Per kairę ranką – liniuote
– Esate kilusi iš Kryžkalnio. Ką labiausiai prisimenate iš vaikystės?
– Vaikystė nebuvo lengva, šeimoje augome keturi vaikai – turėjau dvi seseris ir brolį. Gyvenome kukliai, buvo laikotarpių, kai tekdavo labai taupyti, tačiau prisiminimai apie gimtinę man iki šiol kelia šilčiausius jausmus. Visada labai malonu sugrįžti į Kryžkalnį, pamatyti pažįstamas vietas, pasivaikščioti ir pasigrožėti gamta. Ten liko mano vaikystės pasaulis ir daugybė gražių prisiminimų. Pagalvojus apie vaikystę, pirmiausiai prisimenu savo tėvelį – jis buvo ypatingas žmogus ir labai dvasingas. Turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti – per šventes visi laukdavo, kada užtrauks dainą. Iš vaikystės dar pamenu, kad tuo metu šeimose buvo graži tradicija – gimus vaikui pasodinti medį. Taip buvo ir mūsų šeimoje, todėl medžiai man iki šiol simbolizuoja gyvybę, šeimą ir ryšį su gimtaisiais namais.
– Jus su tėčiu siejo ypatingas ryšys?
– Tikrai ryšys buvo ypač šiltas. Jis buvo labai ramus, kantrus žmogus, tikras gamtos mylėtojas – net paukščius kalbindavo švilpaudamas. Tėtis dirbo ryšininku ir buvo vienintelis šeimos maitintojas – nors gyvenome sunkiai, jis niekada neprarasdavo žmogiškumo. Iki šiol didžiuojuosi, kad aplink Kryžkalnio autobusų stotį augantys medžiai pasodinti jo rankomis.
– Ką prisimenate iš mokyklos laikų?
– Į pradinę mokyklą tekdavo eiti beveik keturis kilometrus. Tai buvo kaimo mokykla, kur vienoje klasėje mokėsi skirtingo amžiaus vaikai – nuo pirmokų iki ketvirtokų. Nors sąlygos buvo visai kitokios nei dabar, mokytis labai norėjau, nes visada buvau smalsi, troškau žinių. Puikiai prisimenu savo pirmąją mokytoją – ji buvo labai graži, elegantiška. Tais laikais mokytojai buvo itin gerbiami žmonės – jų klausydavo ne tik mokiniai, bet ir tėvai. Mokytojo autoritetas buvo savaime suprantamas. Tačiau tikrai tuo metu buvo visko – pradinėje mokykloje teko patirti skaudžių dalykų. Buvau kairiarankė, o tuo metu į tai buvo žiūrima labai nepalankiai. Mokytoja nuolat mušdavo per kairę ranką liniuote, versdavo rašyti dešine. Man, mažai mergaitei, tai buvo didžiulė trauma. Namuose niekas labai neguodė, todėl didžiausia atrama tapo dešimt metų vyresnė sesuo – ji man atstojo mamą.
– Ar tiesa, kad būtent sesuo pakeitė jūsų gyvenimo kryptį?
– Taip. Kai sesuo pradėjo dirbti Skaudvilėje, pasiėmė ir mane gyventi kartu. Taip patekau į Skaudvilės vidurinę mokyklą ir ten prasidėjo visiškai kitas mano gyvenimo etapas. Tačiau mano gyvenimą visiškai pakeitė ir mylimo vyro mirtis – likau viena su dviem mažais vaikais ir labai daug nežinios.
Treneris – lyg antras tėvas
– Kas padėjo nepalūžti?
– Supratau, kad turiu būti stipri. Keičiau gyvenimo būdą, domėjausi sveikesne mityba, judėjimu, stengiausi kuo daugiau rūpintis savo sveikata. Vaikai tapo didžiausia motyvacija eiti pirmyn.
– Kada pradėjote plačiau domėtis įvairiomis sporto šakomis?
