700 metų – po žeme
XIV a. Vakarų Lietuvos keliai ir upių pakrantės nebuvo saugios.
Tuo metu sidabras buvo ne tik turtas, bet ir viena pagrindinių atsiskaitymo priemonių, todėl jį gabenę pirkliai ir keliautojai, pajutę artėjantį pavojų, neretai vertybes kur nors paslėpdavo, tikėdamiesi netrukus sugrįžti.
Manoma, kad panašus likimas ištiko ir Dangės upės kairiojo kranto kilpoje rastą lobį – jo savininkas, tikėtina, gelbėdamasis nuo užpuolikų ar kitos grėsmės, užkasė sidabrą, manydamas, kad netrukus turtą pasiims.
Tačiau sugrįžti jam nebuvo lemta.
Taip beveik kilogramą sveriantis sidabro lobis po žeme pragulėjo maždaug septynis šimtmečius.
Tik 2025 m. lobis vėl išvydo dienos šviesą.
Klaipėdietis S. Rakauskis visai atsitiktinai aptiko vieną vertingiausių pastarųjų metų archeologinių radinių Lietuvoje.
Gyvenimo radinys
S. Rakauskiui metalo detektorius – ne įrankis pralobti, o tiesiog įprastas laisvalaikio instrumentas.
„Išeinu vedžioti šuns palei upę ir, kad nevaikščiočiau tuščiomis, pasiimu detektorių. Tai jau tapo gyvenimo būdu“, – pasakojo S. Rakauskis.
Tačiau vienas paprastas pasivaikščiojimas tapo šalies archeologijos istorijos dalimi.
„Tiesiog vaikščiojau pakrante. Toje vietoje nebuvo jokių indikacijų, kad po žeme galėtų slėptis kažkas vertingo“, – prisimena lobio radėjas.
Pasak S. Rakauskio, šis užsiėmimas reikalauja milžiniškos kantrybės, o sėkmė čia – labai retas svečias.
„Iš garso jau galiu atskirti, ar po žeme didelis daiktas, ar mažas, ar tai spalvotas metalas. Bet garantijos nėra niekada. Kad rasčiau kažką, ko pats norėčiau, pavyzdžiui, monetą, turiu iškasti 30 šiukšlių. Kaskart supypsėjus detektoriui nežinai, kas laukia. O kai jau rankose laikai lobį – emocijos, aišku, puikios. Tai tikras gyvenimo radinukas“, – pasakojo S. Rakauskis.
Vidinė nuojauta neapgavo
Dar 2021 m. rasti pirmieji radiniai S. Rakauskiui nesukėlė įtarimo, kad po žeme slypi dar kažkas vertingesnio.
Atrastus du vadinamuosius ilguosius, ieškotojas juos iškart perdavė Kultūros paveldo departamentui.
Specialistai juos užregistravo kaip pavienius, atsitiktinius radinius ir jokių tolesnių tyrimų neplanavo.
Vis dėlto vidinis balsas S. Rakauskiui nedavė ramybės.
2025 m. vyras nusprendė sugrįžti į tą pačią vietą.
„Niekas gyvenime to lobio nebūtų radęs, jei nebūčiau ten sugrįžęs. Lobis buvo sudėtas į tam tikrą pakuotę, bet sidabro gabalai buvo išsibarstę. Teko detektoriumi kantriai ieškoti ir išsirinkti po vieną gabaliuką“, – pasakojo radėjas.
Nors tikslaus atsakymo apie lobio kilmę nėra, S. Rakauskis pateikė logiškiausią versiją – lobio šeimininką ištiko tragiška lemtis.
„Tikriausiai senasis šeimininkas turėjo labai skubiai paslėpti šį turtą. Galbūt jį kažkas užpuolė, o gal tai buvo keliaujantis prekybininkas, kuris paslėpė vertybes, kad kelyje jo neapvogtų, ir planavo vėliau grįžti. Tai nebuvo mažas turtas, tad savininkas jo tiesiog nepaliktų. Jis veikiausiai žuvo, taip ir nespėjęs sugrįžti“, – svarstė S. Rakauskis.
Kiek siūlė kolekcininkai?
Istorinių vertybių vyras yra radęs ir anksčiau – jo kolekcijoje yra romėniška moneta.
Tačiau šis upės pakrantės lobis turi visiškai kitokią vertę.
Socialiniuose tinkluose pasidalijus pirmosiomis nuotraukomis, iškart pasipylė privatūs pasiūlymai iš kolekcininkų.
