Žydų žudynių vieta – lyg pramogų erdvė?

Įžvelgė disonansą

E. Paplauskis įsitikinęs, kad Holokaustas buvo ne tik vienos tautos, o visos žmonijos katastrofa.

„O mes žymime juodžiausios tragedijos vietas lankytinų vietų ženklais. Kažkas turi pradėti apie tai kalbėti ir jei yra daugiau žmonių, kuriems kliūva tie ženklai, galima imtis pilietinės iniciatyvos inicijuoti keitimą“, – tikino E. Paplauskis.

Jis atkreipė dėmesį, kad tokia pat stilistika žymima nuoroda į Olando Kepurę, kokią nors atodangą ar piliakalnį.

„Tačiau žydų žudynių vietų gal nereikėtų žymėti tokiu pačiu ženklu. Čia yra kalba apie empatiją. Aš, važiuodamas pro tokią nuorodą, jaučiu disonansą. Iš vienos pusės, gerai, kad lietuviai žymi tokias vietas, stato nuorodas. Svarbu, kad visi matome, kiek daug tokių vietų yra Lietuvoje. Tai yra geras momentas. Tačiau šis rusvas ženklas visiems asocijuojasi su pramogomis. Kapinės – ne pramoga“, – kalbėjo E. Paplauskis.

Norėtų kitos stilistikos

E. Paplauskis kėlė mintį, kad galbūt tokias vietas derėtų ženklinti kitokia stilistika ar net spalva.

„Teko matyti, kad kitose šalyse naudojamas geltono narcizo ženklas. Geltona spalva – primena priverstinę Dovydo žvaigždę, narcizas – gyvybės, atgimimo ir vilties simbolis. Reikėtų domėtis, kokių dar spalvų ir stilistikų yra kitose šalyse“, – tikino E. Paplauskis.

Vyras susimąstė – galbūt žydų žudynių vietas reikėtų žymėti juoda spalva?

„Šie dalykai turi gilią dvasinę prasmę. Religingi žmonės tokias vietas lanko maldos tikslais. Tiems, kas supranta, kad yra antisemitizmas bibliniame kontekste, Holokaustas – labai didelis dvasinis išgyvenimas. Jiems tai nėra turizmas, jiems tai kur kas gilesnis dalykas“, – svarstė E. Paplauskis.

Visuomenininkas pastebėjo, kad dėl vienodos pramoginių objektų ir žūties vietų žymėjimo stilistikos gali pasirodyti, kad lietuviai tarp jų neįžvelgia takoskyros.

„Turėtų matytis, kad mes suvokiame ir atskiriame tuos dalykus. Dabar atrodo, kad tik dėl šventos ramybės pastatėme ženklą, kad tokia vieta yra. Ir ji pavadinama lankytina vieta. Lyg nelabai suprastume, kokia tų žūčių prasmė. Negerai normalizuoti Holokaustą“, – kalbėjo E. Paplauskis.

Visuomenininkas kėlė mintį, kad nuorodų lentelių suvienodinimas nėra tas pats, kas Holokausto aukų pagerbimas.

„Galima pagalvoti, kad tai tarsi subtili normalizavimo psichotechnika, nes tai lyg ir teisingas reikalas. Tarsi normalus, civilizacijos pasiekimus liudijantis, objektas. Norma, istorinis įvykis, paminklas. Ir viskas“, – tikino vyras.

Įrengė: Valstybės saugomų teritorijų tarnybos patarėja R. Baškytė buvo pirmoji iniciatorė, kuri užsimojo visoje Lietuvoje įrengti vienodas nuorodas į lankytinus objektus. / VSTT nuotr.

Skausmo vietos  – vienodos

Žurnalistas, aktorius ir rašytojas Arkadijus Vinokuras, neseniai apvažiavęs daugybę žydų žudynių vietų, pabrėžė, kad jam rusvos spalvos nuorodos labai pagelbėjo renkant medžiagą knygai.

„Aš niekada neatkreipiau dėmesio į nuorodų spalvas. Bet taip, tai yra liūdnos vietos. Kaip ir lietuvių partizanų žudynių vietos. Anksčiau man neteko girdėti idėjų, kad nuorodų spalva turėtų būti kitokia. Manyčiau, kad žydų žudynių vietas reikėtų vienodai žymėti, kaip ir partizanų žudynių vietas. Jie mirė už tas pačias vertybes. Mes kalbame apie bendrystę“, – svarstė A. Vinokuras.