– Tikrasis sporto kelias ir prasidėjo Skaudvilės vidurinėje mokykloje. Ten sutikau žmogų, kuris pakeitė mano gyvenimą – rankinio trenerį ir fizinio ugdymo mokytoją Marceliną Zelbą. Mes, vaikai, jo pamokų laukdavome labiausiai. Jis mokėjo bendrauti, motyvuoti, įkvėpti. Jis mums buvo ne tik treneris, bet ir tarsi antras tėvas. Nuo penktos klasės mane vedė sporto keliu ir padėjo suprasti, ką reiškia disciplina, atkaklumas ir komandinė dvasia. Su jo treniruojamomis komandomis dalyvaudavome įvairiose varžybose, daug keliaudavome, dažnai laimėdavome. Mokė ne tik rankinio – žiemą slidinėdavome, žaisdavome krepšinį, užsiimdavome įvairiomis sporto šakomis. Jis mums atidavė visą savo širdį. Nuo tada sportas užėmė labai svarbią vietą mano gyvenime.
– Ar turite kitų mėgstamų veiklų be sporto?
– Visada labai mėgau skaityti. Skaitydavau net prie žibalinės lempos – knygos mane lydėjo nuo vaikystės ir iki šiol išliko svarbia gyvenimo dalimi. Taip pat labai domėjausi gamta, augalais, paukščiais. Būdama maža labai norėdavau paukštelius apžiūrėti iš arti.
Mokosi žaisti padelį
– O kaip jūsų gyvenime atsirado Klaipėda?
– Į Klaipėdą atvykau mokytis pedagoginėje mokykloje. Besimokydama ir toliau aktyviai sportavau, ypač žaidžiau rankinį. Sportas mane lydėjo kiekviename žingsnyje. Vėliau nusprendžiau likti Klaipėdoje – dirbau vaikų darželyje pedagoge. Uostamiestyje sukūriau šeimą, gimė vaikai. Net ir augindama vaikus nuo sporto nenutolau, kai vaikai paaugo, vėl aktyviau grįžau į treniruotes, o kartais sportuodavome ir visi kartu.
– Šiandien jums 74-eri. Kaip atrodo jūsų kasdienybė?
– Sportas iki šiol yra mano gyvenimo būdas. Šiuo metu mokausi žaisti padelį (sparčiai populiarėjanti rakečių sporto šaka – K. A.), lankau šaudymo iš lanko treniruotes, žaidžiu tenisą, šoku, plaukioju baseine, žiemą slidinėju – išbandau viską. Taip pat sportuoju su Klaipėdos miesto žmonių su negalia sporto klubu „Žuvėdra“. Po treniruočių dažnai užsuku ir į pirtį – judėjimas man suteikia energijos ir geros nuotaikos. Manau, sportas yra vienas geriausių vaistų. O jeigu ir prireikia pagalbos sveikatai, pirmiausia atsigręžiu į gamtą ir vaistažoles.
Organizavo šokius senjorams
– Daug dėmesio skiriate bendravimui su neįgaliaisiais. Kodėl tai jums svarbu?
– Labai norisi, kad žmonės su negalia būtų matomi ir galėtų aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Dažnai matau, kad žmonės, judantys vežimėliais, daug laiko praleidžia namuose. Mano svajonė – organizuoti jiems šokius, susitikimus, renginius po atviru dangumi. Kodėl negalime sukurti progų jiems išeiti į lauką, pabendrauti, pasiklausyti muzikos, pasidžiaugti gyvenimu? Juk jiems to reikia ne mažiau nei visiems kitiems. Vienos edukacinės išvykos metu piešėme savo svajones. Aš nupiešiau žmones vežimėliuose su spalvotais sparnais ir muzikos natomis aplink juos. Norėjau parodyti laisvę, džiaugsmą, bendrystę ir meilę.