„Juodojoje rinkoje už tokį daiktą būčiau gavęs kokius 6–7 tūkst. eurų. Valstybė pagal įstatymus gali atlyginti iki 25 proc. vertės – tai būtų apie 2,5 tūkst. Žinoma, buvo galima paslėpti po pagalve, bet man buvo svarbiau, kad šis radinys liktų istorijoje. Šiame krašte jis yra vienetinis. Jei trūktų pinigų, galbūt mąstyčiau kitaip, bet ne iš to gyvenu“, – pasakojo S. Rakauskis.
Nusprendęs pasielgti pilietiškai, S. Rakauskis tikėjosi, kad ši istorija taps gražiu pavyzdžiu visai ieškotojų bendruomenei, bet teisingas vyro poelgis apkarto nuo valstybės institucijų abejingumo.
„Kai atnešiau radinį, kalbėjausi su Kultūros paveldo departamento specialistu Laisvūnu Kavaliausku. Abu nusprendėme padaryti gražiai, kad būtų pavyzdys kitiems ieškotojams – valstybė sąžiningai atlygina radėjams. Nei man, nei jam nekilo minčių, kad bus kitaip. O paskui nutiko, kaip nutiko. Buvo didelis nusivylimas“, – teigė S. Rakauskis.
Ieškotojas pabrėžė, kad valstybės požiūris yra neteisingas, nes radinys nebuvo jokių tikslingų ar suplanuotų archeologinių paieškų rezultatas.
„Ačiū Dievui, kad grįžau į tą vietą, nes jeigu būčiau negrįžęs, niekas nieko nebūtų radęs. Neturėtume nei žinių, nei šitos istorijos“, – sakė S. Rakauskis.
Radėjui liūdniausia dėl to, kad atsakingos institucijos radiniu visiškai nesidomėjo – nesiaiškino detalesnio konteksto ir nerengė jokių tolimesnių archeologinių tyrimų.
S. Rakauskis stebisi, kodėl, jo nuomone, valstybės požiūris yra toks abejingas, ir svarsto, ar institucijos nebando išvengti didesnio tokių radinių srauto.
Žinoma, buvo galima paslėpti po pagalve, bet man buvo svarbiau, kad šis radinys liktų istorijoje.
Ko bijo ministerija?
„Ko bijo Kultūros ministerija? Gal bijo, kad turės daugiau darbo, nes daugiau žmonių atneš radinius?“ – svarstė S. Rakauskis.
Anot ieškotojo, dėl tokių institucijų veiksmų bus prarandami svarbūs archeologiniai radiniai.
„Žmonės galvos: „Kam nešti, jeigu yra tokia situacija?“ Bet jei žmonės radinių neneš, tie daiktai neišliks. O juk turėtų būti kuriami radinių žemėlapiai, fiksuojamos vietos – dėliotųsi tikroji mūsų krašto istorija“, – neabejojo radėjas.
Anot S. Rakauskio didžiausias praradimas šiuo atveju yra ne pinigai, o prarasta galimybė pažinti savo praeitį.
„Mano rastas lobis gulėjo nesaugomoje teritorijoje, valstybinėje žemėje. Kas nors kada nors būtų atvažiavęs ekskavatoriumi, nukasęs žemes ir viską sunaikinęs. Jeigu žmonės tokių radinių neneš, daug ko nesužinosime apie savo istoriją“, – teigė S. Rakauskis.
Tvarka nėra tobula
Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas L. Kavaliauskas patvirtino, kad šis S. Rakauskio perduotas radinys yra unikalus – jame aptikti trys sveiki lydiniai, o didžiąją dalį sudaro smulkiai kapoti sidabro gabalai.
Viso radinio vertė yra daugiau nei 10 tūkst. eurų.
Vis dėlto džiaugsmą archeologiniu atradimu aptemdė teisiniai aspektai, atskleidę gilesnes sistemos problemas.
„Situacija tokia, kad tiesiog išaiškėjo, jog nėra tobula tvarka dėl visų metalo ieškotojų veiklos“, – teigė L. Kavaliauskas.
Anot specialisto, teisės aktai numato, kad atsitiktinai archeologinę vertybę radęs žmogus gali gauti nuo 10 iki 25 proc. radinio vertės siekiantį atlygį, bet S. Rakauskio atveju buvo nuspręsta, kad radinys nebuvo aptiktas atsitiktinai.
„Buvo nuspręsta, kad jis sąmoningai ieškojo. O toks veiksmas negalimas“, – aiškino L. Kavaliauskas.
Specialistas atkreipė dėmesį, kad iki šiol nėra aiškios leidimų išdavimo tvarkos ieškoti radinių valstybinėje žemėje.
„Tvarką administruoja konkrečios savivaldybės, tačiau nei tvarkos patvirtintos, nei žmogaus, kuris tuos leidimus išdavinėtų savivaldybėje, nei formos nėra“, – sakė paveldosaugininkas.
