Po dešimties metų pertraukos grįžtanti Moksleivių dainų šventė, šįsyk pavadinta „Laiku. Ratu. Kartu“, liepos 3–6 d. stebins naujovėmis, bet puoselės ir tai, ką vadiname amžinąja šių švenčių klasika. Per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją daugiausia dalyvių – per 24 tūkst. šokėjų, ansambliečių, choristų, instrumentininkų – subursiantis renginys rodo, kad dainavimas drauge išgyvena renesansą, interviu „Kauno dienai“ sakė šventės Dainų dienos vadovė Silvija Pročkytė. Ji vadovauja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademiniam chorui „Neris“, yra festivalių „Lituania Cantat“ organizatorė, Lietuvos chorų asociacijos tarybos narė, Europos chorų asociacijos viceprezidentė.
Paisyta vaikų nuomonės
– Kodėl dešimt metų Moksleivių dainų šventė nebuvo rengiama?
– Moksleivių dainų šventė turėjo vykti 2020-aisiais, jau daugelis darbų buvo padaryta, net chorų perklausos buvo prasidėjusios. Tačiau kilo COVID-19 pandemija ir šventę teko atšaukti. 2024-aisiais buvo jubiliejinė 100-mečio dainų šventė. Taigi taip susiklostė aplinkybės, kad praėjo dešimt metų nuo praėjusios moksleivių dainų šventės.
– Šioje šventėje nemažai naujovių, pvz., pirmąkart suburta patariamoji Jaunimo taryba. Ką ji pasiūlė?
– Vaikai siūlė įvairių idėjų: nuo šventės įvaizdžio spalvų paletės iki repertuaro, solistų pakvietimo. Jaunimo taryba siūlė įvairių kūrinių ir atlikėjų, su kuriais vaikai norėtų padainuoti, pvz., taip šventėje atsirado reperis Pijus Opera.
Tačiau per diskusijas ir susitikimus su tarybos nariais išryškėjo, kad vis dėlto jiems dainų šventė yra „Kur giria žaliuoja“, „Lietuva brangi“, nes tai yra patriotiškumą skatinantys kūriniai, kurie ugdo ir asmenybę. Net oda šiurpsta, kai tokias dainas dainuoja 10 tūkst. vaikų.
Su Jaunimo tarybos pritarimu atnaujintas dainų šventės logotipas – paukščiukas, rodantis iškeltus du pirštus. Vaikai turėjo idėjų dėl šventės įvaizdžio spalvų paletės, taip pat dėl įvairių suvenyrų, marškinėlių, ženkliukų ir pan.
Jie pateikė siūlymų dėl papildomų veiklų jiems laisvalaikiu, apsilankymo kituose renginiuose. Šokėjams bus galimybė pažiūrėti Dainų dieną, choristams – Ansamblių vakarą, to anksčiau nėra buvę.
– Kaip buvo atrenkami Jaunimo tarybos nariai?
– Registracija buvo atvira, užsiregistravo tikrai nemažai vaikų iš visos Lietuvos – tiek šokėjų, tiek ansambliečių, tiek choristų, tiek instrumentininkų. Jie siuntė motyvacinį vaizdo įrašą ir taip buvo atrinkti į šią tarybą.
– Pirmą kartą vieną dainą choristai vers į gestų kalbą. Kaip kilo tokia idėja? Ar vaikai susitvarko su tokia nelengva užduotimi?
– Ši idėja gimė iš noro parodyti, kad dainų šventės fenomenas yra ir gali būti skirtas visiems. Žinoma, kurtiesiems sunku visa apimtimi patirti tą dainų šventės grožį, tačiau norėjome bent taip juos įtraukti, bent vieną dainą atlikti gestų kalba, parodyti, ką tai reiškia, kai 10 tūkst. vaikų tau siunčia žinutę.