– Šokiai taip pat turi didelę reikšmę jūsų gyvenime?
– Šokiai man visada buvo šalia sporto – tai ne tik judesys ar muzika. Tai bendravimas, gera nuotaika, galimybė žmonėms susitikti. Klaipėdoje esu organizavusi šokius vyresnio amžiaus žmonėms, ir matydavau, kokie jie laimingi. Net buvome sugalvoję pavadinimą – „Kas kaip moka, tas taip šoka“. Žmonės ateidavo ne dėl to, kad mokėtų tobulai šokti, o dėl to, kad norėjo pabūti kartu, pasidžiaugti vieni kitais.
– Jūsų nuomone, Klaipėdoje tokių vietų žmonėms netrūksta?
– Man atrodo, kad trūksta. Seniau būdavo vakaruškos, žmonės rinkdavosi, šokdavo, bendraudavo, o dabar ir jaunimui, ir vyresniems žmonėms tokių galimybių labai mažai. Vis pagalvoju, kodėl bendruomenių namai savaitgaliais negalėtų būti atviri žmonėms, kad šie galėtų susitikti, pašokti, pabendrauti. Juk ne viskas gyvenime turi suktis tik apie darbus ar ekranus. Matau, kiek daug vienišumo aplink. Kartais žmogui reikia visai nedaug – muzikos, pokalbio, šokio, bendrystės. Kai žmonės juda, šypsosi, būna kartu, jie tampa laimingesni. Visada norėjau, kad žmonės daugiau bendrautų, daugiau džiaugtųsi gyvenimu. Man atrodo, kad tai viena gražiausių dovanų, kurią galime vieni kitiems duoti.
Kol žmogus smalsus ir juda pirmyn, tol jis išlieka jaunas, nesvarbu, kiek metų būtų pase.
Džiaugsmą suteikia judėjimas
– O kas jums šiandien teikia daugiausiai džiaugsmo?
– Žmonės, bendravimas ir galimybė padėti. Labai myliu vaikus – gyvenu daugiabutyje, kur kieme nuolat žaidžia vaikai. Jie mane pažįsta, dažnai laukia, kviečia kartu pabūti, pažaisti, pasportuoti ir man tai yra didžiulis džiaugsmas. Taip pat didžiuojuosi savo šeima. Turiu sūnų ir dukrą, jie abu užaugo gerais, nuoširdžiais žmonėmis, sukūrė gražias šeimas. Tai didžiausias atlygis kiekvienai mamai. Mane džiugina pats gyvenimas – sportas, vaikai, anūkai, žmonės, kuriuos sutinku. Džiugina tai, kad dar galiu mokytis naujų dalykų. Kol žmogus smalsus ir juda pirmyn, tol jis išlieka jaunas, nesvarbu, kiek metų būtų pase.
– Kokia gyvenimo pamoka šiandien jums atrodo svarbiausia?
– Kartu su bėgančiais metais supratau, kad svarbiausia ne daiktai ir ne pareigos. Svarbiausia matyti kitą žmogų, pastebėti silpnesnį, vienišesnį ir padėti tiek, kiek gali. Negalime gyventi tik dėl savęs – tikiu, kad geri darbai grįžta. Džiaugiuosi, kad šiandien galiu judėti, sportuoti, bendrauti su žmonėmis ir dalintis tuo, ką pati išmokau per gyvenimą.
– Ką norėtumėte pasakyti jaunesniems žmonėms?
– Gyvenimas yra labai graži dovana ir nereikia skaičiuoti metų ar galvoti, kad kažkam jau per vėlu. Visada galima išmokti ką nors naujo, pradėti sportuoti, padėti kitam žmogui ar įgyvendinti seną svajonę. Svarbiausia neprarasti smalsumo, judėti pirmyn ir skleisti kuo daugiau gerumo. Šypsenų mūsų gyvenime niekada nebus per daug.
Naujausi komentarai