A. Vinokuras pastebėjo, kad tiek partizanų, tiek žydų žūties vietos yra skausmo vietos.

„Reikėtų gilesnės diskusijos dėl tokio siūlymo. Nežinau, ką galvotų kiti, bet aš kalbu tik apie savo paties požiūrį. Mes visi esama vienoje kančioje. Mes visi esame tos pačios šalies piliečiai. Negali būti viena kančia vienos spalvos, o kita kančia – kitos spalvos“, – diskutavo A. Vinokuras.

Keliavo pagal nuorodas

A. Vinokuras tikino, jog naujausioje savo knygoje taip pat pabrėžė mintį, kad vienoje šalyje negali būti dvi skirtingos kančios dviem etninėms grupėms.

„Jei imsime akcentuoti tokius dalykus, kaip „jie“ ir „mes“, bus atskirtis. O mes turime kalbėti apie bendrystę. Daug važinėjau po Lietuvą. Parašiau naują dokumentinę dramą. Knygoje aprašau lietuvių šeimos istoriją. Ši istorija tai yra paminklas Lietuvos šviesuomenei, kuri sugebėjo prisitaikyti, bet nesusitaikyti su okupacija. Po šalį važiavau tikslingai ir aplankiau daugybę žūties vietų“, – pasakojo A. Vinokuras.

Jis tikslingai Anykščių, Biržų rajonuose ieškojo Holokausto aukų vietų.

„Aš pastebėjau, kad šios vietos nurodytos labai tiksliai. Bet nežinau, ar reikia keisti spalvas. Nemanau, kad tai bus gerai. Nesvarbu, kokia mano kilmė, bet aš esu Lietuvos pilietis. Mes turime suvokti visus džiaugsmus ir visas kančias, kaip bendrus dalykus. Antras momentas – kokia spalva reikėtų tokias vietas žymėti? Mes visi susipyksime, kol apsispręsime, kokios spalvos reikia“, – šyptelėjo A. Vinokuras.

Tačiau jis visuomenininkui E. Paplauskiui, viešai mėginusiam atkreipti visuomenės dėmesį į Holokausto aukų vietų žymėjimą, nuoširdžiai dėkojo.

„Tokiam žmogui tikrai reikia padėkoti už empatiją ir jautrumą. Bet politiškai, manyčiau, nebūtų geras dalykas imtis pokyčių. Diskutuoti galima apie viską. Juk demokratija. Beje, žydų gelbėtojams taip ir nėra paminklo“, – pastebėjo A. Vinokuras.

Bendrystė: žurnalistas ir rašytojas A. Vinokuras įsitikinęs, kad lietuviai partizanai ir žydai okupacijos metu žuvo dėl tų pačių vertybių. / Asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – susitarti

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos patarėja Rūta Baškytė prisiminė, kad įrengti lankomų objektų nuorodas visoje Lietuvoje buvo nelengvas darbas.

Lentelių įrengimui teko gauti daugybę suderinimų, o pačios nuorodos įrengtos etapais, nes tai nemažai kainavo.

„Taip, reikėjo daugybės derinimų. Nebuvo lengva. Bet pati diskusijos idėja gal ir verta dėmesio. Bet juk gali lankyti ir pagarbos vietą, ir turistinį objektą. Kalbant plačiąja prasme, buvo žymimos lankomos vietos. O Holokausto aukų atminimo taip pat yra lankomos“, – kalbėjo R. Baškytė.

Vis dėlto R. Baškytė svarstė, kad Holokausto aukų žūties vietas būtų galima išskirti iš lankytinų objektų srauto.

„Bet ir medis lankomas, kapinės lankomos, šaltinis ar dvaras yra lankomas. Tačiau galima būtų pagalvoti, kaip suteikti daugiau pagarbos ir daugiau rimties tam tikriems objektams. Pradžia padaryta, keliai pramušti, galima svarstyti, kaip keisti tokias nuorodas. Jau galime statyti nuorodų lentas. Belieka sugalvoti, kaip tai padaryti. Dabar jau viskas paprasčiau“, – pastebėjo R. Baškytė.

Patarėja svarstė, kad nuorodos spalva galbūt nėra tokia svarbi, svarbiau, jos manymu, užrašas.

„Ženklas viską iškenčia. Svarbesnė yra semantika. Reikia pagalvoti, kaip pagerbti žūties aukas. Jei tokias vietas vadintume atminties vietomis, galima taip vadinti ne tik žūties vietas, bet ir tam tikrų veikėjų gimimo vietas. Vis dėlto svarbiausia yra susitarti“, – reziumavo R. Baškytė.