Sunkumų per daug nekilo, visi vaikai tikrai labai noriai per perklausas dainavo gestų kalba, jei taip galima pavadinti. Tai labai priklauso nuo požiūrio, kaip tai pateikė mokytojas, kodėl mes tą turime daryti. Ir tikrai mūsų vaikai labai empatiški, supratingi. Jiems tai buvo naujas dalykas, bet, manau, labai vertingas gyvenime.
– Gestų kalba, Jaunimo taryba, repas. Kas dar šventėje vyks pirmą kartą?
– Gal šiek tiek techninis dalykas, bet labai svarbus mūsų žiūrovams – pirmą kartą norint patekti į Dainų šventę, nemokamą stovimos vietos bilietą reikia išsiimti internetu, užsiregistravus bilietai.lt. Dainų dienoje tai daroma pirmą kartą.
Tačiau gyvename tokioje geopolitinėje situacijoje, tad norime užtikrinti ir saugumą, ir srautų valdymą, todėl buvo priimtas toks sprendimas, kad žmonės be bilieto negalės laisvai patekti į estradą. Tai svarbu akcentuoti, kad paskui nekiltų spūsčių prie įėjimo punktų.
Europoje choras yra žmonėms labiausiai prieinama socializacijos erdvė. Net niekada nedainavęs žmogus, jei bent šiek tiek turi klausą, tikrai gali prisijungti prie choro ir taip leisti laisvalaikį.
Jungtinis kolektyvas
– Ar didelė buvo atranka į šventę? Ar visi chorai, kurie panoro dalyvauti, į ją pateko?
– Visi chorai buvo taip gerai pasiruošę, taip laukė tos dainų šventės, kad visi, kurie dalyvavo perklausoje, dalyvaus ir šventėje.
Yra net toks projektas – Lietuvos jungtinis vaikų choras, į kurį ateina vaikai, norintys dainuoti, bet neturintys kolektyvo. Šiemet tokių turėsime 500 iš visos Lietuvos, kurie taip pat įsijungs į finalinę dalį ir dainuos kartu su visais.
– Kaip repetavo tas jungtinis choras?
– Nuo lapkričio jie kas mėnesį įvairiuose Lietuvos regionuose turėjo vadovus, kurie jiems vedė jungtines repeticijas.
– 100-mečio dainų šventėje dalyvavo kolektyvai ir iš kitų šalių. Ar šįsyk irgi bus svečių?
– Oficialaus kvietimo nebuvo, bet turėsime Punsko lietuvių bendruomenės kolektyvą, taip pat kolektyvą iš Briuselio, kur vietos lietuviai susibūrė į chorą, išmoko repertuarą, atsiuntė vaizdo įrašus ir nuotoliniu būdu dalyvavo perklausose.
Ne tik klasika
– Kalbant apie repertuarą, koks, Jūsų manymu, dainų šventėse turėtų būti santykis tarp liaudies dainų, vadinamosios amžinosios klasikos ir šiuolaikinių kompozitorių, gal net popmuzikos?
– Manau, labai svarbu mūsų jaunąją kartą supažindinti su vadinamąja amžina klasika, tokiais kūriniais kaip „Kur giria žaliuoja“ ar „Lietuva brangi“. Tai yra vienas svarbiausių dainų šventės momentų.
Žinoma, labai svarbu ir tokius kūrinius apipinti šiuolaikinėmis tendencijomis, nes vis tiek laikai keičiasi, skoniai, stiliai įvairėja. Todėl ir repertuaras tampa įvairesnis, įtraukiami solistai ar popmuzikos kūriniai.
Tačiau negalėčiau išskirti, kuris – tradicijos ar šiuolaikiškumo – aspektas yra svarbesnis. Manau, abu jie labai svarbūs, ypač lavinant jaunimą ir vaikus, taip pat ugdant jų patriotiškumą ir pilietiškumą.
– Minėjote, kad Dainų šventėje dalyvaus reperis Pijus Opera. Ar chorai irgi repuos?
– Chorai nerepuos, jie dainuos savo partiją, o repas užpildys tam tikrus momentus ir tam tikras režisūrines detales. Tačiau negaliu jų atskleisti, tai pamatysite ir išgirsite per pačią šventę.