L. Kavaliausko nuomone, šis precedentas gali turėti neigiamų pasekmių, nes dalis žmonių ateityje gali nebenorėti perduoti rastų vertybių valstybei.
„Panašu, tai gali būti paskutinis Lietuvoje atrastas lobis, kadangi niekas nebus suinteresuotas radinių atiduoti valstybei“, – svarstė specialistas.
Vietoj leidimo – telefonas
Kodėl būtinas tikslus metalo ieškotojų veiklos reguliavimas, L. Kavaliauskas iliustruoja 2009 m. įvykiu Apuolės kapinyne.
Tuomet buvo sulaikyti du vyrai, apsimetę archeologijos studentais ir neteisėtai vykdę kasinėjimus.
Vėliau tyrimas atskleidė organizuotą nelegalių kasinėjimų tinklą.
„Apuolės kapinyne, pranešus vietos gyventojams ir paveldo saugotojams, man pavyko sulaikyti du piliečius, kurie, apsimetę Vilniaus universiteto Archeologijos katedros studentais, vykdė neva žvalgomuosius kasinėjimus“, – pasakojo L. Kavaliauskas.
Pasak jo, vyrai aiškino, kad kapinyne dirba dėstytojo pavedimu ir atlieka archeologinius tyrimus.
„Kai paklausiau, ką čia veikia, jie teigė, kad jų dėstytojas paprašė atlikti žvalgomuosius tyrimus Apuolės kapinyne. Tačiau bet kokie archeologiniai tyrimai turi būti vykdomi tik patvirtinus projektą ir gavus visus reikalingus leidimus. Todėl paprašiau parodyti leidimą“, – sakė specialistas.
Leidimo vyrai nepateikė.
Užuot tai padaręs, vienas jų padavė telefoną, kuriuo sujungė pareigūną su tariamu dėstytoju.
„Tai buvo didžioji jų klaida. Vėliau tyrimas parodė, kas iš tikrųjų skambino ir kas organizavo šią veiklą“, – teigė L. Kavaliauskas.
Telefonu kalbėjęs asmuo prisistatė vieno Lietuvos muziejaus archeologu ir tvirtino, kad leidimas egzistuoja.
„Paprašiau, kad kitą dieną būtų atsiųstas leidimas. Žinoma, jokio leidimo taip ir negavau. Buvo akivaizdu, kad kalbėjau ne su tuo žmogumi, kuriuo jis prisistatė“, – prisiminė specialistas.
Po dviejų mėnesių pradėtas išsamus tyrimas.
„Kai policija atliko kratą jų automobilyje, paėmė kompiuterius ir telefonus, buvo išaiškintas ir tas skambinęs žmogus. Tyrimas atskleidė, kas organizavo šią veiklą ir kokiu mastu buvo plėšiami archeologiniai objektai“, – teigė L. Kavaliauskas.
Už kalaviją – 10 tūkst. eurų
Pasak specialisto, vis dėlto tik po daugelio metų paaiškėjo, kas iš tikrųjų kalbėjo telefonu.
„Tik šių metų sausį sužinojau, kad 2009 m. birželio 9 dieną Apuolės kapinyne kalbėjausi su žinomu Lietuvoje asmeniu. Tuomet paaiškėjo, kad jis buvo vienas iš šios veiklos organizatorių“, – teigė specialistas.
Tyrimo metu nustatyta, kad sulaikytų asmenų veikla buvo daug platesnė nei vienas nelegalus apsilankymas kapinyne.
„Tyrėjai nustatė, kad šie vyrai Lietuvos kultūros paveldo objektams padarė milžinišką žalą. Liūdniausia, kad archeologinio radinio mokslinė vertė dažnai yra daug didesnė už materialinę vertę“, – pabrėžė L. Kavaliauskas.
Pasak jo, byla atskleidė ir tarptautinius nelegalios prekybos archeologiniais radiniais ryšius.
„Buvo nustatyta, kad vieną kalaviją jie užsakovui Švedijoje pardavė už 10 tūkst. eurų. Pinigai buvo pervedami dalimis iš skirtingų Europos valstybių, siekiant išvengti bankų kontrolės. Tai parodė, kad veikė tarptautinis juodųjų archeologų ir kolekcininkų tinklas“, – pasakojo specialistas.
Dėl padarytos žalos kultūros paveldui jų veikla buvo įvertinta puse milijono litų.
„Tai buvo milžiniška suma ir labai rimtas signalas, kokią žalą tokie nusikaltimai daro Lietuvos kultūros paveldui“, – pabrėžė L. Kavaliauskas.
(be temos)