gerkite į sveikatą!
– Sakote, kad iš visko, kas auga aplinkui, galima pagaminti ką nors naudingo. Tačiau svarbu žinoti, kada ir ką rinkti?
– Be abejo. Šaknų vasarą nekasame – tik pavasarį, vėlų rudenį ar net žiemą, jei kastuvas į žemę lįs. Jei naudosime lapelius, juos skinti reikėtų ankstyvą pavasarį. Žodžiu, viskas daroma pagal gamtos ciklą.
– Jūs kuriate natūralią kosmetiką jau ne vienus metus. Kuo, Jūsų akimis, ji skiriasi nuo įprastos kosmetikos ir ką gero gali suteikti žmogui?
– Kremus gaminu jau labai seniai. Patys pirmieji mano kremai būdavo gaminami kitaip nei dabar: tiesiog supirkdavau reikiamus produktus ir juos sumaišydavau. Šiuo metu mano kremuose apie 85 proc. ingredientų sudaro mano pačios gamybos medžiagos. Todėl jaučiasi be galo didelis skirtumas, visai kita kokybė.
– Šiandien daug kalbama apie sveiką gyvenimą. Ar manote, kad Jūsų ryšys su augalais, natūrali kosmetika, buvimas gamtoje prisideda prie geresnės savijautos ir gyvenimo kokybės?
– Žinoma, bet svarbiausia – mylima veikla. Kol ja neužsiėmiau, man atrodo, amžėjau greičiau. Dabar mano mintys visą laiką užimtos, neturiu laiko galvoti, ką man skauda, skambinėti į polikliniką. Neturiu laiko užsiimti negatyvu ir pykti, kad kas nors ko nors nepadarė. Didelis pliusas ir natūrali kosmetika. Ji tikrai suteikia daugiau komforto odai ir geresnę savijautą.
– Kur laikote visas tas gėrybes kūnui ir sielai? Turbūt sandėliuko lentynos lūžta nuo stiklainių ir buteliukų?
– Ūkiniame pastate turiu įsirengusi distiliatorinę. Ten vedu pamokas ir ten, kaip pastebėjote, yra labai daug butelių, butelaičių. Name yra atskiras kambarys, skirtas dirbtuvėms.
– Ar ši vasara žolynams, gėlynams – žodžiu, žaliavai – yra palanki?
– Negaliu skųstis. Viskas auga kaip pasiutę. Rabarbarai jau beveik mano ūgio. Viena bėda, kad surinkti žolynus džiovinimui, ekstraktams ir distiliavimui labai problematiška. Matote, kai lietus permerkia augalą, jis netenka daug savo aromatinių junginių. Taigi, atsakant į klausimą, šią vasarą visos distiliuotojos „verkia“. Tačiau saulutė pakaitina, vėjelis augalus išdžiovina ir galime darbuotis toliau.
– Ar distiliavimo procesas sudėtingas?
– Ne tiek sudėtingas, kiek reikia atidumo viskam. Kai tu distiliuoji, negali užsiimti kitomis veiklomis. Turi matyti, kas vyksta puode. Visi kiti darbai su žolynais irgi reikalauja atidumo. Kiekvieną rytą su kiekvienu stiklainėliu ateini ir „pasisveikini“ – t. y. jį pavartai. Kiekvieną vakarą, prieš eidama miegoti, „atsisveikini“ – vėl pavartai.
– Ką iš močiutės kvapų skrynios naudoja Jūsų anūkai?
– Švelnius javų, braškių, svarainių hidrolatus. Jie juos naudoja kaip kvepaliukus. Vaiko uoslę reikia nuo mažens pratinti prie natūralių kvapų, kad užaugę atskirtų, kur natūralus kvapas, o kur agresyvi chemija.
– Minėjote, kad žmonės nežino, kas tie hidrolatai ir kam jie skirti. Papasakokite…
– Distiliacijos metu susidaro du pagrindiniai produktai: eterinis aliejus – koncentruota aliejinė augalo dalis, ir hidrolatas – vanduo, kuriame yra nedidelis kiekis vandenyje tirpių augalo veikliųjų medžiagų. Pagrindinė hidrolatų paskirtis – veido odos pH atstatymas. Be to, kiekvienas hidrolatas turi dar ir savo paskirtį, o kas bendra visiems – tai drėkinimas.
Mažiausiai hidrolatų skirta akims. Pvz., ugniažolė. Jos hidrolatas yra vienas iš nedaugelio, kurį drąsiai galima purkšti ant akių. Tuo tarpu ugniažolės tinktūra naikina papilomas, turi antivirusinį poveikį. Rodos, tas pats augalas, o kokia skirtinga paskirtis. Todėl gamintojas turi žinoti, kas ir kaip.
– Jūs esate pavyzdys, kad darant tai, kas iš tikrųjų patinka, amžėjimas tarsi atsitraukia.
– Turiu ir kitų pomėgių. Štai ant stalelio guli šešios knygos. Labiausiai man patinka žymių žmonių biografijos. Knygų skaitymas – geras atsipalaidavimas nuo mokslinės krypties: distiliavimo, mokymų.
Be to, nuolat tobulinu savo žinias, perku mokymus, domiuos viena žinomiausių pasaulyje hidrolatų ir eterinių aliejų distiliavimo specialisčių Anna Harman. Ji dažnai vadinama šiuolaikinės hidrolatų distiliacijos pradininke. Angliškai aš nešneku, žinau vos kelis žodžius, bet jos knygą „Harvest to Hydrosol“, kuri yra vienas svarbiausių leidinių apie hidrolatų distiliavimą, išsiverčiau per „Google“ vertėją. Žodžiu, kai yra motyvacija, noras siekti žinių – viskas įmanoma.
Energijos semiuosi ir iš renginių. Pvz., po neseniai vykusios aromaterapijos konferencijos pasijutau tarsi naujai įkrauta. Mokiniai taip pat suteikia daug gerų emocijų. Šiemet skaičiavau, kad jų turėjau gerokai per šimtą.
– Grįžkime prie Jūsų amžiaus. 70 – nemažai, tačiau atrodote veikli, žvali, apie ligas nė karto neužsiminėte. Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, ypač savo bendraamžiams?
– Palinkėčiau nesėdėti rankų sudėjus, nesikoncentruoti į savo ligas ir nedejuoti, o susirasti įdomų hobį. Apsidairykite – kiek yra daug įdomios veiklos. Gal augalai ir distiliavimas – ne kiekvienam, bet juk yra rankdarbiai, kulinarija ar dar kas nors. Todėl linkiu visiems susirasti širdžiai mielą užsiėmimą!
Naujausi komentarai