– Tačiau ar gali choras repuoti? Ar visi žanrai tinka choriniam dainavimui?
– Manau, choras yra labai lankstus organizmas, jis gali ir repuoti, ir dainuoti klasikinę muziką, džiazą, ir išgauti ritmą burna. Yra įvairių kolektyvų.
– Kyla diskusijų, kodėl to, o ne kito šiuolaikinio kompozitoriaus daina įtraukta į šventės repertuarą, kodėl ta, o ne kita daina. Kaip vyko repertuaro atranka Moksleivių dainų šventei, ar repertuaras geras?
– Kūrinius į dainų šventės repertuarą parenka kūrybinė grupė. Šį kartą rengiant dainų šventę buvo suburta dvylika savo srities profesionalų, dirbančių su jaunučių, jaunių ir mišriais chorais. Jie, remdamiesi savo profesionalia patirtimi, parinko kūrinius. Dėl repertuaro buvo daug diskusijų, balsavimų, kuriamos aranžuotės ir pan.
Dainuoja noriai
– Ar moksleiviai noriai eina dainuoti į chorus? Kokios tendencijos?
– Iš to, ką matėme per perklausas prieš šią dainų šventę, dainuojančių vaikų choruose per šiuos dešimt metų tikrai nesumažėjo ir net padaugėjo. Vaikai noriai eina dainuoti, noriai važiuoja į dainų šventę.
– Kas, Jūsų nuomone, svarbiau – kiekybė ar kokybė, t. y., ar reikėtų siekti, kad kuo daugiau vaikų lavintųsi dainuodami chore, ar priimti tik gerai dainuojančius?
– Manau, visų pirma reikia juos sudominti, kad jie ateitų į chorą, o paskui jau galima siekti kokybės – kokybė atsiranda su laiku, priklausomai nuo to, kiek ir vadovas, ir vaikai įdeda darbo. Taigi manau, kad pirmiausia svarbu juos pritraukti į kolektyvus, o paskui jau siekti kokybės.
– Ar Jūs pati diriguosite šioje Moksleivių dainų šventėje?
– Ne. Šioje dainų šventėje turiu vieną poziciją – vadovauti visiems techniniams ir meniniams procesams. Pati nedirbu su moksleivių chorais, o Moksleivių dainų šventėse diriguoja tik su jais dirbantys.
Idėja vieną dainą išversti į gestų kalbą gimė iš noro parodyti, kad dainų šventės fenomenas yra ir gali būti skirtas visiems.
– Tačiau dirigavote Kauno dainų šventėje?
– Taip, joje dalyvavo ir studentų kolektyvai, todėl teko garbė Kaune diriguoti.
– Kokia specifika diriguoti tokiam dideliam dainininkų būriui?
– Kai pirmą kartą stovėjau prieš tą minią dainininkų, tikrai labai neįprastas jausmas. Kai nuo tavo rankos mosto uždainuoja 3 tūkst. žmonių, tai tikrai labai ypatingas momentas, gal toks ir nerimas, sumišęs su labai dideliu džiaugsmu.
– Ar atsimenate, kada Jūs pati pirmą kartą dalyvavote dainų šventėje?
– Atsimenu labai puikiai, tai tikrai labai įstrigę atmintyje. Mokiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje ir pirmą kartą į Moksleivių dainų šventę mus vežė, kai buvome šeštoje klasėje. Puikiai atsimenu, kaip gyvenome mokykloje, kaip ėjome į estradą, turėjome oranžinius marškinėlius ir kepuraites.
Prestižas auga
– Per dainų šventes apima euforija, kad dainuoja visa Lietuva. Vis dėlto, kokios tendencijos – ar dainavimas drauge pas mus populiarėja? Ar šiandien prestižas dainuoti chore?
