Sulaukia susidomėjimo
Helovinas daugeliui siejasi su persirengimu, moliūgų skaptavimu, šiurpiomis dekoracijomis, siaubo filmais ir įvairiomis išdaigomis. Vaikai tą dieną taip pat vaikšto po namus prašydami saldumynų.
Nors ši šventė populiariausia Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje bei Vokietijoje – Lietuvoje ji taip pat vis dažniau minima.
Siaubo parkai, teminiai vakarėliai, kostiumai ir dekoracijos sulaukia žmonių dėmesio.
Socialiniuose tinkluose jau šiuo metu teiraujamasi, kada duris atvers siaubo parkai, ieškoma kostiumų, dekoracijų ir kitų šventės atributų.
Baimė tampa pramoga
Evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis mano, kad Helovino ir siaubo parkų populiarumas pirmiausia susijęs su žmogaus noru patirti stiprių emocijų.
„Helovino ir siaubo parkų populiarumas pirmiausia rodo labai paprastą dalyką – mums patinka patirti stiprias emocijas. Baimė, jeigu ji saugi ir kontroliuojama, tampa pramoga. Siaubo parkas leidžia žmogui išsigąsti, bet kartu žinoti, kad po kelių minučių viskas baigsis“, – teigė M. Žilinskis.
Pasak kunigo, prie tokio susidomėjimo šiandien stipriai prisideda ir socialiniai tinklai. Juose žmonės mato vis daugiau keistų, šiurpių vaizdų, todėl atsiranda noras patiems tai išbandyti, o neretai ir nufilmuoti.
Labiau nei pats Helovinas stebina ir tai, kaip anksti prasideda prekyba šios šventės dekoracijomis.
Rugsėjį dar norime vasaros, o mums jau siūlo skeletus ir raganas.
„Manęs labiau nestebina pats Helovinas, kiek tai, kaip anksti prasideda su juo susijusi prekyba. Rugsėjį dar norime vasaros, o mums jau siūlo skeletus ir raganas. Tai daugiau vartojimo kultūros, o ne pačios šventės klausimas – bet kokia proga tampa pretekstu parduoti dekoracijas, kostiumus ir pramogas“, – pastebėjo jis.
„Tai nėra tas pats“
Pažymėtina, kad iškart po Helovino Lietuvoje minimos ir kitos svarbios datos.
Lapkričio 1-oji yra Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės, kai prisimenami mirusieji ir už juos meldžiamasi. Lietuvoje su šiomis dienomis glaudžiai susijusi ir tradicija lankyti kapus.
Pasak M. Žilinskio, krikščioniškoje tradicijoje svarbu šių dalykų nesuplakti į vieną.
„Svarbu atskirti Heloviną nuo Visų Šventųjų dienos. Visų Šventųjų diena kalba visai apie ką kita – ji nėra apie mirtį kaip siaubo pramogą. Ji primena žmones, kurie gyveno tikėjimu, ir kartu primena mums, kad mirtis nėra paskutinis krikščionio gyvenimo sakinys. Vėlinės dar labiau kviečia sustoti, prisiminti savo mirusiuosius, aplankyti kapus, padėkoti už jų gyvenimą“, – aiškino kunigas.
Todėl, jo manymu, problema nėra vien tai, kad vaikai apsirengia kostiumais ar žmonės apsilanko siaubo parke.
Didesnė problema atsirastų tuomet, jei iš kultūros visai išnyktų gebėjimas rimtai kalbėti apie mirtį, netektį, gyvenimo prasmę ir amžinybę.
„Galime turėti ir skeletą iš kartono, ir žvakę ant artimo žmogaus kapo. Tik svarbu nepamiršti, kad tai nėra tas pats“, – pabrėžė M. Žilinskis.
Kunigo teigimu, Helovino populiarumą galima vertinti ne tik kaip grėsmę tradicijoms, bet ir kaip progą apie jas kalbėti šiuolaikiškai, ypač su vaikais.
„Man net atrodo, kad Helovino populiarumas gali būti proga kalbėti apie Visų šventųjų dieną šiuolaikiškai ir vaikams suprantama kalba. Ne drausti, ne išsigąsti Helovino, o pasiūlyti alternatyvą – ne tik „ko bijai?“, bet ir „kuo tiki?“, ne tik mirtį kaip siaubą, bet ir viltį, kuri krikščionybėje yra stipresnė už mirtį“, – svarstė M. Žilinskis.
Naujausi komentarai