Įkvėpė pranašiškas sapnas
Vydmantiškiai mini Gdansko bazilikos altorių, kurį iš gintaro pagamino lenkų meistrai.
Įspūdingo dydžio konstrukcija yra 12 metrų pločio ir 11 metrų aukščio. Čia panaudota gausybė įvairių spalvų gintaro bei paauksuotos bronzos.
Tačiau pajūrio krašto žmonės siekia pralenkti garsiosios Gdansko bazilikos šventovės sumanymą.
„Gdanske pagaminta tik sieninė altoriaus dalis. Pats altoriaus stalas yra bronzinis. O Vydmantuose yra kuriamas gintaro altorius, tabernakulis (Eucharistijos, ostijos, saugojimo vieta) ir sakykla, krikštykla“, – užmojus atskleidė Vydmantų parapijos kunigas Karolis Petravičius.
Prieš dešimt metų jis buvo paskirtas statyti Vydmantų Dievo gailestingumo bažnyčią. Bažnyčios statyba reikalavo daug jėgų ir lėšų.
Nuo pamatų į dangų kylantys Dievo namai yra vietos žmonių susitelkimo pavyzdys.
Klebonas K. Petravičius iš pradžių net nedrįso pasidalinti su parapijiečiais idėja ne tik pastatyti bažnyčią, bet ir joje įrengti gintaro altorių, nes lėšų itin trūko net ir pačios bažnyčios statybai.
„Aš susapnavau, kad įeinu į šviesią, labai gražią bažnyčią, o joje šviečia gintaro altorius. Bet porą metų net nepasakojau niekam apie šį sapną“, – prisipažino klebonas.
Tačiau klebono sapnas nebuvo bereikšmis.
„Nuėjęs vieną rytą prie jūros, išvydau, kaip jūra man pirmą kartą gyvenime pabėrė saują gintarų prie kojų. Supratau, kad laikas pasidalinti savo idėja su parapijiečiais. Bet mes juk ir taip statome bažnyčią nuo pamatų, niekas mūsų specialiai neremia, pinigų viskam trūksta. Patys renkame lėšas, kaip tik sugebame. Aš pats renku dainuodamas, tapydamas ir šokdamas“, – pasakojo klebonas.
Suaukojo 700 kilogramų
Praėjus kuriam laikui po pranašiško sapno, klebonas neištvėrė ir pasidalijo su parapijiečiais savo sumanymu. O tikintieji priėmė idėją ir ėmėsi darbo.
„Gintarą mums aukoja žmonės iš viso pasaulio. Jau turime apie 700 kilogramus gintaro. Gintarą dedame į laikiną altoriaus dalį. Vietos meistras padarė stiklinę altoriaus dalį su medinėmis pertvaromis. Visi gali matyti, kiek gintarų surinkta“, – pasakojo klebonas.
Šiuo metu bažnyčios kūrimui jai išleista 800 tūkst. eurų.
„Tačiau šiam meno kūriniui, kurį mes statome Vydmantuose, reikia dar tiek pat“, – atsiduso K. Petravičius.
Rūpesčių kyla ne tik dėl pinigų, bet ir dėl rangovų.
„Visuose šiuose rūpesčiuose aš dar pasakiau žmonėms, kad noriu gintarinio altoriaus, nes susapnavau. Galvojau, kad mane žmonės išvys iš parapijos. Bet jie visa tai priėmė“, – šypsojosi kunigas.
Aukos – ir iš Australijos
„Tai ne tik gintarai, o ir žmonių gyvenimo istorijos. Turime papuošalų, kurie parvežti iš Sibiro, tremtyje buvusių žmonių. 40 kilogramų gintaro Lietuvą pasiekė iš Australijos. Visa tai – neįtikėtina“, – kalbėjo kunigas.
K. Petravičius stebėjosi, kad prieš daugelį metų kartu su tėvynę palikusiais lietuviais į Australiją išplaukę gintaro papuošalai šiuo metu grįžta kaip aukos bažnyčiai.
„Aukoja anūkai, proanūkiai. Gintarų mums siunčia iš Amerikos, Italijos, Airijos, Anglijos. Iš įvairiausių šalių, kur tik yra lietuvių diasporų“, – pripažino klebonas.
Dovana – gintaro čiužinys
Visai neseniai „Žolinčių akademijos“ įkūrėja ir prezidentė Danutė Kunčienė, atnešusi pusmaišį gintarų, po mišių taip kreipėsi į vydmantiškius: „Garbė Jėzui Kristui.“
Tą akimirką moteris ant sakyklos padėjo pusę maišo gintarų.
Žinoma moteris pasakojo, kad per Onines ji lydėjo į Vydmantus garsią etnologę Gražiną Kadžytę.
„Apžiūrėjome bažnyčią, šventus paveikslus. Tik staiga šovė mintis į galvą – namuose juk turiu čiužinius, pilnus gintarų. Mes su vyru ant gintarų miegodavome. Pamąsčiau, kad galiu išardyti čiužinius, gintarus išplauti ir padovanoti juos bažnyčiai“, – pasakojo gyventoja.
Moteris pasakojo, kad jos dabar jau miręs vyras buvo labai geros širdies ir jis džiaugtųsi sprendimu dovanoti gintarus bažnyčiai.
„Gintarus išploviau, išdžiovinau saulėje“, – tikino moteris.
Ji prisipažino, kad į mišias atsinešė maždaug dešimties kilogramų pusmaišį.
„Aš ir dabar ant gintarų guliu. Būtų suėję 49 metai, kaip mes vedę su vyru. Ta proga buvo mišios. Po mišių ir maldų aš pradėjau ardyti gintaro čiužinį. Visą savaitę ardžiau. Buvo reikalų“, – prisipažino D. Kunčienė.