– Taip, chorinio dainavimo prestižas tikrai išaugęs. Manau, čia labai didelį įdirbį ir įtaką padarė 100-mečio dainų šventė, nes tai buvo tikrai labai didžiulis, svarbus renginys, labai gerai pristatytas, rodytas ir transliuotas visame pasaulyje. Tai prisidėjo prie chorų prestižo kėlimo, nes tikrai jaučiasi, kad po tos dainų šventės padaugėjo norinčių dainuoti ir ateiti į chorus, pradėjo burtis nauji chorai, nes jie mato prasmę ir nori dalyvauti kitoje dainų šventėje. Tad, manau, tendencijos šiandien geros.
Tačiau statistinių duomenų, kokia dalis žmonių dainuoja choruose ar ansambliuose, neturime. Ne visi chorai atvyksta į dainų šventę, tad vertinant tik dainų šventės skaičius tiksliai nustatyti procentą būtų sunku.
– Daug metų aktyviai dalyvaujate Europos chorų asociacijos veikloje, dirbote su organizacijomis, rengiančiomis chorų festivalius Italijoje, Prancūzijoje. Ar tikrai mes, kurių dainų švenčių tradicija net įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, esame išskirtiniai?
– Mes tikrai esame unikalūs tuo, kad per dainų šventes gimsta neįtikėtina mūsų vienybė, patriotiškumas, išryškėja tautiškumo elementas. Tai, kad ši šventė tik Lietuvoje ir Estijoje yra saugoma įstatymu, taip pat unikalu, kitose šalyse joks su choriniu dainavimu susijęs renginys nesaugomas įstatymais. Manau, tikrai turime kuo pasidžiaugti ir kuo didžiuotis, kad esame unikalūs.
– Kokios tendencijos Europoje – ar daugėja norinčių dainuoti choruose?
– Europoje choras yra žmonėms labiausiai prieinama socializacijos erdvė. Pvz., norėdamas šokti turi truputėlį daugiau pasistengti ar nuo mažens būti mokęsis šokti. Net niekada nedainavęs žmogus, jei bent šiek tiek turi klausos, tikrai gali prisijungti prie choro ir taip leisti laisvalaikį. Mano manymu, Europoje tendencijos tokios, kad šiuo metu choruose noriai ir gausiai dainuojama.
– Televizijos chorų projektai – gerina ar gadina chorinio dainavimo vystymąsi?
– Manau, gal nei gerina, nei gadina. Viena vertus, tai, kad pats žodis „choras“ kiekvieną savaitę skamba televizijoje, gal ir gerai. Tačiau jei žmogus, kuris nedainavęs chore, pažiūrėjo televizijos projektą ir panoro dainuoti, atėjęs į tikrą chorą tokio rezultato, kokį matė televizijoje, negaus. Tai gal šiek tiek iškreipia choro kaip kolektyvo įvaizdį.
– Pakonkretinkite: ar iškreipia dėl dainavimo kokybės, dainininkų skaičiaus, repertuaro, dėl to, kad televizijos projekte tiek daug šokio judesių?
– Manau, ten daugiau šokio nei dainavimo. Nežinau, kiek žinote apie tų projektų užkulisius, bet ten gyvai niekas nedainuoja. Kad šešiolika žmonių šoktų ir kartu taip švariai dainuoti, tikrai neišeis, o pagal įrašus visi gali pažiopčioti.
– Ko labiausiai trūksta, kad chorinis dainavimas ir toliau išliktų mūsų tautos išskirtiniu bruožu, – chorvedžių, chorų vadybininkų, pinigų, choristų?
– Mes dažnai linkę truputėlį paburbėti, kad tas ar anas yra blogai, kad kartais ir dainininkų trūksta arba gal atlyginimai ne tokie geri, kaip norėtųsi. Manau, tikrai trūksta pozityvumo, gal kartais ir geresnių santykių tarp kolegų chorvedžių. O daina tikrai išgelbės pasaulį.
– Tai dabar chorinio dainavimo renesansas?
– Manau, dabar tikrai chorų renesansas, ypač nuo 100-mečio dainų šventės chorai tik kyla aukštyn ir aktyviai veikia mūsų kultūros lauke.
Naujausi komentarai