Moteris pasakojo, kiek dar visokių namų ūkio reikmenų iš gintarų ji turi. Kunigui K. Petravičiui Danutė padovanojo ir gintaro pagalvėlę.
„Tai visi dabar sakys, kad klebonas ant gintarinės pagalvės miega“, – juokavo Vydmantų klebonas.
Danutė kleboną mokė, kad gintaro pagalvę gerai būtų dėti prie skaudamos vietos, skausmas esą sumažėja.
„Linkiu visiems sveikatos ir būti tais gintariukais, švytėti. Bet be Dievo pagalbos ir žolė nepadeda“, – susirinkusiesiems į mišias linkėjo D. Kunčienė.
„Viską Dievas davė, tik reikia mokėti pasiimti“, – dėkojo K. Petravičius, tikindamas, kad ligoniai, atėję prie statomo gintaro altoriaus, turėtų pasveikti.
Pradėjo nuo nulio
Pastatyti bažnyčią – itin sudėtingas darbas. Iš pradžių teko ieškoti sklypo, jį pagal panaudą suteikė Kretingos savivaldybė.
Tada vyko projektavimo darbai. Tačiau praėjus nemažam laiko tarpui projektas paseno, jį teko koreguoti ir mąstyti apie kur kas mažesnę bažnyčią nei buvo projektuota iš pradžių.
Daugybė jėgų buvo įdėta į parengiamuosius darbus – inžinerinius, vandentiekio tinklų, projektavimo ir reikalingų dokumentų gavimo.
Visam šiam procesui reikėjo lėšų. O bažnyčios kontūrai vis dar buvo tik popieriuje.
Iškilus sienoms, uždengus stogą ir galų gale į bažnyčios viršūnę užkėlus kryžių, parapijiečiai atsiduso – bažnyčia čia tikrai bus, o gal ji išgarsės ir visame pasaulyje savo unikalumu.
„Dabar altorius jau yra kuriamas su stiklo meistrais. Iš pradžių galvojome, kaip panaudoti gintarą. Gal jį lydyti? Kai pradėjo plaukti gintaro dirbiniai, karoliai, žiedai, pajūryje surinkti gintaro gabalėliai, supratome, kad prie kiekvieno gintaro pasilenkta, priklaupta. Tas gintaras atneštas su meile. Tai artimųjų žmonių atminimui skirti dirbiniai, meilės įrodymai. Turime net sužadėtuvių žiedų. Teko girdėti visokių meilės istorijų. Viena penkerių metukų mergaitė atnešė savo mirusio tėčio surinktus gintarus. Tai – visas lobynas istorijų. Aš tikiu, kad visa tai paties dangaus padiktuota“, – pasakojo K. Petravičius.
Aukas renka dainuodamas
Kadangi Vydmantuose mišios aukojamos jau prie laikino altoriaus, kuriame sudėti aukoti gintarai, daugelis jau dabar pripažįsta, kad gintaro švytėjimas daro didelį įspūdį.
„O aš prie jo stoviu kiekvieną dieną. Jaučiasi tokia stipri energija. Gal tai dėl to, kad tai daugybės žmonių sunešta energija. Jei mūsų bažnyčiai buvo surinkta 800 tūkst. eurų, tai pusė milijono iš jų buvo paaukota pačių žmonių po dešimt ar po penkis eurus. Vienetinės aukos tik siekė tūkstantį eurų. Statoma žmonių bažnyčia. Patys žmonės ją kuria“, – patikino klebonas.
K. Petravičius prisipažino, kad šokti ir dainuoti, renkant aukas, jam tikrai nėra gėda.
Klebonas su vietos ansambliais vyksta į kitas bendruomenes, kur kunigas aukoja mišias, o vietos šokėjai ir atlikėjai koncertuoja.
„Taip su lėkštele rankoje susirenkame aukas. Bet mes štai taip dainuodami ir statome savo bažnyčią, ir tai yra Dievo statyba. Pasaulį drebina karai. O mes čia išlindome su savo bažnyčia. Atrodytų, gal ne laikas, gal tų bažnyčių yra daug“, – samprotavo K. Petravičius.
Jis pripažino, kad bažnyčios statyba – išties sudėtingas procesas.
„Gal aš jos nepabaigsiu. Mes šiame pasaulyje – laikini. Bet altorius liks, kur bus aukojamos mišios, bus bažnyčia, kur ateina Dievas. Kas begali būti prasmingiau? Mes – pajūrio krašto dalis. O Vydmantai – it pabiręs tas gintaro gabalėlis, tarp Palangos ir Kretingos. Į 27 metrų aukštį iškeltame mūsų bažnyčios kryžiuje parašyti žodžiai, pagerbiantys Kretingos kraštą. Kitoje pusėje parašyta malda „Tavo apgynimo šaukiamės“. Viršuje išgraviruota „Šaukiame, meldžiamės taikos pasauliui“, – priminė klebonas.
Bažnyčia sujungs tris stichijas – ji statoma iš akmens, medžio ir geležies.
„Tai – lyg apverstas Nojaus laivas. Mūsų bažnyčia turi vėtrungių formos langus. Tai primena pajūrio krašto tradicijas. Šią bažnyčią statome kaip meno kūrinį. Dievui turi būti tai, kas geriausia. Iš skurdo negalime numesti Dievui tai, kas liko. Jei mes nepastatysime, ją pastatys ateinančios kartos. Sagrada Familia (Šventosios šeimynos) bažnyčią Barselonoje juk vis tiek pastatė. Svarbiausia yra pradėti“, – pripažino kunigas.
Naujausi komentarai